Neseniai duris atvėrė atnaujintas kino teatras „Minija“ su kino aparatūros muziejumi „Kino kelias“, kurį su dideliu susidomėjimu lanko kino teatro lankytojai. Ne tik apie šį, bet ir apie Gargždų krašto muziejaus plėtrą ir jo filialų veiklą kalbamės su Administracijos direktoriaus pavaduotoja Ligita Liutikiene.

Pirmiausia dar sykį pasidžiaukime naujausiu rajono muziejumi „Kino kelias“. Kuo jis įdomus ir kodėl visiems verta jį aplankyti?

Dėl to, kad turime šį iš tiesų unikalų muziejų, pirmiausia turime dėkoti ilgamečiam kino teatro vadovui Jonui Mikučiui, surinkusiam eksponatus, kuriuos sudaro ne tik senoji kino įranga, bet ir daugybė fotoaparatų, ir fotografijų ir kitų įdomių detalių, kurias atrinkti ir parašyti buvo ne taip jau paprasta – buvo sudaryta darbo grupė, kuri sprendė, kaip visa tai bus eksponuojama. Džiugu, kad rezultatas iš tiesų puikus – čia atsispindi ištisa šios aparatūros raida, be to, daugumą eksponatų galima imti į rankas, bandyti, kaip veikia, − o tai ir puiki edukacinė priemonė besidomintiems technika vaikams. Šis muziejus, kaip ir kino teatras, pavaldus Gargždų kultūros centrui.

Tačiau visi kiti rajono muziejai jau keletą metų yra Gargždų krašto muziejaus filialai, − ar pasiteisino toks sprendimas?

Manau, kad taip. Visi rajono muziejai yra dar jauno, 2005 m. įkurto Gargždų krašto muziejaus filialai, − pats Gargždų krašto muziejus reprezentuoja viso Klaipėdos rajono istoriją ir kultūrą, koncentruodamasis į rajono centrą Gargždus. 2006 m. įsteigtas filialas Priekulėje Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, 2007 m. – Agluonėnų etnografine sodyba, 2009 m. – I. Simonaitytės memorialinis muziejus, 2010 m. – J. Gižo etnografinė sodyba. Tačiau I. Simonaitytės memorialinis muziejus ir Agluonėnų etnografinė sodyba gyvuoja daug seniau, − jie tapdami filialais jau įsitraukė į bendrą muziejų veiklą su savo tradicijomis, kartu buvo paskatinti ir imtis naujų projektų, atnaujinti požiūrį ir veiklą. Kiekvienas rajono muziejus savaip atspindi savo krašto istorijos ir kultūros vertybes, ieškodamas naujų, šiuolaikiškų būdų joms pateikti, įtraukti lankytoją, priversti ne tik pamatyti ir išgirsti, bet ir patirti, susimąstyti, o gal net ir pačiam dar papildomai domėtis toliau... Kita vertus – kiekvienas rajono muziejus yra kuruojamas, prižiūrimas ir tai tik į naudą kiekvienam iš jų.

Kokių galėtumėte pateikti rajono muziejų sėkmingos veiklos pavyzdžių?

Gargždų krašto muziejus nuo įsikūrimo pradžios parengė  istorines ekspozicijas, nuosekliai ir sistemingai atskleisdamas Gargždų savitumą: „Senųjų Gargždų vaizdai“, „Gargždų istorijos šaltiniai“, „Pragaištingas karas“. Kitose dviejose muziejaus ekspozicinėse salėse  pristatomos kilnojamos parodos: meninės, istorinės, fotografijos ir t. t. Muziejuje vyksta kasmetinė Klaipėdos rajono tautodailininkų darbų paroda, − taigi drąsiai galime sakyti, kad šis muziejus jau turi savo veidą ir kryptis. Beje, šiais metais muziejus mini 10 metų veiklos sukaktį, planuojama baigti ekspozicijos „Tarpukario Gargždai“ įrengimą. Rajono gyventojai ir svečiai į iškilmingą ekspozicijos pristatymą bus pakviesti rugsėjo mėnesį.

Agluonėnų etnografinėje sodyboje, kuri yra  viena iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių, eksponuojamas autentiškas lietuvininko laukininko interjeras, buities ir darbo įrankiai, buvusiame tvarte – keičiamos parodos, yra ir lauko ekspozicijų pavėsinė. Muziejus sodyboje įkurtas dar 1983 m., kaip  ir pirmasis pokario Lietuvoje klojimo teatras, kuris gyvuoja ir sodybos šventėse lankytojus džiugina nauju repertuaru iki šių dienų.

J. Gižo etnografinėje sodyboje pristatoma žvejybos istorija ir jos tradicijos Kuršių mariose. Ekspozicijoje „J. Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus...“ galima susipažinti su laivadirbio amato subtilybėmis, atveriant meistro įrankių skrynią ir apsilankant stilizuotose dirbtuvėse. Puiku, kad įsikūrus muziejui ir Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro filialui jame, toliau kuriami susiję su muziejaus ekspozicija projektai – pernai pastatytas senovinis kuršių laivas, kuris su edukaciniais plaukiojimais po Kuršių marias yra tarsi muziejaus ekspozicijos tąsa.

Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus įkurtas buvusioje vokiečių žandarmerijoje. Čia nuosekliai pristatoma SSRS pokario agresija Klaipėdos regione. Lankytojo kelias kviečia apžiūrėti taip pat ir lauko eksponatus (tremties vagoną, partizanų bunkerio kopiją), puikiai išsilaikiusios vokiečių žandarmerijos pastatų kompleksą. Tačiau muziejus neapsiriboja tremties ir rezistencijos tematika: siūlomos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai apie Priekulės spaustuves, kultūros ir rašto šviesuolius, išskirtinę architektūrą. Šiemet įvairiais projektais bus pristatomos naujos temos – „Mažlietuvių tremtys“ ir „Priekulės spaudai – 150“.

Kitas dar 1984 m. Priekulėje įsikūręs muziejus – I. Simonaitytės memorialinis muziejus rašytojos buvusiame vasarnamyje. Džiaugiamės, kad šis muziejus taip pat ne tik eksponuoja rašytojos daiktus, knygas, bet taip pat plėtoja edukacines veiklas. Tikimės, kad I. Simonaitytės kūrybai nuo šių metų grįžus į mokyklines programas ir muziejus įgis dar tvirtesnes pozicijas.

Ką galima būtų pasakyti apie muziejų bendradarbiavimą su kitomis įstaigomis ir institucijomis?

Kasmet užsimezga vis daugiau ryšių su partneriais. Per 2014 metus užsimezgę nauji bendradarbiavimo kontaktai. Pavyzdžiui, minėjimas Baltijos kelio 25-ečio sukakčiai „Bunda jau Baltija“ (4 bendradarbiaujančios įstaigos, 9 įmonės – rėmėjos); kilnojamoji paroda „Kelionė į istorinę XVIII a. Prūsiją. Skirta K. Donelaičio „Metams“ paminėti“ (10 partnerių); Kultūrinis turizmo projektas „Vėtrungių kelias“ (19 pamario regiono partnerių).

Taip pat bendradarbiaujama su švietimo, socialinėmis įstaigomis, kitais respublikos muziejais, bendruomenėmis. Mūsų rajone yra ir Lietuvos aviacijos muziejaus Lakūno Stepono Dariaus tėviškė-muziejus, kurio veikla taip pat išeina toliau už muziejaus sienų.  Visko net neišvardysi. Galbūt reiktų siekti dar didesnio bendro darbo ir veiklų planavimo, − kad ir, pavyzdžiui, švenčiant valstybines šventes.   

Veiviržėnuose kuriasi Amatų centras, kuris taip pat rengs parodas, reprezentuos savo krašto tradicijas, − taigi taip pat iš dalies atliks muziejaus funkcijas?

Taip, labai džiaugiamės šiuo bendru amatininkų, vietos veiklos grupės ir bendruomenės projektu.  Savivaldybė panaudai skyrė patalpas prie Kultūros centro, kurios šiuo metu yra rekonstruojamos iš Europos Sąjungos lėšų, taip pat prisidėjo 40 tūkst. litų. Čia veiks septynių amatų dirbtuvės, vyks edukaciniai užsiėmimai, bus parodų salė, suvenyrų krautuvėlė ir tradicinių žolelių arbatinė. Taigi, džiaugsimės nauja kultūros erdve ir šiame rajono kampelyje. 

Kiek Savivaldybė pernai skyrė lėšų muziejams išlaikyti?

Iš viso per 503 tūkst. litų, iš jų steigėjo (t. y. Savivaldybės) lėšos – per 450 tūkst. litų. 40 tūkst. litų −  projektams vykdyti skirtos lėšos iš Kultūros ministerijos ir Savivaldybės. Šiemet daugiau surinkta ir už parduotus bilietus − per 10 tūkst. litų (ankstesniais metais – 6000 Lt). Nors tai daugiau simbolinė suma, bet muziejai taip pat turi šiek tiek patys išsilaikyti, o lankytojai suprasti, kad kultūra be rėmimo negali egzistuoti.

Artėjant pavasariui tikimės dar daugiau muziejų renginių, kurie išsiplės ir už jų sienų, išeis į kiemelius, aikštes ir kitas erdves. Ko norėtumėte palinkėti muziejų darbuotojams visus metus?

Visų pirma labai dėkoju visiems muziejų darbuotojams už idėjas, įdomius projektus, parodas, už tai, kad Savivaldybės skiriamas lėšas, kurios iš tiesų nėra labai didelės, išnaudoja racionaliai ir tinkamai.

Linkiu, kad mūsų muziejai kartu su visomis rajono kultūros ir kitomis įstaigomis, bendruomenėmis ir toliau skleistų brandžią ir tikrą kultūrą, per kurią sužydėtų meilė gimtajam kraštui!