Mano Gargždai



Buvęs „Bangos“ puolėjas save atrado kitoje srityje – dirba technologu laivų remonto įmonėje

Įvertinkite šį įrašą
(4 balsai)
Andrius Marcinkevičius dirba technologu laivų remonto įmonėje, jam teko garbė vilkėti ir „Bangos“ vyrų komandos marškinėlius. Asm. archyvo ir įmonės nuotr. Andrius Marcinkevičius dirba technologu laivų remonto įmonėje, jam teko garbė vilkėti ir „Bangos“ vyrų komandos marškinėlius. Asm. archyvo ir įmonės nuotr.

Andriaus Marcinkevičiaus (27) pavardė tikrai girdėta sportu, o ypač futbolu besidomintiems. Tuomet dar 17-metis jis mušė įvarčius už Gargždų „Bangos“ vyrų futbolo komandą, žaidusią aukščiausioje šalies lygoje. Ir nors, kaip pats sako, sportas – jo mylima veikla, lydinti visą gyvenimą, profesinio kelio vyras nusprendė su juo nesieti. Andrius jau penkmetį yra technologu „Vakarų laivų remonto“ įmonėje ir džiaugiasi, kad gali dirbti mėgstamą darbą.

 

Apie tai, kaip susiklostė karjera, už ką yra atsakingas technologas ir kokią vietą Andriaus gyvenime dabar užima sportas – kviečiame skaityti rubrikos „Kaip tapti...“ interviu.

 

Vaikystė – kieme su draugais              

Andrius sako, kad vaikystėje buvo aktyvus, linksmas ir šiek tiek padykęs vaikas. Dienos bėgdavo kieme, kur su būreliu draugų, kaip ir daugelis to amžiaus vaikų, žaisdavo įvairiausius žaidimus su kamuoliu, gaudynes ar slėpynes, buvo susikonstravę ir namelį malkinėje. Nors tėvai dažnai važiuodavo į sodą, kuriame netrūko ūkio darbų, Andrius prisimena, kad mieliau likdavo kieme žaisti su draugais.

„Namo pareidavome tik pavalgyti, rizikuodami, kad po to dar į lauką neišleis. Esu iš tos kartos, kai vaikystės amžiuje nebuvo išmaniųjų telefonų ar kompiuterių, todėl teko pajusti tą tikrąją gamtos ir kiemo dvasią, dėl to džiaugiuosi. Būdavau kompanijos žmogus“, – prisiminimais iš mažų dienų dalinasi Gargžduose užaugęs pašnekovas.

Jis užsimena, kad judrumas ir aktyvumas kartais ir kainuodavęs – spardydamas kamuolį buvo išdaužęs ir kaimyno šiltnamio stiklą, ir savo namų langą: „Tekdavo suktis“.

Su technika jį supažindino prosenelis, kuris buvo tekinimo meistras, konstruktorius: „Pamenu apie jį rašė net laikraščiai, kaip pats malkomis varomą krovininį sunkvežimį sukonstravo.“

Kartu su juo praleisdavo nemažai laiko, ypač patikdavo, kai prosenelis duodavo traktoriuką, „gazaviką“ pavairuoti.

„Būdamas vaiku nesupratau, kad tokį nagingą prosenelį turiu. Matydavau, kaip jis visą dieną praleidžia ką nors konstruodamas, mane taip pat stengdavosi kažko naujo išmokinti“, – prisiminimais dalinasi technologas.

Gargždiškis užaugo pedagogų šeimoje. Tėtis – kūno kultūros mokytojas „Vaivorykštės“ gimnazijoje, taip pat – krepšinio treneris ir teisėjas. Mama – pradinių klasių mokytoja „Minijos“ progimnazijoje.

„Tėvai savo darbui yra atsidavę 100 proc. Kartais tenka matyti, kaip, ypatingai mama, praleidžia daug laiko ruošdamasi kitos dienos pamokoms. Pagalvoju, kad viena laimė, kad dar netyčia nesugalvojau tapti pradinių klasių mokytoju“, – šypteli Andrius, kuris užsimena, kad meile sportui, žinoma, užkrėtė tėtis.

Kartu su metais jaunesne seserimi Greta, kaip pats sako – „kaip šuo su kate“ – dažnai vaikystėje pešdavosi, mėgdavo vienas kitą paerzinti. Nors santykiai dabar ir geresni, bet vis dar kartais nepavyksta rasti bendros kalbos, galbūt dėl skirtingų charakterių.

Jis džiaugiasi, kad turėjo linksmą ir turiningą vaikystę, o tėvai, turėdami daug patirties dirbant su vaikais mokykloje, nepatyrė didelių problemų auklėjant juos.

 

„Bangos“ marškinėlius Andrius su pertraukomis  vilkėjo apie 4 metus. Asm. archyvo nuotr.

 

Aistra – sportas

Nors pirmieji bandymai atrasti mėgiamą veiklą buvo nesėkmingi, Andrius teigia, kad sportiniai užsiėmimai jam ne tik labai patiko, bet buvo ir be galo naudingi, formavo jo asmenybę.

6-erių jį ir sesę mama nuvedė į šokių būrelį „Trepsiukas“, kuris, kaip dabar prisimena pašnekovas, jam buvo tikrų tikriausia kančia.

„Pamenu vis kartodavau, kaip nenoriu eiti į šokių repeticijas, labai nelaukdavau tų savaitės dienų, kai būdavo treniruotės. Bet tikriausiai mama norėjo, kad lankyčiau šokius – būčiau grakštus su taisyklinga laikysena. Kai po metų ar dviejų gavau leidimą to būrelio nebelankyti, buvau be galo laimingas“, – su šypsena pasakoja gargždiškis.

Jis prisiminė, kad po to tėvai bandė jį vesti ir į muzikos mokyklą: „Įėjęs jau per 20 minučių pajutau, kad ta visa aplinka tikrai ne man, dar mokytojas kažkuris bandė sudominti, bet aš tik galvą papurčiau ir išbėgau pro duris.“

Meninės veiklos nesužavėjo, o vėliau atrado sportą, kurio nepaleidžia iki šiol. Pirmoje klasėje pradėjo lankyti tiek krepšinio, tiek futbolo treniruotes. Žavėjo abi sporto šakos, buvimas komandoje, galimybė varžytis, tobulėti. Vėliau teko rinktis, nes abiem būreliams nebeužteko laiko. Pasirinktas futbolas tapo ne tik pomėgiu, pagrindiniu užsiėmimu po pamokų, bet nuvedė ir iki pagrindinės vyrų futbolo komandos „Banga“.

 

Su šeima mėgsta aktyvų laisvalaikį. Asm. archyvo nuotr.

 

„Pamenu, kai būdamas 17-os, pradėjęs kartu su vyrų komanda žaisti varžybose, gavau pirmuosius pinigus, buvau laimingas. Tada, būnant moksleiviu, atrodė dideli pinigai, buvo tikrai geras jausmas uždirbti iš savo pomėgio. <...> Iki to atvedė treneris – futbolo ekspertas Vaidas Liutikas, kuris buvo tikrai pakankamai reiklus. O tuometinis „Bangos“ treneris Arminas Narbekovas nebijojo pasitikėti jaunimu, sugebėdavo tinkamai motyvuoti, tai dar labiau skatino eiti į priekį. Negali pamiršti, kai žaidi aukščiausioje lygoje, įmuši įvartį už „Bangą“, o Gargždų stadionas pilnas žmonių“, – įsimintiniausiais įvykiais dalinosi puolėjo pozicijoje rungtyniavęs pašnekovas, prisimindamas gerą laiką komandoje, draugiškus santykius su kitais žaidėjais.

„Bangos“ marškinėlius su pertraukomis jis vilkėjo apie 4 metus, taip pat atstovavo ir Palangos ekipai. Su „Bangos“ komanda tuomet pasiekė 6-ą poziciją aukščiausioje lygoje, o su Palangos futbolininkais teko kelti pirmos lygos vicečempionų taurę.

Pašnekovas įsitikinęs, kad maršrutas namai–mokykla nėra pakankamas – kiekvienas moksleivis turi atrasti ir išbandyti save neformalioje veikloje, nesvarbu, ar tai būtų dailė, šokiai, sportas ar kt.

„Manau, norint gyvenime būti sėkmingu, vien sėdėti mokykloje neužtenka. Būreliai, užsiėmimai išugdo daugiau gerųjų asmens charakterio savybių, lavina bendravimą su žmonėmis, skatina didesnį disciplinos, atsakomybės jausmą. Kartais mokykloje to negausi, ką gali gauti papildomoje veikloje. Sutikti žmonės tuose užsiėmimuose gali būti ir geriausi draugai, patarėjai, kas žino, gal ir kokio bendro verslo partneriai“, – poziciją dėstė Andrius, pridurdamas, kad iš paprasto užsiėmimo kryptingai dirbant galima susikurti ir ateitį.

Jo nuomone, kartais gali įsitikinti, kad iš gerų pažymių ne tiek ir daug tos naudos, kiek iš papildomų veiklų: „Kartais žmonės, kuriems nesiseka mokslai, kitose sferose parodo, kad yra tikri profesionalai.“

 

Su kolegomis Austrijoje. Asm. archyvo nuotr.

 

Mokykloje – ne prie moksliukų

Kaip pats pasakoja, mokykloje Andrius galvojo, kad geri pažymiai nulemia sėkmingą žmogaus ateitį, mama skatindavo siekti gerų rezultatų, neatsilikti, padėdavo, jeigu ko nesuprasdavo.

„Tada galvojau, kad dešimtukininkai gyvenime tikrai daugiausiai pasieks, uždirbs ir gyvens laimingiausiai. Tik po mokyklos supratau, kad viskas susideda ne tik iš pažymių, bet ir įvairių detalių, asmenybės savybių, sėkmės faktorius lemia taip pat nemažai – teisingi pasirinkimai reikiamu metu, ar atsiradimas reikiamu metu reikiamoje vietoje“, – įsitikinimus dėstė buvęs futbolininkas.

Mokykloje pagal mokslo pasiekimus jis save vadina vidutinioku, mokytojai esą tikrai jo neprisimena, kaip stropaus ar pavyzdinio mokinio.

„Neišėjo būti prie moksliukų“, – šypteli.

Labai įstrigo prisiminimas, kai artėjant egzaminams šiek tiek nuvylė savo fizikos mokytoją Teresę Džiaugienę, kuri vis ragindavo pradėti ruoštis.

„Man atrodė, kad to laiko sočiai ir dar spėsiu. Net nepastebėjau, kaip atėjo egzamino diena, o aš taip ir neprisiverčiau rimčiau pasimokyti, kaip žadėjau. Dalykas man tikrai patiko. Pamenu, egzamine rankos dreba, širdis spurda. Žinojau, kiek reikia procentų surinkti, per vargus surinkau tuos taškus“, – pasakojo Andrius, pridūręs, kad kitų dalykų egzaminams ruošėsi atsakingiau.

Pats akcentuoja, kad „Vaivorykštės“ gimnazijoje dirba tikri savo srities profesionalai. Klasės auklėtoja Zofija Vaitkuvienė, anot jo, išmokė ne tik taisyklingai rašyti ir kalbėti.

„Visada sugebėjo išlikti santūri, nesikarščiuodavo. Kadangi pats kartais užsidegu kaip degtukas, norėčiau šių savybių išmokti. Manau, po truputį jau pavyksta kontroliuoti šias emocijas. Ji taip pat atkreipė dėmesį į mano nekultūringą garsų juoką, kuris ir dabar kartais išlenda, bet turbūt to jau pakeisti nelabai įmanoma“, – vardijo išmoktas pamokas gargždiškis, pridurdamas, kad auklėtoja turėjo ir gerą humoro jausmą.

 

Geriausia studijų galimybe, kuria ragina pasinaudoti kiekvieną, jis vadina „Erasmus“ mainų programą. Asm. archyvo nuotr.

 

Ne tik studijavo, bet ir studentavo

2012 metais baigęs gimnaziją, Andrius įstojo į Klaipėdos universitetą, laivybos ir uosto inžinerijos specialybę. Atsakydamas į klausimą, kodėl profesinis pasirinkimas nebuvo susijęs su sportu, pašnekovas teigė, kad jo gyvenime sporto ir taip buvo daug: „Galvoju, niekur nepabėgs.“

Apsisprendimas, pasak gargždiškio, buvo išties sunkus, o jam didžiausią įtaką padarė mama, kuri pastebėjo, kad auga ir plečiasi perspektyvos uoste, todėl toks diplomas gali būti naudingas.

Nors buvo svarstymų studijuoti Vilniuje, galvota ir apie muitininko profesiją, galiausiai galimybė studijuoti Klaipėdoje ir toliau žaisti už mylimą gimtojo miesto komandą, padėjo priimti sprendimą.

Prisimindamas studijų laikus, pašnekovas mini, kad itin smagu buvo tai, kad netikėtai sutapo, kad ten pat įstojo ir du klasės draugai Giedrius ir Rytis.

„Turėjome vienas kito užnugarį, nes dauguma grupėje buvo vien mokslo žmonės, specialybė vis dėl to inžinerinė. Mes buvome šiek tiek kitokie, gal dėl to kartais grupiokės, kurios mokėsi vien dešimtukais į mus kreivai pažiūrėdavo“, – pasakojo Andrius, paatviravęs, kad mokslams neskyrė didžiausio prioriteto, o studijų metai prabėgo labai greitai.

Studijų metais Andrius net buvo apsistojęs kuriam laikui studentų bendrabutyje – tam, kad galėtų pajusti studentišką dvasią.

„Šie metai ir yra skirti, kad ne vien mokslai galvą spaustų, bet ir būtų pakankamai laiko papildomoms veikloms, užsiėmimams, pramogoms – svarbiausia, viską spėti suderinti“, – įsitikinęs inžinerinę specialybę įgijęs pokalbininkas.

Mamai raginant mažiau gastroliuoti, kartą į linksmybes iškeliavo net su meškere rankose ir žvejybiniais drabužiais.

„Atvažiavo draugai su mašina, o aš su meškere rankoje sėduosi į ją, draugai žiūri nesupratę“, – juokingą istoriją prisiminė Andrius.

Geriausia studijų galimybe, kuria ragina pasinaudoti kiekvieną, jis vadina „Erasmus“ mainų programą. Jis su Giedriumi pusmečiui išvyko į saulėtąją Ispaniją – La Corunos miestą. Nors tuomet žaidė už „Bangą“, bet kaip pamena, prasidėjusi suirutė dėl investuotojų buvo kaip ženklas, kad verta trumpam bent kažką pakeisti.

„Gyvenimas buvo tarsi pasakoje – atsikeli šalia Atlanto vandenyno...<...> Sutikau daugybę žmonių iš viso pasaulio, net iš Meksikos, Čilės, Brazilijos. Netrūko pramogų, įspūdžių, aplankytas ne vienas Ispanijos miestas. Įstrigo išvyka į Ibizos salą, kurioje dalyvavo visos Ispanijos didžiausių miestų mainų programos studentai. Neatsispyriau pagundai nuvykti ir į Afriką, juk skyrė tik sąsiauris“, – programos privalumus vardijo pašnekovas, pridūręs, kad su kai kuriais sutiktais žmonėmis iki šiol palaiko ryšį.

Jis akcentavo, kad tai yra tobula galimybė, o pačiam, kai reikėjo išvykti namo ir atsisveikinti, ašaros tekėjo upeliais. Nepaisant to, kad mainų programą prisimena kaip vieną geriausių patirčių, sako, kad minčių apie emigraciją nekilo, tada skaudžiausia buvo išsiskirti su artimais bičiuliais.

 

Darbo vietoje. Asm. archyvo nuotr.

 

Atsakingas už laivų korpuso metalinės dalies atnaujinimą

Po universiteto baigimo, paatostogavęs vasarą, rudenį ėmė ieškotis darbo. Ilgomis paieškomis užsiiminėti neteko: „Per dieną su savo CV apvažiavau uosto kompanijas, akcentavau, kad labai noriu tobulėti. Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš „Vakarų laivų gamyklos“, kurioje dirbu iki šiol ir labai tuo džiaugiuosi.“

Pirma mintis prieš duodant interviu, anot Andriaus, kad jo darbas eilinis ir nieko įspūdingo ar įdomaus nepapasakos.

„Po kelių minučių susimąsčiau, kad iš tiesų šis darbas gal ir nėra toks jau ir eilinis. Lietuvoje toks darbo pobūdis įmanomas tik uostamiestyje, o pasaulyje – tik tuose miestuose, kurie yra prie vandens“, – įžvalgomis dalinosi gargždiškis.

Jis dirba dukterinėje „Vakarų laivų gamyklos“ įmonėje „Vakarų laivų remontas“, kuri užsiima laivų remonto ir modernizacijos darbais. Įmonė, anot jo, priklauso vienai didžiausių įmonių grupių Baltijos šalyse „BLRT GRUPP“, kuri skiria didžiules investicijas, siekdama pritraukti vienus didžiausių laivų tipų pasaulyje „Panamax“. Kelis metus trukę darbai įmonėje neseniai buvo baigti – naudojimui paruošti du nauji dokai, tad šiuo metu iš viso yra trys, galintys talpinti tokio dydžio laivus.

„Dokas, paprastai tariant, tokia didžiagabaritė konstrukcija, į kurią įplaukęs laivas yra visiškai iškeliamas virš vandens paviršiaus“, – paaiškina technologas, pridurdamas, kad garbė dirbti žinomai įmonių grupei priklausančioje gamykloje.

Atplaukus laivui, didžiulė specialistų grupė įgyvendina užsakovo norus. Vieni yra atsakingi už variklio, sraigto ar velenų darbus, kas reikalauja preciziško tikslumo, kiti – už vamzdynų sistemas, treti – už elektros instaliaciją, ketvirti – už įvairių mechanizmų, tokių kaip triumo dangčiai, remontą, dar kiti atlieka testavimus, vertina darbų kokybę ir t.t.

„Aš dirbu komandoje, kur esame atsakingi už laivo modernizacijos arba korpuso metalinės dalies atnaujinimą ar papildomų naujų detalių pagaminimą ir pastatymą reikiamose vietose“, – vardijo technologas.

Anot jo, dažniausiai tenka per daug nusidėvėjusį metalą pakeisti nauju, reikalavimus atitinkančio storio.

Andrius bendrauja su užsakovu, įsigilina į duodamus laivo eskizus, brėžinius, išsiaiškina visus niuansus, susijusius su remonto darbais, ir konkretizuoja užduotis darbų vadovui.

„Būtina stengtis, kad jam kiltų kuo mažiau klausimų, nes kuo tiksliau viską parengsi, tuo darbuotojai greičiau galės pradėti darbus. Taip pat turiu perduoti tikslią informaciją apie reikalingas medžiagas logistikos skyriui, paskaičiuoti, kiek valandų truks darbai, nes laikas šiame darbe yra konvertuojamas į pinigus, kuriuos sumoka laivų savininkai“, – savo atsakomybes aiškino laivų remontu besirūpinantis gargždiškis.

 

Dokai. Įmonės nuotr.

 

Kaip atrodo darbo diena?

Darbe, pasak pašnekovo, itin svarbus yra greitis ir kokybė. Daugelis krovininių ar keleivinių laivų jau būna suplanavę savo grafikus, pardavę bilietus, todėl net viena uždelsta diena gali labai brangiai kainuoti – įmonei gresia baudos.

Būtent todėl tokiame darbe reikalingas atidumas – kad darbų eigoje nepritrūktų reikiamų medžiagų, tinkamai būtų paskaičiuota darbų trukmė. Svarbu viską labai kruopščiai išanalizuoti ir įvertinti.

„Jeigu neįsigilinsi laivo brėžinyje, kas yra už sienos, kurioje reikia išpjauti susidėvėjusio metalo lakštą, ir ten bus kuro patalpa, gali kilti didelis gaisras“, – subtilybes atskleidė Andrius.

Jis džiaugėsi, kad darbas intensyvus, bet nėra monotoniškas, netenka visą dieną sėdėti prie kompiuterio, tačiau reikia ir pajudėti, apžiūrėti atliekamus darbus, pabendrauti su žmonėmis.

„Laivai keičiasi, taip pat keičiasi jų užsakovai, kurie atplaukia iš viso pasaulio. Labai svarbu mokėti ne tik anglų, bet ir rusų kalbą. Kartais rusų reikia net daugiau. Mokiausi mokykloje, o išmokau daugiau, kai žaidžiau futbolą už „Bangą“, nes būdavo žaidėjų iš rusakalbių šalių“, – kalbų mokėjimo svarbą pabrėžė pašnekovas.

Pasiteiravus, kiek vidutiniškai laivas gali būti remontuojamas, technologas atviravo, kad tai itin priklauso nuo suplanuotų darbų – gali būti nuo 3 dienų iki 3 mėnesių, tačiau įmonėje būta ir atvejų, kai laivas remonte išstovėjo daugiau nei metus, buvo keičiama jo paskirtis. Darbai vienu metu verda visuose trijuose dokuose, taip pat ir prie krantinių, jeigu darbų atlikimui nereikalingas laivo iškėlimas virš vandens.

Kartą teko įgyvendinti užsakovo norą ir sumontuoti laive apsaugas ant langų ir durų, kad plaukiant pro Afrikos krantus į laivą negalėtų įsiveržti piratai ir jis būtų saugus.

Technologiniame ir darbų vadovų biure, kuriame dirba Andrius, yra apie 20 žmonių. Tačiau jis akcentuoja, kad kiekvienas skyrius turi dirbti kaip vientisas mechanizmas. Vieni kolegos turi pritraukti laivus, pasiūlydami patrauklias remonto sąlygas, kiti – tinkamai vadovauti, numatydami kelis žingsnius į priekį, darbininkai atsakingi, kad viskas būtų atlikta tiksliai ir kokybiškai.

Jis teigia, kad dirba mėgstamą darbą, todėl visada į jį eina su geru nusiteikimu. Pagrindinė motyvacija jam – draugiškas kolektyvas, kuriame galima jaustis savimi, nebijoma pajuokauti, vienas iš kito ir pasijuokti.

„Dauguma yra jaunimas, bet yra ir vyresnių, sukaupusių patirtį ir negailinčių patarimų kolegų. Džiaugiamės turėdami energingą jauną skyriaus vadovą Edvardą, kuris visus suburia į vieną kumštį“, – gerų žodžių negailėjo pokalbininkas, pridurdamas, kad kai komanda vieninga, ir darbai einasi žymiai produktyviau.

Su kolegomis kartu leidžiamas ir laisvalaikis, įmonėje skatinamas ir aktyvus gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą įvairių sporto šakų visų Klaipėdos uosto įmonių sudaryta sportininkų rinktinė vyko atstovauti miestui į Austriją, organizuojamos spartakiados. Pašnekovas teigė, kad jeigu ką nors sudomintų jo darbo specifika, jis mielai sutiktų papasakoti ir plačiau.

 

Įmonė įtraukia darbuotojus į sportinę veiklą, kartu leidžiamas laisvalaikis. Asm. archyvo nuotr.

 

Baigė ir sporto pedagogiką

Andrius taip pat pabaigė ir įgijo sporto pedagogo bakalauro laipsnį Klaipėdos universitete. Studijuodamas po paskaitų jis dirbdavo vaikų futbolo treneriu.

„Šis darbas labai patiko, turėjau 6–7 metų vaikų grupes, mažamečiai dėjo pirmus žingsnius sporte, smagu stebėti, kaip jie mokosi, tobulėja“, – motyvus, kodėl jam prireikė dar vieno diplomo, dėstė gargždiškis.

Jo teigimu, trenerio darbas labiau tinkamas kaip papildomas, atsipalaidavimui. Prisiminė, kad turėjo ne vieną draugą, kurie dirbo treneriais, buvo savo srities profesionalais, tačiau dėl mažo darbo užmokesčio emigravo.

Jis teigė, kad šiuo metu pats augina dvimetę dukrytę, tad daugiau laiko stengiasi skirti šeimai.

„Gal kai vaikutis praaugs, sugrįšiu patreniruoti vaikus po darbo“, – sako pašnekovas, prisipažinęs, kad svajoja ir apie dar vieną atžalą.

Futbolas jo gyvenime vis dar yra – pernai žaidė Gargždų „Pramogos“ salės futbolo komandoje, šiemet su ja kartais pasitreniruoja, taip pat vasarą mėgėjiškai žaidžia už Šilutės komandą Vakarų regiono futbolo pirmenybėse: „Užsisėdėti vietoje galima greitai, bet nesinori, kad pilvas užaugtų nesulaukus nei 30“.

Prie kitų savo pomėgių pašnekovas vardija aktyvų laisvalaikį su šeima – apsilankymus prie jūros, ežerų, keliones, žiemos metu – slidinėjimą.

Kompanijos žmogumi save vadinantis Andrius mėgsta susitikimus su draugais ir gyvą bendravimą, dažnai aplanko už keliolikos kilometrų gyvenančius tėvus, kurie džiaugiasi matydami kaip auga anūkė. Tikisi, kad karantino ribojimai greitai baigsis ir vėl galės pasimatyti.

Nors pandemija asmeniškai nepalietė jo įmonės – darbai nestojo nei per pirmąjį karantiną, intensyviai vyksta ir dabar, pačiam teko įsitikinti koronaviruso ligos klastingumu.

Net ir pokalbio metu Andrius nesijautė pasveikęs, vis kyla temperatūra, su virusu kovoja jau beveik mėnesį laiko. Iš pradžių kelias dienas laikėsi aukšta temperatūra, dingo uoslė, vėliau, kai atrodė, kad tris savaites besilaikiusi kelių dalių temperatūra nebekilo, netikėtai vėl šoktelėjo iki 39 laipsnių.

„Tai keistas ir nenuspėjamas virusas, tikiuosi galiausiai nuo manęs atstos. Tie, kas nesusirgo, linkiu nesirgti ir vengti artimų kontaktų, virusas nėra išgalvotas. Tuos, ką jis užklupo, linkiu persirgti, kad neliktų jokių pasekmių“, – perspėjo sveiką gyvenimo propaguojantis pašnekovas.

Jaunimui, kuriam artėja profesiniai pasirinkimai, interviu herojus pataria klausyti, ką sako širdis ir nepamiršti vadovautis sveiku protu – pasverti, ar pasirinkta profesija nėra perteklinė.

„Pasitikėti likimu ir pačiu savimi. Jeigu eisi pakelta galva, ir sėkmė nenusisuks. Nepamirškime, kad iš mažų ir atrodo nereikšmingų detalių susideda visuma“, – mintimis dalinosi technologas, buvęs profesionalus futbolo žaidėjas.

 

 

Andriaus gyvenimo akimirkos – asmeninio archyvo nuotraukose:

Atnaujinta 21 vasario 15, Pirmadienis 13:08

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 564 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,