Mano Gargždai



Gargždų veidas – senas, bet gražus patirtomis istorijomis

Įvertinkite šį įrašą
(11 balsai)
Edvardas ir Janina Cirtautai. S.Gulbino nuotr. Edvardas ir Janina Cirtautai. S.Gulbino nuotr.

Nuo šiol portalas www.mano-gargzdai.lt savo skaitytojus kviečia keliauti po Gargždų miesto ir Klaipėdos rajono praeitį. Kiekvieną mėnesį jūsų laukia susitikimai su rajono senbuviais – žmonėmis, kurie noriai dalinsis savo gyvenimiška patirtimi, išgyventomis istorijomis ir praeities lobiais. Kiekvieną kartą jūsų kelionė bus vis kitokia – kartais pasinersite į karo prisiminimus, kartais seno kaimo praeitį ar neįkainojamus žmogaus prisiminimus.

Pirmasis straipsnių ciklo herojus – tikras Gargždų gyventojas ir senbuvis Edvardas Cirtautas. Visą gyvenimą E. Cirtautas praleido Gargžduose – čia 1928 metais gimė, lankė mokyklą, vedė, dirbo, užaugino vaikus. Pro šio vyro akis praslinko vienas įdomiausių istorijos laikotarpių – taip vadinami Smetonos laikai, Antrasis pasaulinis karas, pokario metai, sovietmetis, Nepriklausomybės atgavimas. Istorinis laikotarpis ne tik praslinko pro E. Cirtauto akis – jis buvo ir visų šių įvykių dalyvis, liudininkas.

E. Cirtautą net galima pavadinti savotišku Gargždų miesto metraštininku. Klaipėdos mokytojų seminariją baigęs ir pradinių klasių bei matematikos mokytoju dirbęs E. Cirtautas visą gyvenimą aktyviai domėjosi ir krašto istorija. Tai daryti E. Cirtautą paskatino jo pusbrolis Antanas Stalmokas. Šiam dar prieš Antrajį pasaulinį karą besirengiant stoti studijuoti medicinos ir baigiant gimnaziją Klaipėdoje, reikėjo parašyti baigiamąjį darbą. A. Stalmokas nusprendė imtis Gargždų istorijos archyvų. Perfotografavo dokumentą, kuriuo 1782 metais Gargždams buvo suteikta Magdeburgo teisė, perpiešė tuo metu miestui suteiktą herbą. Vėliau originalai sudegė, tad išliko tik  A. Stalmoko perfotografuoti ir surinkti duomenys. Jo tvarkingai istorijos faktų prirašytus sąsiuvinius bei archyvines nuotraukas išsaugojo E. Cirtautas,  savo pusbrolį vertinęs kaip autoritetą. Nuo pat jaunystės E. Cirtautas jautė pareigą puoselėti prisiminimus, žinias, faktus apie Gargždų miestą. Todėl dabar jis – tarsi gyva miesto istorijos enciklopedija, kurios neįmanoma atsiskaityti, nes kaskart atsivertus paaiškėja vis naujų ir įdomių faktų.

Kalbant apie Gargždų istoriją, E. Cirtautui daug klausimų užduoti neteko – senbuvis gali papasakoti tiek daug, kad tereikia kartu su juo leistis į kelionę praeitin.

 

Ir Jūs, ir žmona Janina gimėte ir užaugote J. Basanavičiaus gatvėje Gargžduose. Čia buvusiuose Jūsų namuose prabėgo vaikystė, paauglystė. Dabar gyvenate centrinėje miesto gatvėje. Kaip per daugelį metų pasikeitė Gargždai – ar pažįstamas miesto veidas, ar jau kitoks?

Labai pasikeitė Gargždai. Atsimenu centrinę Rinkos aikštę. Ji buvo gerokai tuštesnė, nebuvo Muzikos mokyklos pastato, kuriame tarybiniais laikais veikė partijos komitetas. Už aikštės tyvuliavo tvenkinys. Dabar jo nė ženklo nebelikę, ten veikė malūnas. Bažnyčia buvo medinė, suręsta iš maumedžio. Nesupuvusi ir negriūvanti išstovėjo iki 1941-ųjų. Sulaukusi 150 metų buvo sudeginta. Dabar turime naują bažnyčią. O daugelį dešimtmečių žmonės ėjo melstis į laikiną bažnyčią, kuri buvo įkurta specialiai tam pargabentame kareivių barake.

Visai šalia buvusio policijos pastato prieš daugelį metų stovėjo dvaro rūmai, kai buvau vaikas iš jų bebuvo likę pamatai. Tačiau dar tada buvo išlikę dvaro gėlynai, vartai. Dabar ten – Sodo gatvė. Dvaro sodo žemes išpardavė 1938 metais, ten pamažu pradėjo kurtis žmonės. O dvaras sudegė dar per Pirmąjį pasaulinį karą – buvo medinis. Ten, kur dabar stovi restoranas „Lijo“, buvo dvaro arklidės. Kur įkurtas Socialinių paslaugų centras, stovėjo „magazinas“ – dvaro sandėliai, kurie turėjo bokštą su laikrodžiu. Dvaras priklausė Rene giminei – žiemodavo dvarininkai Renavo dvare, o vasarai atvažiuodavo į Gargždus. Dvarą kažkada valdė ir Sapiegos bei Oginskiai.

Dvaro sodas buvo mėgiama pasivaikščiojimų vieta – dabar ten įkurtas parkas. Vaikščiodavo šeimos ir poros, dainuodavo. Ten veikė pliažas – atskirai bendras, vyrų ir moterų. Žydai turėjo savo mėgiamą maudynių vietą. Takai buvo prižiūrimi, pastatytas tualetas, persirengimo būdelės, suoleliai. Buvo vieta šuoliams į Miniją. Dabar nieko nebelikę, pakrantės apžėlę, vietos neatpažįstamos.

J. Basanavičiaus gatvė buvo tarsi centrinė. O XVI amžiuje ir vėliau ji buvo pagrindinis kelias į Klaipėdą – 1510 metais karalienės Bonos Sforcos įsakymu J. Basanavičiaus gatvėje buvo atidaryta muitinė.

Ten, kur dabar stovi Savivaldybės pastatas, buvo tuščia, galėdavome matyti, kaip į laukus leidžiasi saulė.

Dabartinė Klaipėdos gatvė 1939 metais smarkiai nukentėjo – per Žolinę sudegė visa kairioji pusė. Prasidėjus karui sudegė ir dešinioji – vokiečiai namus padegė specialiai, dar prisimenu, kaip šaudė į langus.  

 

Turbūt tuo metu Gargžduose gyveno daug žydų?

Mieste veikė dvi sinagogos – medinė ir mūrinė, žydų vaikų religinė mokykla. Šiaip su žydukais ėjome į vieną mokyklą, bet tuos žydų vaikus, kurie rengėsi į Izraelį, mokė taip vadinamoje tikybos mokykloje. Su žydais visi sutarė gerai. Jie nesiskyrė savo išvaizda, buvo draugiški, puikiai kalbėjo lietuviškai. Prisimenu, kaip vienas žydas draugas pakvietė pasisvečiuoti per Velykas. Per šią šventę žydų namų langai būdavo uždangstyti, o kai atėjau, mane pavaišino maca, davė išgerti velykinio vyno. Iš tiesų tai nebuvo vynas, jį tik taip vadino, tą saldų gėrimą. Prisimenu toks žydas darbuosis, karšta - tai be kepurės. Ateis pietų metas, prašys kokio darbininko kepurės – nepagarba žydui valgyti be galvos apdangalo. Buvo žydų ir amatininkų, ir prekybininkų. Buvo Zimkalės ir Lipkės parduotuvė. Lipkės parduotuvė buvo arčiau namų, bet tėvų pasiųstas vis tiek bėgdavau pas Zinkalę. Lipkė kartą ir klausia mano tėvo – ko tavo vaikas pas mane neina? Aš tėvui paaiškinau – Zinkalė dvi saujas saldainių magaryčiom duoda, Lipkė – tik vieną. Žydės visada palepindavo apsipirkti atėjusius vaikus.

 

Koks likimas ištiko Gargždų žydus prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui?

Vokiečiai į Gargždus atėjo 1941 metų birželio 22 dieną. Tada žuvo vokiečių karininkas. Kaltė krito ant vietinių gyventojų. Visus mus suvarė prie bažnyčios. Girti vokiečiai šaudė, kur papuola, į mus buvo atsukti vamzdžiai – sušaudymas galėjo prasidėti bet kada. Tačiau netoliese gyveno fotografas Šeputis. Jo žmona buvo vokietė. Kareiviams ji pradėjo sakyti, kad lietuviai nekalti, gal tik koks žydas tąjį karininką nušovęs. Vienas kariškis buvo pasiųstas į štabą Vėžaičiuse gauti sprendimo – visus sušaudyti ar paleisti. Kariškis grįžo iškelta ranka – tai reiškė gyvybę. Užtat pats beregint žuvo pašautas girtų saviškių. Sudegė liepsnojančiuose Gargžduose.

Lietuvius nuo žydų atskyrė. Mus kitą dieną paleido namo. Grįždamas namo mačiau, kaip žemėn krinta degančios bažnyčios varpas.

Žydus vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Vyrus tą patį vakarą nuvarė į Klaipėdos gatvės galą ir sušaudė. Po kelių dienų nuėjau ten, mačiau šviežiai sukastą žemę. Vienoje vietoje buvo sumesti dokumentai. Kaip dabar atsimenu atverstą pasą ir pavardę įrašyta jame – Mendelis.

Moteris dar mėnesį uždarytas palaikė Gargžduose. Jos su vaikais badavo, vietiniai gyventojai juos šelpė. Vėliau visi buvo sušaudyti Vėžaitynės miške.

 

Kaip pasikeitė gyvenimas prasidėjus karui? Ir vėliau jam pasibaigus?

Prieš tai gyvenome labai gerai. Tai buvo vadinami Smetonos laikai. Tėvas turėjo kelis prabangius kostiumus, mama kasdien puošdavosi. Parduotuvėse nebrangiai galėjai įsigyti bananų, apelsinų, vynuogių. Namuose turėjome net „Philips“ radijo imtuvą. Prieš karą – 1939 metais – Gargžduose gyveno  1 tūkstantis 100 gyventojų. Veikė 37 parduotuvės. Visos konkuravo. Būdavo tokios knygelės – už kokią sumą apsiperki, tokios vertės lipduką įklijuoja. Už surinktą sumą, pavyzdžiui, per Velykas, galėdavai nemokamai apsipirkti. Deja, karas visus mus nubloškė į pragarą. Reikėjo atstatyti sugriautus ar sudegusius namus. Pradėjome anksti dirbti. Mamą laikinai buvo uždarę į kalėjimą Kretingoje. Nešdavau maistą – eidavau pėsčiomis. Kad ant sniego neslystų klumpės, eidavau vienomis kojinėmis. Grįžęs iš Kretingos dar mokydavausi. Tais laikais turėti dviratį buvo kažkas tokio. Ir mokytojo specialybę pasirinkau vargo vejamas – tais laikais seminarijoje mokėjo stipendiją.

Pokario laikai buvo begalo sunkūs. Todėl dabar gera džiaugtis gražėjančiais Gargždais ir laisve. 

 

Vaizdo reportaže - Edvardo ir Janinos Cirtautų prisiminimai apie senuosius Gargždus:

srtfondologo

 

Stasio Gulbino ir E. ir J. Cirtautų asmeninio archyvo fotografijos:

 

1 komentaras

  • Apie gražų žmogų ir straipsnis gražus, tik jo autorei derėtų pakartoti lietuvių kalbos rašybos, skyrybos taisykles, o ir stilistikos pamokos būtų ne pro šalį. Man atrodo, kad viešoje erdvėje turi būti vartojama nepriekaištinga kalba. Sėkmės mokantis.

    Pranešti Simona Trečiadienis, 2014 kovo 05 15:18 Komentaro nuoroda

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 310 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,