Mano Gargždai



Mokslininkė iš Gargždų dr. Gintvilė Valinčiūtė Vokietijoje ieško būdų išgydyti vaikų smegenų vėžį

Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Dr. Gintvilė Valinčiūtė ne tik dirba laboratorijoje, tačiau savo projektą pristato ir konferencijose. 2018 m. jai teko garbė dalyvauti diskusijoje apie personalizuotos medicinos ateitį Lindau Nobelio Laureatų Susitikime. Asm. archyvo ir Lindau Nobel Laureate Meetings nuotr. Dr. Gintvilė Valinčiūtė ne tik dirba laboratorijoje, tačiau savo projektą pristato ir konferencijose. 2018 m. jai teko garbė dalyvauti diskusijoje apie personalizuotos medicinos ateitį Lindau Nobelio Laureatų Susitikime. Asm. archyvo ir Lindau Nobel Laureate Meetings nuotr.

„Jaučiu, kad sunku paaiškinti, ką veikiu gyvenime net ir patiems artimiausiems, džiaugiuosi, kad galėsiu pristatyti“, – kvietimo papasakoti apie savo profesinę veiklą neatsisakė gargždiškė mokslininkė dr. Gintvilė Valinčiūtė, dirbanti tyrimų laboratorijoje viename didžiausių Vokietijos vėžio tyrimų centre.

Kviečiame skaityti interviu su Gintvile – tai manogargzdai.lt projekto „Kaip tapti...“ publikacija. Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Užaugo humanitarų šeimoje

Gintvilė pasakojo, kad užaugo moteriškoje humanitarių šeimoje – drauge su mama ir močiute. Mama dirba lietuvių kalbos mokytoja, močiutė ilgą laiką buvo „Bangos“ atsakingoji sekretorė.

„Kai buvau vaikas, buvau labai aktyvi. Kai trimetę mama mane nuvedė į „Trepsiuką“, nuo tada ir prasidėjo. <...> Taip pat mama mane anksti išmokė skaityti, rašyti. Pamenu, skaitydavau vaikystėje nežmoniškus kiekius knygų, iki šiol dar taip darau“, – pasakojimą apie save pradėjo pašnekovė.

Mokslininkė atviravo, kad visada buvo „klasikinė pirmūnė“, nors pastangų daug įdėti ir netekdavo – tiesiog gelbėdavo gera atmintis. Kaip pati sako, paveldėta iš mamos.

Kadangi su tėčiu gargždiškė nebendrauja nuo vaikystės, prisipažįsta, kad didelę įtaką jai padarė jos dėdė – Klaipėdos universiteto istorijos profesorius.

„Jis buvo pirmas žmogus, kuris man kažkiek pasakojo apie akademinį gyvenimą“, – sako Gintvilė.

Mokykloje mergina dalyvaudavo olimpiadose, įvairiuose konkursuose, buvo ir Nacionalinės moksleivių akademijos narė filologijos srityje. Išbandė pašnekovė ir pianino pamokas, mėgino groti ir gitara, bet daugiausiai įspūdžių paliko „Trepsiuko“ šokių pamokos, kelionės.

Gintvilė pasakojo, kad šeimoje – vien tik humanitarinės pakraipos atstovai.

„Per Kalėdas būname mama, močiutė ir dėdės šeima. Būna teta, kuri yra istorijos mokytoja, pusseserė –fotografė, persikvalifikavusi į pradinių klasių mokytoją. Tai aš absoliučiai ten netinku. Mano – visiškai kitoks polinkis mokslui, į biologiją, ne iš šeimos“, – šypsosi gera nuotaika spinduliuojanti mokslų daktarė.

 

Molekuline biologija sužavėjo mokytoja

Gintvilė atviravo, kad daugelis dalykų mokykloje patiko, visgi labiausiai – gamtos mokslai, sužavėjo biologija.

„Turėjau tobulą mokytoją – R. Kundrotienę, ji prikalbino ir į olimpiadas važiuoti. Matėsi, kad kai ji dėsto molekulinę biologiją, kaip tai jai pačiai patinka, man buvo kažkas tokio, todėl į tą molekulinę pusę ir nuėjau. Manau, kad jeigu jos nebūtų buvę, nedaryčiau to, ką dabar darau. Greičiausiai būčiau filologiją pasirinkusi“, – gražių žodžių „Vaivorykštės“ pedagogei negailėjo absolventė.

Ji taip pat pridūrė, kad prie autoritetais laikytinų mokytojų pridėtų ir auklėtojos, istorijos mokytojos V. Mockuvienės pavardę.

Pasiteiravus, kaip pirmūnei pasisekė išlaikyti egzaminus, ši atviravo, kad ne taip gerai, kaip galėjo.

„Vienais geriausių pažymių baigiau, gavau apdovanojimus, gailiuosi – galėjau šiek tiek rimčiau pažiūrėti, blogiausias buvo 78 balai iš chemijos, nes neorganinės chemijos nemoku iki šiol, o geriausias buvo iš anglų kalbos, kas keisčiausia, nes visai tam nesiruošiau“, – pasakojo pokalbininkė, pridūrusi, kad taip pat laikė biologijos, matematikos, lietuvių kalbos egzaminus.

Prieš dešimtmetį „Vaivorykštės“ gimnaziją baigusi Gintvilė atviravo, kad jau 9–10 klasėje žinojo, kokia profesine kryptimi norėtų eiti, visgi istorijos A lygio pamokas iki pat 12-os klasės rinkosi kaip saugumo garantą: „Jeigu ką, galvojau, – eisiu į žurnalistiką arba filologiją.“

 

Diskusija apie personalizuotos medicinos ateitį Lindau Nobelio Laureatų Susitikime 2018 m. Lindau Nobel Laureate Meetings nuotr.

 

Nuo genetikos – iki mokslų daktarės, ieškančios vaistų vėžiui

Mokslininkės kelias prasidėjo Vilniaus universitete. Čia ji pasirinko visiškai tuomet naują programą – genetiką, nors jau buvo pateikusi paraiškas ir patekusi į tokio pat pavadinimo programas dviejuose Anglijos universitetuose.

Pašnekovė prisiminė, kad tuomet daugelis stebėjosi, kaip mergina nestoja į mediciną, tačiau ji sakė, kad šią specialybę užrašiusi paskutine savo 12-os pasirinkimų sąraše.

Tokio sąrašo specialybių moksleivei ir neprireikė – įstojo į pageidaujamą genetiką, itin padėjo tai, kad prie konkursinio balo buvo pridėti net 2 papildomi – už ES jaunųjų mokslininkų konkurse užimtą II vietą.

„Pirmi metai buvo sunkūs, nes tu nesimokai to, ko nori. Tai natūralu, nes reikia kažkokių pagrindų kituose dalykuose, bet programoje man sunkiausia iš dalykų buvo botanika. Labai gaila, kad dėl to ir mano raudonas diplomas nuplaukė. Man klasikinė biologija, kur vabzdžiukai ir pan., niekada nepatiko“, – studijų laikus prisiminė pašnekovė, girdama ir draugiškus kurso draugus, kurie visada vienas kitam padėdavo.

Pirmuosius savo apsilankymus laboratorijoje dabar Gintvilė prisimena su šypsena, esą buvo baisu, ypač juokino tuometinės klaidos: paprašyta atsargiai sulašinti, ji tiesiog sulašindavo. Esą kantrybės tada neturėjo, bet po truputį ją išsiugdė.

Įsimintiniausia studijų metais – pagal „Erasmus“ programą praleistas pusmetis Švedijoje, Geteborge.

„Ten aš suvokiau pirmą kartą, kaip daryti mokslą ir kas tai yra. Apsisprendžiau, kad aš tikrai noriu akademijoje būti – kada nors tapti profesore, turėti savo tyrimų grupę. Išmokau kalbą, susiradau draugų, su kuriais iki šiol bendraujame“, – gerąsias patirtis vardijo gargždiškė.

Baigusi VU, mergina nedvejodama pasirinko magistrantūros studijas užsienyje: „Norėjau išbandyti kažką naujo.“

Ji prisipažino, kad jos sena svajonė buvo studijuoti Karolinskos institute Stokholme, į jį Gintvilė pateko. Taip pat ir į universitetą Kopenhagoje. Visgi, pasiūlyta finansinė parama – stipendija – atviliojo ją į Vokietiją – Heidelburgą. Stokholme, pasak pašnekovės, būtų tekę papildomai dirbti, o to dėl sudėtingų studijų nesinorėjo daryti. Pasirinkta programa „Molekuliniai biomokslai“, o pagrindinis subjektas – vėžio biologija.

„Tai programa kartu su Vokietijos vėžio tyrimų centru, kuriame dirbu iki šiol. Pasirinkau Heidelbergą ir labai tuo džiaugiuosi, nes paskui magistratūros metais važiavau stažuotis į Karolinskos institutą, tai sutikau tų studentų, kurie mokėsi toje programoje, kurią aš būčiau pasirinkusi. Pamačiau, kad ji yra labai plati, o aš tiksliai žinojau, kad noriu vėžio srityje studijuoti“, – kalbėjo mokslo darbuotoja.

2016-aisiais, baigusi magistrantūrą, Gintvilė tęsė mokslininkės kelią – įstojo į doktorantūros studijas tame pačiame universitete. Kaip sako, norėjo nuo fundamentinių mokslų pereiti prie tokių, kuriuose jaustų, kad pacientas yra arčiau. Taip ji pradėjo dirbti Vaikų vėžio centre pediatrinės neuroonkologijos srityje.

 

Laboratorijoje, sterilus darbas su ląstelėmis. Asm. archyvo nuotr.

 

Tikslas – padėti smegenų vėžiu sergantiems vaikams

„Mano vykdomo projekto idėja – atrasti tam tikrą kombinacinę terapiją, t. y. du vaistus, kurie padeda vienas kitam, kad būtų kuo geresnis antivėžinis efektas būtent prieš tam tikrą vaikų smegenų vėžio tipą. Tas tipas, su kuriuo aš dirbu, yra itin agresyvus – tik apie 25 proc. vaikų su tokiu vėžiu išgyvena apie penkerius metus, tai vaikų vėžiams yra labai mažai. Didžioji dalis, kitų, apie 80 proc., yra išgydomi“, – savo esminį darbo tikslą paprastai bandė paaiškinti mokslininkė.

Ji teigė, kad jos darbas labai įvairialypis: „Aš esu vadinamosios šlapiosios laboratorijos dalis, nes darbas vyksta rankomis, darome eksperimentus ant ląstelių.“

Gargždiškė, paprašyta apibūdinti savo darbo dieną, teigė, kad ji dažniausiai priklauso nuo suplanuotų eksperimentų. Mėgsta keltis anksti – apie 6 val., laboratorijoje būna apie 8 val., o 8.30 val. su kolegomis laikosi kasdienio ritualo – prie kavos puodelio pabendrauja, aptaria darbus. Tada pirmasis dienos pusdienis dažniausiai praleidžiamas laboratorijoje, atliekant eksperimentus su ląstelėmis, ant kurių bandomi vaistai.

Po pietų darbas persikelia prie kompiuterio – analizuojami duomenys, rengiamos prezentacijos. Kiekvieną antradienį su vadovu aptariamas tyrimų progresas.

„Pats darbas susideda iš eksperimentų planavimo, įvykdymo, rezultatų analizės, tada daromos išvados ir galvojama, kaip toliau eiti“, – apibūdino pokalbininkė, pridurdama, kad įprastai darbo vietą palieka apie 18.30–19 val.

Visgi, yra buvę ir taip, kad iš laboratorijos mokslininkė išėjo tik 22 val. vakaro.

 

Su Nobelio premijos laureatu Sir Richard J. Roberts. Asm. archyvo nuotr.

 

Komanda – it šeima

„Smagiausia darbo dalis – važiavimas į konferencijas ir pasakojimas žmonėms, ką veikiu, koks projektas“, – su entuziazmu kalbėjo mokslų daktarė, kuri teigia, kad šiuolaikiniam mokslininkui mokslo komunikacija, projektų pristatymas visuomenei yra vienas iš svarbiausių dalykų.

Sklandžiai pokalbio metu besiliejančiomis mintimis Gintvilė neigia seną mitą, kad mokslo žmogus būtinai yra užsidaręs, intravertas. Nors kaip pati atvirauja, visokių yra, ir tokio tipo žmonių tikrai tekę sutikti.

Ji akcentavo, kad laboratorijoje – itin daug komandinio darbo: „Ne visas metodikas pats gali padaryti, ne visas mašinas, instrumentus turime, kartais turime bendradarbiauti su kitomis laboratorijomis.“

Pašnekovės tyrimų grupėje, kurią ji vadina šeima, dirba apie 15 žmonių, departamentą sudaro 4 grupės – apie 40–50 asmenų. Visiems jiems tenka dalintis erdve tiek biure, tiek laboratorijoje.

Paprašyta truputį apibūdinti, kaip atrodo jos komanda, ji atvirauja, kad kolektyvas – ganėtinai jaunas, iki 30 metų. Taip yra dėl to, kad nemažai dirba magistrantų, doktorantų, taip pat techninių asistentų. Pastaraisiais, kurie dirba rankomis ir generuoja duomenis, Vokietijoje gali tapti baigę profesinę mokyklą po 10 klasės. Ji taip pat atvirauja, kad vyrų ir moterų santykis mokslininkų bendruomenėje taip pat keliamas kaip dažna problema. Iki podoktorantūrinių tyrimų esą visada laboratorijose dominuoja moterys, tačiau po doktorantūros šis santykis stipriai pasikeičia. Jos komandoje lyčių pasiskirstymas yra apylygis.

 

Motyvacija – mintis, kad gali padėti

G. Valinčiūtės vykdomas projektas, kuris buvo pradėtas vykdyti 2017-ųjų vasarą, kol kas klostosi sėkmingai.

„Dabar yra planuojamas gyvūnų eksperimentas, jeigu jis veiks, galėsime planuoti tikrą su žmonėmis, klinikinį bandymą. Mūsų centras tam ir įsteigtas, kad būtų kuo arčiau mokslas prie paciento“, – projekto eigą pristatė gargždiškė.

Ji teigė, kad gal ir naivu tikėtis, kad viskas veiks, bet faktas, kad tai kažkiek veiks, motyvuoja ir džiugina.

„Mintis, kad gal kažkiek prisidedame prie gelbėjimo gyvybių“, – didžiausią savo motyvaciją įvardijo mokslininkė.

Ji taip pat pridūrė, kad kita motyvacinė jėga jos darbe – smalsumas.

„Mokslas susideda iš 9 nesėkmių ir vienos pergalės. Kad pereitum tas nesėkmes, reikia vidinės motyvacijos ir grynojo smalsumo. Man yra įdomu, kaip mūsų visata ir kūnai veikia. Kodėl vėžys atsiranda? Kas paskatina? Suaugusiųjų vėžiai dažnai atsiranda dėl gyvenimo būdo. Vaikų vėžiai, jie tiesiog atsiranda. Man įdomu pabandyti išsiaiškinti. Gal kada nors gyvenime tai bus įmanoma nuspėti ir išgydyti tuos vaikus netgi gimdoje esant“, – mintis dėstė pokalbininkė, pridūrusi, kad jos pirmasis projektas buvo visiškai nesėkmingas.

Ji atskleidė, kad dažnai visuomenėje tenka išgirsti ir itin skaudinančių dalykų, pavyzdžiui, tokie pasakymai, kad mokslininkai, dirbantys su farmacija, tai daro vien tik dėl pinigų, „yra nupirkti“, arba „vaistas nuo vėžio yra išrastas, bet jūs jį slepiate“.

„Tai labai žeidžia, nes darbas nėra itin gerai atlyginamas, o dirbame nežmoniškas valandas. Atiduodi labai daug savęs. Mes visi esame žmonės ir darome, tai, ką geriausiai galime padaryti“, – poziciją išdėstė moteris.

 

Palygino studijų kokybę

Lygindama studijas Vilniuje ir Heidelburge, mokslininkė išskyrė tai, kad Vokietijoje stipresnė praktinė pusė, tačiau teorinis paruošimas Lietuvoje yra aukšto lygio.

„Darant bakalaurinį darbą laboratorijoje mums neleido nieko daryti, prie nieko prisiliesti, kas, mano galva – didžiausia klaida, nes taip išmokstama. Bet visa tai kainuoja didelius pinigus, tai jie žiūrėjo bakalauro studentus, kad nepridirbtų per daug“, – prisiminimais pasidalino mokslo darbuotoja.

Atvykus į Vokietiją, buvo lengvas šokas: ten esą niekas nesureagavo, kai trečią dieną tyrimų laboratorijoje ji netyčia sugadino apie 500 eurų kainuojantį „dalykiuką“, pradėjo atsiprašinėti.

„Sako: „koks skirtumas, nusipirksime naują“, – apie požiūrį į brangiai kainuojančią įrangą atskleidė pašnekovė.

Visgi, lygindama teorinį išmanymą, ji gyrėsi, kad Lietuvoje paruošiama teorija gerokai rimtesnė, platesnė.

„Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau VU studijuoti, kuris biotechnologijų srityje, yra labai aukšto lygio“, – apibendrino mokslininkė.

 

Su Nobelio premijos laureatu Prof. Dr. Thomas Lindahl ir jo žmona. Asm. archyvo nuotr.

 

Diskutavo su Nobelio premijos laureatais

Kalbėdama apie laisvalaikį, Gintvilė pasakojo, kad doktorantūros metais ji aktyviai įsijungė į doktorantų judėjimą, vieneriems metams buvo išrinkta į doktorantų tarybą. Ten teko organizuoti ir renginius, konferencijas.

Būtent konferencijas ji apibūdina kaip didžiausią savo pomėgį.

„Tai ir dalis mokslo, ir išvažiavimas kažkur smagiai. Pernai važiavau į San Franciską ir Monrealį pristatinėti. O 2018 metais buvau pakviesta į Lindau Nobelio laureatų susitikimą, kur dalyvavo apie 50 Nobelio laureatų iš medicinos srities ir 600 jaunųjų mokslininkų“, – pasakojo gargždiškė, pridurdama, kad norint ten patekti, teko įveikti didžiulę atranką, įrodyti, kad esi vienas geriausių.

Labiausiai įsiminė tai, kad būtent Gintvilė buvo atrinkta kaip viena jaunųjų mokslininkių dalyvauti diskusijoje apie personalizuotą mediciną.

„Diskutavome su keliais Nobelio laureatais apie tai ant scenos“, – jaudinantį momentą prisiminė pokalbininkė.

Tarp kitų pomėgių – mokslinės fantastikos knygos, filmai, kelionės.

Pašnekovė atvira – į Gargždus stengiasi grįžti dukart per metus – vasarą ir per Kalėdas. Ir nors mama su močiute, greičiausiai, džiaugtųsi, kad ji gyventų Lietuvoje, kol kas tokių galimybių nemato.

„Niekada negyvenau ne Europoje, todėl noriu pabandyti pagyventi arba JAV, arba Kanadoje. Kadangi patinka dirbti su pediatrija, planuoju aplikuoti podoraktūrinei stažuotei į vieną laboratorijų ten“, – ateities planus atskleidė Gintvilė.

Jos teigimu, tolimoje ateityje norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau „pediatrinė onkologija Lietuvoje nelabai egzistuoja: problema ta, kad neturime pakankamai pacientų.“

Paprašyta pasidalinti patarimu jaunam ir savęs profesinėje srityje tebeieškančiam žmogui, mokslininkė sako, kad ypač neapsisprendžiantiems geriau palaukti metus, pasavanoriauti, padirbėti ir tik tada stoti, ten, kur iš tikrųjų patinka. Ji taip pat pataria ieškoti darbo ne pagal perspektyvas, o pagal tai, kas yra prie širdies: „Kad nereiktų įstrigti darbe, kurio negali pakęsti, 50-čiai metų.“

 

Draugės vestuvėse Katmandu, Nepale, 2019 m. Asm. archyvo nuotr.

 

Atnaujinta 20 gruodžio 03, Ketvirtadienis 13:26

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 250 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,