Viena mergina iš mano draugų rato paklausė: „Ėjai taip toli, nors niekas tavęs nepasiuntė?“ . Taip, ėjau, nors niekas „nepasiuntė“. 

Rugpjūčio 12 dieną prasidėjo 43 dienas trukusi kelionė per Ispanijos kalnus, įspūdingus paplūdimius, miestus ir kaimelius. Camino de Santiago – tiksliau Camino del Norte – kelias šiaurine Ispanijos pakrante.  Tai kelionė – kurios metu piligrimai pasiryžta įveikti 870 km atstumą pėsčiomis.  Tačiau keliaujantys mėgsta sakyti, kad tikroji kelionė vyksta ne kojomis, o mintimis. Camino de Santiago – vienas geriausių būdų atitrūkti nuo įprastų gyvenimiškų rūpesčių, nuo buities ir nuo patogumų, kurie kartais bukina, ir pasinerti į dvigubą kelionę.

RUTINA

Taigi – kokia yra piligrimo rutina? Keliamasi pakankamai anksti, 6-7 valandą. Ir keliauti pradedama panašiu metu. Tam, kad būtų galima išvengti ispaniškos saulės karščio. Paprastai einama 6-8 valandas per dieną ir nueinama 25-35 km.  Pakeliui padaroma keletas sustojimų – kur nors vidury kalnų, „kažkur niekur“ esančiame restoranėlyje degustuojami specifiniai to krašto patiekalai (aštuonkojis, neaiškios kriauklės, paella ir pan.)  ir gėrimai arba sustojama bet kur. Kartais tu diktuoji kojoms, kiek ir kur eiti, bet kartais būna ir atvirkščiai. Taigi, įveikus dienos kilometrus, prasideda nakvynės namų (ispaniškai Albergue) paieškos.

Nakvynės namai būna privatūs arba valstybiniai. Viešuose valstybiniuose nakvynė nemokama – piligrimai palieka tiek pinigų, kiek gali, o už privačią nakvynę man teko mokėti iki 25 eurų už naktį.  Jei kurią dieną esi labai lėtas, yra tikimybė, kad valstybinėje Albergue nebebus likę vietų. Atvykęs į nakvynės vietą, keliauji į dušą, gaminiesi valgyti, skalbi savo rūbus. Likęs laikas – aplankyti barus ir restoranus bei išbandyti vis kitą paplūdimį. Beveik visuomet piligrimai yra priversti eiti miegoti 22 valandą. Tuo metu rakinamos viešų Albergue durys ir gesinamos šviesos.

KODĖL?

Neatsimenu, kada tiek daug ir tiek maloniai bendravau.  Camino del Norte neegzistuoja kai kurios įprastos mūsų pasaulio taisyklės. Ten tu pasiduodi bendrai esančiai nuotaikai, kelionės euforijai ir negali elgtis ar galvoti blogai. Tiesiog tave supanti aplinka ir žmonės taip stipriai veikia, kad esi tarsi kažkokiame sapne su daug daug karvių, avių, besišypsančių žmonių, kurie dalinasi viskuo ir visuomet yra pasirengę padėti. Kuomet man labai pradėjo skaudėti koją, mane susistabdė pagyvenęs brazilas vyras ir davė tepalo, kurį pasidarė iš Amazonės žolelių. Nežinau, ar tepalas, ar vyro noras padėti suveikė, bet pagerėjimas buvo. 

Kelionė – taip pat šioks toks fizinių ir psichologinių galių išbandymas. Šioks toks iššūkis kūnui ir protui, kuris pripratęs gyventi patogiame bute su internetu ir nuolat pasikartojančiomis saugiomis dienomis. Camino de Santiago piligrimas patenka į truputį neapibrėžtą laiką ir vietą, kur gali atsitikti bet kas. Galbūt šią naktį miegosiu palapinėje ant kalnų, galbūt susitiksiu naują draugą, kuris užduos man klausimą, po kurio dvi dienas nemiegosiu galvodamas apie ateities gyvenimo planus. Fiziškai tai taip pat yra gana sudėtingas procesas. Mano lietuviškos, prie kalnų nepratusios kojos buvo išbandomos kasdien. Kartais skausmas buvo nepakeliamas – teko keletą dienų pailsėti. Kartais tam, kad negalvočiau apie skausmą, garsiai dainavau armijos arba Frank Sinatros dainas „And now the end is near – and so i face the final curtain“. Padėjo!  Tačiau po savaitės skausmai išnyko – kūnas daugiau ar mažiau adaptavosi.

Labai juokingas ir paprastas atrodo gyvenimas Gargžduose. Pabuvęs daugiau nei 40 dienų toli nuo įprasto gyvenimo pamačiau, koks juokingas ir dažnai neįdomus mano gyvenimas. Iš pažiūros aš turiu labai daug veiklų, kurios yra labai skirtingos – tačiau viena veikla skirta tam, kad galėčiau pradėti kitą, o kita – kad pradėčiau dar kitą. O pasimėgauti tuo, ką darau, nebuvo kada.  Taigi po kelionės grįžau atgal į savo juokingą gyvenimą, tačiau su vienu skirtumu – aš pats nebesu toks juokingas kaip anksčiau.

KAS TOKIE?

Kartais gali pamatyti vaizdą, kuomet jaunas 20 metų piligrimas su dviem lazdomis sunkiai, lėtai kopia į kalną. O pro jį, kaip pro stovintį, beveik be pastangų praeina pensininkas iš Vokietijos. Nusišypso, palinki geros dienos ir, atrodo, jei paprašytum, paimtų ant rankų ir užneštų tave į viršūnę. Piligrimų, kuriuos sutikau, amžius buvo nuo 18 iki 75 metų. Jie – pačių įvairiausių profesijų atstovai: nuo medikų, kariškių, finansininkų iki išvis be profesijos – tiesiog gyvenančių žmonių. Teko sutikti 22 metų jauną vaikiną iš Naujosios Zelandijos, kuris trejus su puse metų keliauja po Europą. Tai daro be pinigų. Jis dirba už nakvynę ir maistą bei kartais gauna kišenpinigių. Yra didžiulis tinklas, duomenų bazė, kurioje žmonės dirba/gyvena tokiu būdu.

ĖJAI VIENAS?

„You‘ll never walk alone“ („Tu niekada neisi vienas“ – redakc. pastaba) – tokie grafitti užrašai kartas nuo karto pastebimi kelyje. Tačiau Šiaurinė Ispanijos pakrantė pakankamai rami – kasdien savo kelią pradeda apie 30 žmonių. Tiek žmonių 30 km atkarpoje nėra labai daug, tad gali pasirinkti – eiti vienas arba pažindintis, bendrauti, kalbėtis, dalintis kelione su kitais žmonėmis.

Aš pats pusę kelio ėjau vienas, pusę – su kažkuo. Daug žmonių, kuriuos sutikau, buvo „vienkartiniai draugai“. Tačiau per tas 3-4 valandas mes taip artimai pasikalbėdavome, kad kartais su geriausiu draugu negali taip kalbėti. Dėl visko kalta atmosfera. Laiką pradėjau matuoti ne valandomis ir minutėmis, o kilometrais. 

AR DAR EISI?

Į kelionę išsiruošiau po kelio sąnario menisko operacijos, tad nepavyko įveikti viso atstumo – po 650 km teko sustoti ir kaip paprastam turistui atostogauti Ispanijoje. Tačiau ši kelionė mane pakeitė, praplėtė mano suvokimą apie pasaulį ir save patį. Pamažu darausi neribotas – tiek geografine, fizine, tiek psichologine prasme. Kitais metais būtinai kartosiu kelią, tačiau eisiu Camino Portugusese (Portugalijos pakrante), Škotijos kalnais, o gal net išbandysiu ir kurį nors kitą žemyną. Ir, suprantama, eisiu pėsčiomis.

Audriaus Lauručio nuotraukos: