Lietuvninkams besitraukiant į Vokietiją Mažosios Lietuvos kraštas buvo apgyvendintas žemaičių ir atvykėlių iš kitų Lietuvos vietų. Ne vienam žemaičiui liūdna prisiminti to krašto likimą, ne vienam gėda dėl apsigyvenimo namuose, kuriuos iš bėdos traukdamiesi lietuvninkai paliko, bet istorija yra istorija ir šiame krašte teko žemaičiams susidraugauti su likusiais lietuvninkais ir ištiesti vieni kitiems ranką.

Taip atvykusi iš Telšių į Mažąją Lietuvą, Vanaguose gyvenanti ir mokytojavusi Juzefa Jančauskienė susidraugavo su Ieva Simonaityte. Taip Agluonėnų gyventojai Daračiai draugystę išlaikė su į Vokietiją išvykusiu Viliumi Kavoliu, kuris iki šiol parašo ir paskambina. Taip Roma Kutkienė, buvusi Agluonėnų Kultūros namų direktorė dirbdama stengėsi, kad lietuvninkai ir jų darbų parodos nebūtų pamirštos.

Tad žemaičiai lietuvninkuose turi savitas gyvenimo istorijas, kurias perduoda savo vaikams ir anūkams. Agluonėnų lopšelio-darželio „Nykštukas“ ir Agluonėnų pagrindinės mokyklos bei Jono Lankučio viešosios bibliotekos Agluonėnų skyriaus organizuojamame renginyje Žemaitijos metams paminėti „Cyrulelis pas lietuvninkų“ buvo pakviestos žemaitės močiutės, turtingos savo atsiminimais.

G. Rudaitytės nuotr.

Darželio ir mokyklos vaikai dainavo žemaitiškas dainas, skaitė eiles žemaitiškai, lopšelio-darželio direktorė Andželika Jasienė bei bibliotekininkė Erika Ramanauskienė stengėsi pristatyti renginį žemaičių tarme ir dalinosi įspūdžiais, kad tarmė sudėtinga, bet graži, kartais juokinga, tie senoviniai žodžiai įtraukia, norisi juos vartoti.

Buvusi mokytoja Juzefa Jančiauskienė pasakojo atsiminimus, kaip ėjo į mokyklą, mokė vaikus žemaičių tarmės, kitos močiutės, šio krašto žemaitės, entuziastingai dainavo ir mokė vaikus žemaičių dainų. Kiek girdėjau, ir iš renginio išėjo dainuodamos... Taip norėtųsi, kad daina neišeitų kartu su jomis iš mūsų gyvenimo.

Diskutavome ir apie žemaičių kalbos, kaip pačioms žemaitėms atrodė, grubumą, konkretumą, paprastumą. Štai bibliotekininkė, nors pati aukštaitė, labai pralinksmino visus skaitydama žemaitiškas patarles ir priežodžius: „Tyliek pliorza, gausi per morzą“, „Išstėpęs kap šou“, „Uona, uona, lipk per tvuorą, gausi vyrą bajuorą“ ir kt.

Tikrai, diskutuodamos atradome daug humoro žemaitiškuose posakiuose, žodžiuose, bet tuo pačiu ir švelnumo: „Cyrulelis“, „Vuoboulelė“, „Mažulielis“, „Nabagielis“.

Įdomu buvo stebėti vaikų reakcijas į žemaitiškus žodžius, daugumą žodžių jie suprato iš namie močiučių vartojamos tarmės, tačiau labai domėjosi, nežinomais žodžiais: „vedelčius“ (šakutė), o kiti net pralinksmino: kinis, vepelis, biza, kamaša.

G. Rudaitytės nuotr.

Džiugu, kad vaikai turi turtingas savo istorija, dainomis, tarme močiutes, gali jų prisiminimų klausytis meilės atmosferoje. Tikrai dėl šių istorijų verta „išmaniuosius“ pasidėti į šoną, nes tai laikina, tai nebus visada, o praleidę šias istorijas, įsitraukę į darbų rutiną vėliau ieškosime, kasime faktus, eksponatus, kaip muziejininkai, bet tai bus tik šalti daiktai, faktai be savo istorijų, be emocijų, be jausmo.

Tad džiugu, kad mažose gyvenvietėse tas ryšys senelių, tėvų ir anūkų yra gyvas bei vertinamas ir renginiai gali vykti glaudžioje kamerinėje aplinkoje, kur žmonės vieni kitus pažįsta.