22 metų gargždiškė Monika Ruigytė de Hernandez – viena iš daugelio emigravusių lietuvaičių. Tiesa, jos nesugundė geresnio gyvenimo paieškos. Į egzotišką Šiaurės Amerikos šalį ją nuvedė meilė. Jau dvejus metus Gvatemalos sostinėje Gvatemaloje gyvenanti mergina teigia, kad niekada nebūtų net pasvajojusi, kad atsidurs tokiame tolimame krašte, bet jaučiasi laiminga ir teigia, jog pats likimas to norėjo.

Atsidūrei Gvatemaloje dėl mylimojo. Papasakok, kaip prasidėjo jūsų draugystė?

Jei neklystu, viskas prasidėjo 2009 metais: besiruošdama egzaminams ieškojau muzikos internete – kad smagiau būtų mokytis. Benaršydama atradau vieną muzikos puslapį, kuriame ir pamačiau būsimą vyrą. Visiškas atsitiktinumas – jis tiesiog klausėsi, domėjosi panašia muzika. Taip užsimezgė mūsų pirmi pokalbiai. Tiesa, jie buvo įdomūs daugiausia dėl to, kad galėjau tobulinti anglų kalbos žinias.

Po truputį bendravimas ilgėjo ir nusprendėme susitikti, todėl vos baigusi mokyklą išskridau mėnesiui į Ameriką, kur jis studijavo magistrantūrą. Vos sutikusi Jose supratau, kad jis pavogė mano širdį.

Kaip viskas klostėsi toliau? Atrodytų – toks atstumas neturėjo palikti vilčių jums kurti ateitį kartu...

 Grįžau į Lietuvą. O dar prieš kelionę turėjau planą – išskristi į Angliją, ten studijuoti. Taip ir padariau, o Jose, baigęs mokslus Amerikoje, taip pat atskrido pas mane į Angliją. Planavome kažkaip suktis ten, aš jau turėjau nuolatinį darbą viename restorane. Deja, bet Jose nuolatinio darbo susirasti nepavyko, todėl po pusmečio jam teko grįžti į Gvatemalą. Tada apsisprendžiau viską mesti ir lėkti paskui jį. Supratau, kad kitaip kažin, ar būtų įmanoma išlaikyti santykius per atstumą, todėl klausiau širdies balso.

„Kalėdų atostogos prie jūros. Tuo metu buvo apie 28 laipsniai šilumos dienos metu. Tiesa, Ramiojo vandenyno krantai nė iš tolo neprimena lietuviškų. Čia krantas vulkaninės kilmės, todėl yra juodas“, – pasakojo Monika.

Kaip į tokį sprendimą reagavo tavo šeima?

Na, mano šeima – tikri šaunuoliai! Mane pažįsta taip gerai, kad žinojo, jog neatkalbės. Tiesiog klausė, kokie planai. Aišku, reikėtų paminėti, kad buvome kartu su Jose atskridę į Lietuvą savaitei. Su juo susipažino visa šeima.

Gyvendama Anglijoje dirbai restorane, o kuo užsiimi Gvatemaloje?

Šiuo metu dirbu privačioje mokykloje. Mano auklėtiniai – priešmokyklinio amžiaus vaikai, esu jų anglų kalbos mokytoja. Nors niekada nesvajojau ir negalvojau apie tokį darbą! Bet dabar džiaugiuosi, nes kaupiu vieną gražiausių patirčių gyvenime, kiekviena diena kupina naujų įspūdžių.

Ar dar prisimeni, kaip jauteisi tik atvykusi į tokį tolimą kraštą? Kokie pirmi įspūdžiai?

Žinoma, jau lėktuvui leidžiantis supratau, kad viskas čia kitaip. Mačiau kalnus, miesto šviesas ir vulkanus! Lietuva juk plokščia kaip blynas. Gvatemala buvo tikra egzotika. Pirmą naktį laukiau nesulaukiau ryto. Norėjau išvažiuoti į gatves, apžiūrėti miestą, sutikti vietinius žmones.

 Iš pradžių stebino viskas, kad ir autobusai: čia jie kaip kapsulės, važiuoja greičiau nei mašinos, perkrauti ir prikimšti žmonių. Stotelių nėra, tad jie stoja tiesiog kelkraščiuose, vairuotojai spaudžia garso signalą kaip pašėlę.

Buvo keista ir tai, kad kiekvienas namas čia dėl saugumo aptvertas spygliuota viela, būna stovi sargybiniai įsikibę į savo šautuvus.  Gyvenamieji rajonai, vadinami condominios, taip pat aptverti, juose vaikščioti nepavojinga, tačiau už jų mėlynakei šviesiaplaukei geriau nesišlaistyti.

Monika su savo mokiniais.

O kokį įspūdį paliko gamta? Vietoje varnų palei langus šmirinėja beždžionės, ar viskas paprasčiau?

Ak, ne, taip egzotiška nėra, beždžionės po medžius nesikarsto. Tiesa, prie vandenyno žmonės kaip augintinius laiko papūgėles. Iš tikrųjų čia viskas labai įprasta - vietiniai užmiestyje augina karves, arklius ar ožkytes. To tropinio gyvenimo ir laukinės gamtos dar tiek daug nemačiau, nes lankiausi civilizuotose vietose – ne turistauju, o gyvenu. Dar nekopiau į ugnikalnį ir džiunglėse nebuvau. Reikia atostogų!

Gvatemala garsėja kaip cukraus ir kavos žemė. Ar puodelį arbatos iškeitei į kavą?

O taip! Rytinis kavos puodelis – visada. Lietuvoje gerdavau arbatą su karameliniu medumi. Na, o čia viskas apsivertė. Bet kai kava gera, nieko daugiau ir nesinori. Tiesa,  kaip ir visur, kas geriausia eksportuojama į kitas šalis. Tad, kyla įtarimas, kad tos geriausios gvatemalietiškos kavos ir neteko paragauti.  

Gvatemaloje suklestėjo Majų civilizacija. Nuotraukoje esanti vietovė – Ixhimche, Tecpan.

Ar teko Gvatemaloje sutikti savo tautiečių?

Kaip tik neseniai užvėriau duris visiems reikalams susijusiems su migracija ir gyvenimu Gvatemaloje. Pagaliau gavau nuolatinę rezidenciją. O kai tvarkiausi dokumentus, paklausiau, ar yra čia daugiau lietuvių. Man oficialiai patvirtino, kad su nuolatine rezidencija daugiau nėra. Žinoma, turistų buvę ir bus, bet legaliai nuolat gyvenu pirmoji.

Asmeninio archyvo nuotraukos: