Mano Gargždai



Kūčių akcentas – šeimos vienybė

Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Tradicinis Kūčių stalas. sekunde.lt nuotr. Tradicinis Kūčių stalas. sekunde.lt nuotr.

Artėja Kūčios – viena gražiausių, prasmingiausių ir paslaptingiausių lietuvių švenčių, dvasinio susitelkimo, susitikimo su artimaisiais, susitaikymo diena. Kūčių vakaras, kai prie stalo susėsti pakviečia užtekėjusi Vakarinė žvaigždė, - ypatingas.

Ypatingas, nes tą vakarą mūsų pasąmonėje, veiksmuose susilieja pačios gražiausios protėvių puoselėtos pagoniškos ir krikščioniškosios tradicijos. Tai vakaras, kai prisimenami jau nuveikti darbai, nutikę džiaugsmai ir rūpesčiai. Tačiau svarbiausias ir paslaptingiausias dalykas, kuris nutinka per Kūčias, yra didžiulės lietuvių dvasios užgimimas. Juk tą vienintelį vakarą metuose prie menamo didžiulio stalo susėda visa lietuvių tauta – šeimai susiėmus už rankų bendrai maldai, ta pačia malda prabyla į tolimas šalis laimės išvykę ieškoti, prabyla į užjūrius nublokšti santvarkų ir karų, prabyla ir tie, kurių nebėra šalia.

Kiekviena smulkmena per Kūčias turi prasmę. Tai, kas kasdienybėje yra įprasta, Kūčių vakarą įgauna simbolinę, dievišką prasmę. Kiekvienas maisto produktas, kurį valgome kasdien, per Kūčias tampa kone apeiginiu, turinčiu galią tolimesniam lietuvio gyvenimui. 

Tai, ką valgome kone kasdien – bulvės, silkė, kopūstai, obuoliai, įvairūs grūdai bei ankštiniai produktai – Kūčių vakarą įgauna tarsi papildomą svorį, prasmę ir net galią.

Prieš šv. Kalėdas keturias savaites gyvename susikaupime, ramybėje. Kiekvienai Advento savaitei uždegame po žvakę. Nuo daug ko susilaikome – per didelių linksmybių, mėsos. Valgome kukliau, paprasčiau. Tarsi apsivalome prieš gražiausią žiemos šventę.

 

Maistas – tarsi simbolis

Atėjus Kūčių vakarui simboliškai per maistą, šventines apeigas išreiškiame tai, kas svarbiausia mūsų tautai. Susėsdami prie bendro stalo parodome, kaip mums svarbu yra šeima, jos darna, puoselėjami papročiai. Suteikdami vyriausiam šeimos nariui teisę sukalbėti maldą išreiškiame pagarbą vyriausiai kartai, senatvei, garbingam amžiui. Padėdami tuščią lėkštę jau išėjusiems, nulenkiame galvą prieš tuos, kurie buvo su mumis.

Kūčių stalą reikia tinkamai padengti – vyriausias šeimos narys ant stalo pažeria šieno. Šis simbolizuoją gausą, maldavimą kitais metais sulaukti gero derliaus. Likusį šieną senovės lietuviai padėdavo po stalu pintinėje – lyg simbolį kūdikėliui Jėzui.

Šieną balta staltiese užkloja šeimininkė. Būtinai padedamas kryžius, Advento žvakės. Šalia keturių uždegama ir penktoji, būtinai balta žvakė, pranešanti apie netrukus išaušiantį Kristaus gimimo rytą.

Stalo viduryje, šalia kryžiaus ant šieno, padengto staltiese, dedamas simboliškiausias ir pagrindinis Kūčių valgis – kalėdaitis. Laužiamas ir dalijamas jis simbolizuoja šeimos vienybę, susitaikymą, primena šv. Mišių auką. Senovėje lietuviai vietoj kalėdaičio laužydavo šviežią, ką tik iškeptą duoną. Arčiausiai kryžiaus taip pat būdavo dedamos pupos, žirniai. 

Antras pagal svarbą Kūčių valgis – kūčiukai. Kasdieniniame lietuvių gyvenime duona visada buvo garbingoje vietoje. Be duonos turbūt neįsivaizduojame savo valgio, jos pasiilgstame išvykę svetur. Maži kūčiukai būtent duoną ir simbolizuoja. Tai tarsi duonos kepaliukai, skirti protėvių vėlėms vaišinti.

 

Patiekalai primena Bibliją

Būtinai reikėtų ant Kūčių stalo padėti obuolių. Jie simbolizuoja Rojaus medį, primena Adomos ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį.

Turbūt nerasime šeimos, kuri per Kūčias nevirtų žirnių. Jų prasmė panaši į obuolių – simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus. Žirniai reiškia Adomo, kai kur – Marijos ašaras. Taip pat žirniai, kaip ir pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus. Koks gi stalas be daigintų kviečių su medumi. Prieš tris dienas reikia kviečius paberti ant šlapios marlės ir jie sudygsta. Juos maišome su medumi. Kviečiai yra skalsos simbolis, jų reikia valgyti, kad visus metus netrūktų duonos. Su šiuo augalu yra susijusi graži biblinė istorija. Kai Erodas įsakęs žudyti kūdikius, Marija Jėzų paslėpė sterblėje, pilnoje kviečių. Kai karys paprašęs parodyti, ką ji ten turinti, Marija atskleidė sterblę – karys pamatė tik kviečius. O kviečius pagardinantis medus simbolizuoja šviesą bei sveikatą.

Kadangi per Kūčias dar negalima valgyti mėsos, ji keičiama žuvimi. Vienas pagrindinių valgių yra silkė ir jos patiekalai.

Silkė senovėje buvusi pagrindinė maitintoja žiemą, mat buvo pigi. Geriausiai žinomas Kūčių patiekalas iš silkės yra cibulynė. Silkė kepinama sausoje keptuvėje, o dar geriau – suvyniota laikraštyje krosnyje. Sukepinta sutrinama, apipilama šaltu virintu vandeniu, actu, gausiai paskaninama pjaustytais svogūnais, pipirais bei druska.

Žuvis ant Kūčių stalo primena Kristaus stebuklą, kai jis dviem žuvimis pamaitino minią. Taip pat žuvis mums primena, kad ištikimiausi Kristaus sekėjai buvo žvejai. Lygiai kaip ir žuvis, per Kūčias yra svarbi duona, pyragas. Tai stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo ir nuolankumo simbolis. Reikia per Kūčias paragauti ir grybų, simbolizuojančių požeminį pasaulį, žmogaus gyvenimo ratą, laikinumą. O štai kūčiukai paprastai valgomi su aguonų pienu. Aguonos yra užmaršties, miego ir sapnų simbolis, siejamas su anuo, išėjusiųjų pasauliu. Kadangi šis augalas labai trumpai žydi, išreiškia gyvenimo trapumą, laikinumą.

Užgerti gausius Kūčių valgius derėtų spanguolių arba avižų kisieliumi. Spanguolės, tikima, apsaugo nuo priešų, avižos primena protėvių vėles.

Taip pat per Kūčias valgoma spirgynė – kepintų sėmenų, kanapių, svogūnų mišinys. Jis valgomas su karštomis bulvėmis. Jos, verdamos su lupena, vadinamos mondyra. Dar kartais bulvės apipjaustomos taip, kad būtų panašios į grybus.

 

Valgių gausa – raktas į sėkmę

Tradiciškai  manoma, kad ant Kūčių stalo turi būti 12 patiekalų, kurie simbolizuoja apaštalus, metų mėnesius. Tačiau griežtai nustatyto valgių skaičiaus senovės lietuviai neturėjo. Manyta – kuo gausesnis stalas, tuo geresni bus metai. Gera pasiturinčio ūkininko žmona mokėdavo pagaminti iki 30 Kūčių patiekalų. Iš viso Lietuvoje suskaičiuojama daugiau negu 100 Kūčių valgių.

Iš tiesų Kūčių stalo tradicijų reikėtų ne tik laikytis, bet ir kurti savas šeimos tradicijas. Todėl šalia tradicinių patiekalų nepabijokite pasigaminti ką nors naujo iš produktų, kurie yra įprasti Kūčių stalui. Pavyzdžiui, kviečių kotletų, pikantiškų užkandėlių su žuvimi ir jos produktų.

Jei lietuvių Kūčių stalas kuklus, tai kalėdinis stalas privalo lūžti nuo gausos. Įprasta šeimą pakviesti prie mėsos, žuvies gaminiais, saldumynais bei kitais gardumynais nukrauto stalo.

Lietuviai Kalėdų stalą puošdavo naminiais pyragais, taip pat ir meduoliais. Meduoliai yra būdingi daugeliui tautų, taip pat ir lietuviams. Jie stalą puošdavo meduolinės tešlos nameliu. Tešlą pasigaminti ne taip ir sunku – 1 kg miltų reikia 300 g cukraus, 200 g vandens, 100 gramų krakmolo sirupo arba cukraus, 100 g medaus, 3 kiaušinių, 100 gramų sviesto ir šiek tiek kepimo miltelių arba vandeniu nugesintos sodos bei prieskonių pagal skonį. Iš išminkytos tešlos pagal trafaretą išpjaustomi namelio kontūrai, kurie sulipinami su iš cukraus bei kiaušinio baltymo pagaminta glazūra, puošiami taip pat spalvota glazūra, detalėmis.

Lietuviai, sėsdami prie kasdienio stalo, visada buvo išmoningi – tai nulėmė ir nepriteklių kupinas gyvenimas, ir mūsų šalyje augantys produktai. Tačiau fantazijos niekada netrūkdavo. Tai parodo ir Kūčių, Kalėdų stalas. Vis dėlto svarbiausias dalykas yra ne valgiai ir iš ko jie pagaminti, o tai, kaip mes prie to stalo susėdame – ar susitaikę, nepikti, atleidę sau ir kitiems. Pagarba vienas kitam bei meilė ir yra pagrindinis Kūčių bei Kalėdų stalo akcentas.

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 228 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,