Nauji mokslo metai pateikia ir naujesnių mokymosi formų. Vos tik atsiranda galimybė pažinti aplinką – dažniausiai pasinaudoju galimybe. Tad ir šįkart, išgirdusi pasiūlymą iš IIa, IIIe klasių vadovų, įsiliejau į gimnazistų grupę, ir visi patraukėme į edukacinę kelionę pažinti dalelę literatūrinės bei istorinės Lietuvos, išskirtinių Kauno objektų.

Ekskursija prasidėjo nuo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Zofijos Vaitkuvienės pastebėjimo, jog šiandien mokysimės, lavinsimės netradicinėse erdvėse, vyks įvairių dalykų (etikos, matematikos, geografijos, kalbų, istorijos, literatūros, dailės, informacinių technologijų, kūno kultūros, muzikos) integravimas. Iš pradžių informacija neatrodė patraukli, bet vėliau net nejučia patyrėme, kiek daug dalykų mūsų veiklose yra persipynę, o mes nė nepastebime.

Pirmasis sustojimas buvusioje Lietuvos laikinoje sostinėje prasidėjo nuo Vyčio paminklo apžiūrėjimo, poeto Maironio kapo aplankymo. Gimnazijos lituanistas Vidas Vaitkus pasidalijo žiniomis: pasirodo Vyčio skulptūra džiugina miesto gyventojų, jo svečių akis todėl, kad kauniečiai aktyviai ėmėsi sumanymo turėti savo mieste Vyčio skulptūrą įgyvendinimo. O prie klasiko kapo prisiminėme, už kokius kūrybinius darbus, visuomeninę veiklą turėtume gerbti žymų žmogų, uždegėme žvakelę.

Sparčiais žingsniais atkeliavome prie didingo pastato – Maironio lietuvių literatūros muziejaus. Prisipažinsiu, nebuvau pozityviai nusiteikusi ten eiti, bet šie rūmai mane, o ir kitus bendrakeleivius nustebino. Dažniausiai tokios vietos būna panašios ir ne itin įdomios, tačiau šįkart muziejuje ne tik susipažinau su pačiu poetu, jo šeima, bet ir apžiūrėjau namus, išgirdau informacijos apie interjerą, žymių dailininkų darbus. Gidės užduodami klausimai vertė ir pamąstyti, ir pafantazuoti. Tikrai, po Lietuvos dainiaus Maironio labai puošnius, skoningus namus vaikščiojau kaip viešnia.

Vėliau aplankėme Vytauto Didžiojo karo muziejų. Iš pradžių visi savarankiškai apžiūrėjome ekspozicijas: didingą praeitį iliustruojančius paveikslus, galėjome pasimatuoti narsiųjų karininkų aprangas. O po kiek laiko gimnazijos direktorės Onos Sturonienės iniciatyva dalyvavome edukacinėje veikloje – taip įgyvendinome dalį Kultūros paso (tai priemonė visų Lietuvos mokinių, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programas, kultūros pažinimo įpročiams ugdyti ir jų kultūros patirčiai plėsti, teikiant jiems atitinkamas kultūros ir meno paslaugas. Kultūros paso paslaugos finansuojamos Europos Sąjungos struktūrinėmis lėšomis) projekto.

Kadangi mūsų buvo daug, visi susiskirstėme į dvi grupes: gimnazijos antrokai dalyvavo edukacinėje programoje „Partizanų ginklai“, o trečiokai – „Nesulaužyti priesaikos“. Užsiėmimų vadovai ne tik pasakojo, bet ir patiems leido „prisiliesti“ prie istorijos detalių: užtaisyti ginklą, iššauti į taikinį, žaisdami šaradas pažinome partizanų kelią. Veiklos netrūko. Manau, edukacinė veikla buvo labai smagi ir naudinga: visi linksmai bei aktyviai pasimokė istorijos, karo muziejus tikrai įspūdingas, o ekspozicijos didingos kaip ir Vytauto Didžiojo asmenybė.

Galiausiai turėjome laisvo laiko pasižvalgyti po Laisvės alėją, o vakare labai energingai žiūrėjome Kauno „Žalgirio“ ir Madrido „Real“ komandų krepšinio varžybas. Manau, kad jos patiko visiems, nes įtampos nestigo, lietuvių komanda laimėjo! Nestebino, kad važiuojant namo, atgal į Gargždus, daugumos emocijos veržėsi ne tik skambiu juoku, bet ir dainomis.

Turbūt nekyla klausimas, ar šios dienos pamokos netradicinėse erdvėse man patiko, buvo naudingos? Tikrai taip! Linkiu taip keliauti ir Jums!

Mokytojų nuotraukos: