Mano Gargždai



Gargždiškės Gabijos Čeledinaitės patirtys: nuo akmenų rinkimo N. Zelandijos laukuose iki privačių psichologės konsultacijų

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Gabija Čeledinaitė. Asm. archyvo nuotr. Gabija Čeledinaitė. Asm. archyvo nuotr.

Psichologė gargždiškė Gabija Čeledinaitė tikrai turi, ką papasakoti. Jai ne tik teko semtis patirties reintegracijos centre Ispanijoje, susipažinti su emociniais sutrikimais Palangos klinikos Streso ligų skyriuje, Gargždų socialinių paslaugų centre, bet ir gyvenimiškai ugdyti asmenybę kelionėse Aliaskoje, Naujojoje Zelandijoje. Šiuo metu ji dirba karjeros psichologe Vilnius Tech ir eina savo svajonės keliu, teikdama privačias psichologo konsultacijas bei siekdama psichoterapeutės statuso. Kviečiame susipažinti su publikacijų ciklo „Kaip tapti...“ heroje, kuri atskleis, kaip klostėsi jos profesinis kelias ir ką daryti, kad atrastumėte savąjį.

 

Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

 

Savarankiška ir mėgstanti tyrinėti

Paklausta apie vaikystę, Gabija prisipažino, kad iš ankstyvos vaikystės priminimų nėra itin daug, bet vienas ryškiausiai įstrigusių – kaip ji stovi prie savo namų durų laiptinėje, o tėvai kažkur susiruošę išeiti skubina, nori aprengti: „Aš juos stabdau ir sakau: „Aš pati.“ Būtent tai, pasak pašnekovės, gerai atskleidžia jos asmenybės bruožą – savarankiškumą – viską gyvenime ji nori išbandyti, atlikti pati, svarbu savarankiškai priimti sprendimus, rasti kelius, kaip pasiekti tam tikrų tikslų.

Anksti išmokusi skaityti gargždiškė prisimena, kaip jau paruošiamojoje klasėje bendramoksliams perskaitydavo, kas parašyta ant skelbimų lentos. Skaitymas, keliavimas į biblioteką jai visada buvo malonumas, tad be vargo perskaitydavo ne tik privalomų knygų sąrašus.

„Šeima man yra vertybė, nors ji nedidelė, artimai bendraujame su seneliais, – sako Gabija, kurios abu tėvai dirba nuosavame versle. – Kita vertybė – tyrinėjimas ir pažinimas, nuo mažų dienų visada važinėdavome po Lietuvą, kaimynines šalis, su palapinėmis keliaudavome.“

Pasiteirauta, kokie dalykai mokykloje buvo mėgstamiausi, Gabija apibendrina, kad tokie, kurie ne tik sekėsi, bet ir keldavo iššūkių.

„Pavyzdžiui, lietuvių kalboje, aš jokio iššūkio nejaučiau ir negaliu sakyti, kad man labai ji patiko. Iššūkis visada būdavo matematikoje, kiekvieną dieną ir labai smagu būdavo jį įveikti. Kūno kultūra labai patikdavo“, – mėgstamas pamokas vardijo pašnekovė.

Ji teigė, kad iki šiol kaip autoritetą prisimena matematikos mokytoją Verutę Nekrevičiūtę, o ir dabar sutikus ją gatvėje neina nesišypsoti. Taip pat kaip pavyzdį įvardija ir biologijos mokytoją, klasės auklėtoją Raimondą Kundrotienę: „Ji buvo pavyzdys veiklaus žmogaus, kuri įtraukdavo į projektus, organizuodavo daug dalykų, negailėdavo energijos.“

Kalbėdama apie mokyklos laikus, Gabija pažymi, kad nors ir tekdavo dalyvauti įvairiose olimpiadose, konkursų ji niekada nesureikšmindavo, jiems papildomai nesiruošdavo ir „niekada nenorėjo laimėti“.

„Pamenu, įrašydavo į rajonines bėgimo varžybas, nueidavau, nubėgdavau, pasiimdavau tą medalį, bet man kažkoks tiesiog laisvalaikis, pabendravimas su kitais“, – apie savo konkurencingumo nebuvimą užsiminė pokalbininkė.

Kaip pati sako, jai tarsi įgimtas atsakomybės jausmas – tėvams niekada nereikėdavo skatinti ruošti namų darbų, juos atlikdavo savo noru nuo pat pirmos klasės.

Be pamokų Gabija rasdavo laiko ir įvairioms užklasinėms veikloms: lankė choreografijos klasę muzikos mokykloje, grojo pianinu, vienu metu žaidė badmintoną, po muzikos mokyklos baigimo lankė ir šokių kolektyvą „Minija“. 12-oje klasėje išbandė jogą, kuri buvo puikus būdas nusiraminti, sumažinti stresą.

 

Noras tyrinėti ir pažinti Gabiją lydėjo nuo vaikystės. Asm. archyvo nuotr.

 

Kaip atsirado psichologija?

Pasirinkti lietuvių bei angų kalbos, matematikos ir istorijos valstybiniai brandos egzaminai buvo išlaikyti aukštais balais, tačiau dvejonių, prieš apsisprendžiant, kur stoti, išvengti nepavyko.

„Mąsčiau, kur būtų perspektyvu. Tą perspektyvumą įsivaizdavau pagal tai, kur aukšti stojimo balai – teisė, ekonomika. Buvo siaurokas mąstymas“, – prisipažino būsimoji psichologė.

Ji jautė, kad tėtis norėjo pastūmėti į ekonomikos studijas, netgi ir pati buvo susidomėjusi šiuo dalyku Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, važinėjo į stojamuosius egzaminus, tačiau patekti nepavyko – pritrūko motyvacijos. Po nesėkmingo bandymo įstoti į ekonomiką, tarsi suvokė, kad tai iš tiesų nelabai ir traukia. Stojamųjų sąraše Gabija įrašė vienintelį pasirinkimą – psichologijos studijas Vilniaus universitete.

„Kai stojau, prieš 13 metų, tada mažai buvo kalbama apie psichologinę pagalbą, nei aš pati, nei aplinkiniai neturėjo tokio suvokimo, kiek tai yra svarbu ir kiek pasaulis eina link to“, – mintimis dalinosi Gabija, paatviraudama, kad pasirinkimu anuomet nebuvo sužavėtas tėtis, visai neseniai pripažinęs, kad dvejonės buvo nepagrįstos ir sprendimas vis dėlto buvo geras.

Psichologijos bakalauro studijos, anot Gabijos, yra labai plačios, teoriškai siekiama supažindinti su įvairiomis psichologijos kryptimis, mokoma ir tokių papildomų dalykų kaip genetika, neurofiziologija, neuronatomija.

„Labai neseniai pagalvojau, jeigu dabar stočiau į bakalaurą, aš žymiai daugiau pasiimčiau iš studijų, nes tada nevertinau, tikrai mokiausi paviršiumi <...> Bakalauro metu norėjosi ir pastudentauti, ir šiaip į Vilnių nuvažiavus iš Gargždų buvo didelis pokytis, norėjosi miestą pažinti“, – prisipažino gargždiškė.

Abejonių, ar visgi nori savo gyvenimą sieti su psichologija buvo ir po studijų baigimo, apsispręsti padėjo pusės metų savanorystės patirtis Ispanijoje.

„Savanorystė buvo reintegracinėje bendruomenėje, savanoriškais pagrindais sukurtame centre. Ten buvo ir AIDS sergantys, iš kalėjimų išėję, psichikos sutrikimų, fizinę negalią turintys žmonės. Mūsų darbas buvo padėti tiems žmonėms, pavyzdžiui, tiems, kurie turi fizinę negalią, pagelbėti rytais apsirengti, pavalgyti, nuvesti, padėti pasportuoti, vesti terapiją, sugalvoti užimtumą. Ten pusę dienos dirbdavome, o pusę dienos paskui važiuodavome kur nors, mokydavomės ispanų kalbos“, – patirtį prisiminė pokalbininkė, pridurdama, kad buvo itin smagu, kad iš Italijos atvažiavo ir kita psichologijos bakalaurą baigusi savanorė, su kuria kartu galėjo tyrinėti bei mokytis, atrodo daug bendrumų.

Tokia patirtis Ispanijoje Gabijai padėjo suprasti, kad iš tiesų jai įdomu yra suvokti „kaip žmonių smegenys veikia, kokie gali būti sutrikimai ir kaip galima padėti žmogui“, todėl nusprendė specializuotis – įstojo į klinikinės psichologijos magistro studijas.

Ji džiaugėsi galimybe magistro metu praktikuotis, lankytis skirtingose ligoninėse, klinikose. Pusmetį ji atlikinėjo praktiką LSMU Palangos klinikos Streso ligų skyriuje, kuriame, kaip pati sako, labai daug išmoko apie emocinių sutrikimų gydymą.

Po magistro studijų Gabija įsidarbino psichologe Gargždų socialinių paslaugų centre, kuriame per pusantrų metų taip pat turėjo galimybę susipažinti su plačiu sutrikimų spektru. Paraleliai ji išbandė ir dėstytojavimą Klaipėdos universitete.

Po vedamų seminarų studentams ji įsitikino, kad jaunoji karta taip pat gali būti motyvuota, su noru lankyti seminarus: „Supratau, kad man įdomus darbas su jaunais žmonėmis, patinka mokyti, megzti betarpišką santykį su studentais.“

 

N. Zelandijos vaizdai - užburiantys. Asm. archyvo nuotr.

 

Gyvenimo kelionės: nuo Aliaskos iki Naujosios Zelandijos

Nuo mažumės atsiradęs noras pažinti, tyrinėti, keliauti atsiskleidžia Gabijos aplankytų šalių spektre. Vasarą, studijuodama magistrą, ji pagal „Work And Travel“ programą iškeliavo į Aliaską.

Ten jai teko dirbti kompanijoje, kuri organizuoja turus į aukso ieškotojų kaimelį: „Buvau gidė, lydėdavau grupes, mokydavau, kaip tą auksą plauti, pasakodavau apie aukso karštinę. Viena geriausių vasarų.“

Bet tuo Gabijos kelionės nesibaigė, sužinojusi, kad bus dalinamos vizos į Naująją Zelandiją, nedvejojo, kad šia galimybe būtinai pasinaudos.

„Gauti ją nebuvo taip lengva, nes yra principas – kas greitesnis, tas gudresnis, reikėjo labai greitai užpildyti anketą, kai atidarė aplikavimo procesą. Pavyko, metams su draugu išvažiavau į Naująją Zelandiją“, – apie neįkainojamą patirtį, įgytą prieš prieš trejusmetus, pasakojo Gabija, pridurdama, kad ten santykio su psichologija nebuvo.

Kadangi norėta keliauti, nuspręsta dirbti įvairius sezoninius darbus, neprisirišant prie vietos ir niekam per daug neįsipareigojant. Gabijai teko ir vyšnias skinti, ir moliūgus sverti, ir uostelyje žuvį skirstyti.

„Viena diena buvo, kai atrodė, kad žemiausiai nusiritau savo gyvenime – rinkome akmenis iš laukų. Visi, kas dirba tokius darbus, tai turistai, įdomūs žmonės, bet susitinki lauke, kuriame renki akmenis, juokiamės vieni iš kitų. Bet labai visa tai buvo smagu, nes gamtos fonas N. Zelandijoje yra optimistiškai nuteikiantis“, – prisiminimais dalinosi psichologė.

Ji atviravo, kad dabar nedvejodama sutiktų grįžti bet kurią N. Zelandijos vietovę, nes pamatyti gamtos vaizdai – užburiantys.

„Įspūdingas yra Tongariro nacionalinis parkas, ten iš „Žiedų valdovo“ matytos apylinkės, vulkanas, į kurį turėjo žiedą įmesti. N. Zelandijoje yra devyni didieji takai – „9 Great Walks“, ir dabar jau jų daugiau yra, tai pagrindiniai rekomenduojami, apie pusę perėjome, ar bent dalį perėjome, visi buvo labai įspūdingi“, – kerinčius vaizdus apibūdino Gabija.

Grįžtant dar teko pakeliauti po Australiją, pietrytinę Aziją, bet prisipažįsta, kad po N. Zelandijos kiti vaizdai tikrai nublanko.

 

Gabijos aistra - kelionės. Asm. archyvo nuotr.

 

Svajonė teikti individualias psichologo konsultacijas tapo realybe

Grįžusi iš N. Zelandijos Gabija įsitvirtino sostinėje – jau beveik trejus metus dirba Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius Tech) karjeros psichologe, taip pat pradėjo teikti individualias psichologo konsultacijas. Kaip pasakoja, universitete jai tenka įvairios atsakomybės – teikti psichologo konsultacijas, vesti seminarus apie darbo pokalbius, karjeros pasirinkimus tiek studentams, tiek mokiniams. Taip pat ji rengia naujienlaiškius, lankstinukus, teikia konsultacijas ir el. paštu. Karantinas itin pakoregavo darbo kasdienybę – jeigu anksčiau kelionė į kokią mokyklą šalies viduryje vesti paskaitą apie karjerą užtrukdavo visą dieną, dabar nuotoliniu būdu laiko užtenka ne tik tam, bet ir dar kelioms psichologinėms konsultacijoms.

Visgi, esminis lūžis įvyko pradėjus studijuoti kognityvinę elgesio psichoterapiją LSMU. Iš ketverių studijų metų liko dar kiek daugiau nei pusė, tačiau po jų ji jau galės vadintis ne tik psichologe, bet ir psichoterapeute.

Koks gi skirtumas tarp psichologo ir psichoterapeuto? Gabija atvirauja, kad riba sunkiai apibrėžiama, bet psichoterapeutas gali dirbti savarankiškiau, gydyti platesnį sutrikimų spektrą. Visgi, nei vieni, nei kiti, negali taikyti medikamentinio gydymo, esant tokiam poreikiui, jie nukreipia pas psichiatrą.

„Pradėjus studijuoti psichoterapiją, labai greitai atsiranda tokių labai apčiuopiamų įgūdžių, mokomasi savaitgaliais, po tokių kursų, pavyzdžiui, apie depresijos gydymą sukaupi tiek žinių, kad norisi jas taikyti, padėti kitiems“, – apie tai, kaip ji ryžosi savarankiškai pradėti teikti psichologo konsultacijas, pasakoja Gabija.

Didelis padrąsinimas, anot jos, yra supervizijos – kai pradedantysis specialistas visada gali kreiptis į vyresnius kolegas ir su jais pasikonsultuoti: „Jeigu kažkur užstringu, nežinau, kaip padėti, galiu susitarti savo konsultacijai apie klientą, kad jam būtų daugiau naudos.“

Nors psichologo paslaugos kontaktiniu būdu karantino metu ir galimos, šiuo metu Gabija konsultuoja tik nuotoliu. Toks konsultavimas atveria galimybes teikti paslaugas ir užsienyje, tad tarp pašnekovės klientų – daug emigrantų. Lietuvoje, juk tokių konsultacijų kainos žymiai mažesnės, nei, pavyzdžiui, Londone.

Nors anksčiau turėti savo psichologo kabinetą Gabija įsivaizdavo kaip svajonę, dabar ji sako, kad tai atrodo „savaime suprantamas dalykas.“ Dažnai, anot jos, tokius kabinetus dalinasi keletas psichologų, taip pasidalindami ir finansinę naštą. Paslaugas dirbti gyvai bendraujant su klientu ji ketina pradėti, kai epidemiologinė situacija bus palankesnė.

Į klausimą, kaip jos klientai randa ją, psichologė prisipažįsta, kad tenka ir reklamuotis, ir kolegos nukreipia, rekomenduoja.

„Labai ilgai dvejojau, kaip čia reklamuotis, bet tenka. Kas galvoja apie psichologo darbą, ir sako, kad nieko neuždirbsi, tai iš tiesų valstybinėse įstaigose labai maži atlyginimai ir iš tos pusės liūdna – kad mokaisi mažiausiai 6 metus, o atlyginimas prasideda nuo 600–700 eurų. Todėl tenka „parduoti“ save: galima rašyti straipsnius, susikurti puslapį, kurį galima reklamuoti, eiti į televizijos, radijo laidas, kalbėti aktualiomis temomis“, – apibūdino gargždiškė.

Pasiteiravus, ar norėtų pereiti vien prie savarankiško darbo, ji prisipažįsta, kad visada rinktųsi bent dalimi etato dirbti kokioje nors įstaigoje – taip ne tik finansiškai stabiliau, bet ir didesnė motyvacija dėl galimybės pabendrauti, pasikonsultuoti su kolegomis.

 

 Gabija teikia nuotolines psichologo konsultacijas ir siekia psichoterapeutės statuso. Asm. archyvo nuotr.

 

Psichologo profesija populiarėja

Kaip pastebi Gabija, psichologo profesija pastaruoju metu populiarėja, ji taip pat jaučia, kad didesnis žmonių ratas išdrįsta kreiptis pagalbos, domisi psichologinėmis paskaitomis. Sąmoningesnė, anot pašnekovės, ir jaunoji karta, ji sulaukia besikreipiančių studentų ne tik dėl savo, bet ir bendramokslių problemų, teiraujasi, kaip būtų galima padėti.

„Pandemijos akivaizdoje vis daugiau žmonių pripažįsta, kad būna tų psichologinių sunkumų, to nerimo, su kuriuo nebemoka patys susitvarkyti, net jeigu ir moka, kreipiasi pagalbos, kad galėtų 20 proc. geresnį gyvenimą gyventi“, – profesijos svarbą pandemijos akivaizdoje pažymi pokalbininkė.

Ji mano, kad prie psichologinių paslaugų populiarinimo stipriai prisideda ir žinomi žmonės, influenceriai, kurie drąsiai pasakoja apie savo patirtis. Žinoma, vis dar atsiranda klientų, kurie net ir kreipęsi pagalbos teiraujasi, ar tai normalu, ar kitiems irgi taip būna, baiminasi kažkokio įrašo medicininėje istorijoje.

Besidomintiems psichologijos studijomis, svarbiausia, anot Gabijos, mėgti bendravimą su kitais žmonėmis, nes tokia šio darbo specifika. Visa kita, anot pašnekovės, išmokstama.

„Ne veltui studijos trunka šešerius metus, jeigu nori savarankiškai dirbti psichologu. Yra išmokstama ir, kaip paklausti, prieiti prie skirtingų žmonių, išmokti įvertinti, suprasti kokia tikroji problema. Nuo tokių praktinių įgūdžių iki pasirūpinimo savo emocijomis. Išmoksti neperimti emocijų žmonių, supranti, jeigu perimsi – nepadėsi, visgi priprantama – labai mažai žmonių, kuriems patinka matyti kraują, bet chirurgai mato jį kasdien, sugeba nebereaguoti. Čia irgi panašu, matant emocinį skausmą, išmoksti reaguoti į jį ne kaip į emocinį skausmą, o kaip į problemą, kurią galima palengvinti. Jeigu mokslu įrodyta, kad tam tikro lygio depresijai, pagalbai suteikti reikalingos 20 konsultacijų, tai nebesitiki, kad per du susitikimus išgydysi stebuklingai“, – įžvalgomis dalinosi pašnekovė.

 

Japonų metodika „IKIGAI", galinti padėti atrasti savo karjeros pasirinkimą.

 

Siūlo įsiklausyti į savo mintis

Galiausiai pasiteiravus, koks galėtų būti jos patarimas jaunam, savo profesinio kelio ieškančiam žmogui, Gabija sako, kad šia tema galėtų visą paskaitą vesti.

„Pagrindinis patarimas – mokytis išgirsti savo tikruosius jausmus ir tikrąsias mintis. Kaip tą padaryti? Pasinaudoti sąmoningumu (mindfulness) ir meditacija. Jeigu tiesiog guliu lovoje pasiėmęs telefoną ir galvoju, kaip aš nesuprantu, ko aš noriu, tai tikrai nepadės, neprieisi sprendimo“, – sako karjeros konsultantė.

Ji siūlo ramiai atsisėsti ir stengtis nieko negalvoti, atėjus neramiai minčiai apie ateitį, pabandyti ją „paleisti“ ir vėl sutelkti dėmesį, ramiai kvėpuoti, atsipalaiduoti. Taip, anot Gabijos, po kurio laiko ateis ir kita mintis, kuri galbūt pasufleruos, kas iš tiesų galėtų dominti.

„Galbūt per langą matau tokį tiltą, įdomu, kaip jis padarytas, kaip mašinas išlaiko. Ateis mintys, ką aš norėčiau sužinoti, ką norėčiau veikti. Jeigu ateina klausimas, kur įdomu, gal verta paieškoti to atsakymo“, – pavyzdį pateikia psichologė.

Anot jos, jaunimas turėtų žinoti, kad nėra vieno teisingo karjeros pasirinkimo ir nereikia galvoti, kad neatradus to vienintelio kelio, visą gyvenimą būsi nelaimingas: „Žmogus gali bet kurioje srityje atrasti nišą, kurioje bus laimingas, galės save realizuoti.“

Dar vienas būdas – atmetimas nepatinkančių dalykų. Jeigu tu žinai, kad negali pakęsti žiūrėjimo į kompiuterį, galbūt verta paieškoti specialybių, kur būtų santykis su žmogumi ar gamta arba priešingai – jeigu nepatinka bendrauti su žmonėmis, taip pat galima atmesti labai daug specialybių.

Ji pateikia ir japonų schemą „IKIGAI“, kuri sako, kad pasirinkimas turi susidėti iš 4 sričių – kas man patinka, kur aš geras, kas reikalinga pasauliui, už ką mokėtų pinigus.

„Bet koks karjeros pasirinkimas turėtų bent kažkiek atitikti visus šiuos elementus. Tai savotiška analizė, galima žiūrėti, ką aš iš šių keturių žinau. Gal žinau, kad man patinka, jei tai žinau, paanalizuoti, o kur atlyginimai šioje srityje geresni“, – vieną iš profesijos pasirinkimo metodikų pristatė Gabija.

 

 

Aliaskos vaizdai. Asm. archyvo nuotr.

 

Asmeninio archyvo nuotraukos:

Atnaujinta 21 balandžio 22, Ketvirtadienis 09:22

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 267 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,