Mano Gargždai



Deividas Holidėjus: Dievas mums davė dvi rankas, vieną – pagalbai sau, kitą – pagalbai kitiems

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Deividas Holidėjus Lietuvoje jau gyvena 25-erius metus. A. Rimkuvienės nuotr. Deividas Holidėjus Lietuvoje jau gyvena 25-erius metus. A. Rimkuvienės nuotr.

Šiemet 80-metį švęsiantis Deividas Holidėjus (David Holliday) – pirmasis Didžiosios Britanijos karo atašė Lietuvoje, karininkas, pilotas, filantropas. Prieš 25-erius metus pasilikti Lietuvoje jį paskatino meilė – lietuvaitė Miglė. Įsikūrę įstabiame gamtos kampelyje Lapių kaime Klaipėdos rajone jie svetingai sutinka kiekvieną, tiek užsukantį, tiek tiesiog einantį pro šalį. O svečių čia būta itin daug – pašnekovas skaičiuoja, kad jų sodyboje galėjo apsilankyti iki 30 tūkst. kruizinių laivų turistų. Iš Ipstvičo miesto Anglijoje kilęs Deividas prisipažįsta, kad Lietuvoje jau jaučiasi labiau savas, nei gimtinėje.

 

Sprendimas likti Lietuvoje nebuvo sunkus

Deividas karininku tapo 19-os, Anglijoje jis baigė karo akademiją, tapo lakūnu. Akademijoje mokėsi prancūzų, ispanų kalbų, o gyvenimo vingius nulėmė sprendimas mokytis ir rusų kalbą. Kaip pats pasakoja, tada nedidelė studentų grupė nusprendė mokytis šios kalbos. Taip 1974 metais sulaukė pasiūlymo dirbti karo atašė asistentu Maskvoje. 3 metus praleidęs Rusijoje, vėliau grįžo į Angliją, kur dirbo 5-erius metus žvalgyboje, vėliau karjeros perspektyvos nuvedė iki Paryžiaus, kur taip pat Deividas praleido trejus metus. Tuos metus atsimena, kaip vienus puikiausių.

„Paskutinis mano darbas – būti pirmuoju Didžiosios Britanijos karo atašė Vilniuje, 1992–1994 metais. Buvau tuo laikotarpiu, kai rusai ruošėsi išeiti iš čia“, – prisiminimais dalijosi Deividas.

Jis pasakojo, kad tuo metu šalyje gausiai lankėsi įvairių šalių ir organizacijų karinės jūrų pajėgos. Taip jis susipažino ir su Migle, kuri dirbo vertėja laivuose. Lietuvaitė, prisipažįsta, jį sužavėjo.

 

Žmona Miglė dirbo vertėja laivuose. Asm. archyvo nuotr.

 

Baigus tarnybą Lietuvoje, Deividui buvo pasiūlyta eiti į pensiją, taip šiek tiek anksčiau nei įprasta, 53-ejų metų tapo pensininku.

Iš pirmosios santuokos Deividas turi tris sūnus, o Miglė – dukrą. Pašnekovas pamena, kaip jam būnant karo atašė Vilniuje, visi vaikai susitiko ir pajautė gerą tarpusavio ryšį. Po poros bendravimo metų pora susituokė.

Bet ar sunku buvo apsispręsti gyventi Lietuvoje?

„Visiškai ne, aš gyvenau tris metus Maskvoje, tris – Prancūzijoje, Lietuvoje – dvejus. Aš čia jau gyvenu 25-erius metus, tad esu daugiau pripratęs čia, nei Anglijoje“, – atvirauja Deividas, prisipažindamas, kad nuvykęs į gimtinę jau jaučia įtampą vairuoti kitoje kelio pusėje, tad pastaruoju metu jį pavežioja sūnūs.

 

Sodyba sužavėjo iškart

Paklaustas, koks įspūdis apie Lietuvą buvo pirmaisiais atvykimo metais, Deividas atskleidžia, kad labai geras – jam itin patiko kaimas, gamta.

Į Lapius, galima sakyti, atvedė Karčiauskų šeima, su kuria bičiuliavosi (V. Karčiauskas – žinomas menininkas, aut. past.). 1995 metais, užsiminus, kad norėtų gyventi kaime, Karčiauskai suorganizavo žygį po apylinkes, apžiūrint seną sodybą, kurią buvo ruošiamasi parduoti.

„Matėme Povilo, kaimyno sodybą, ėjome toliau ir pamačiau šią vietą ir galvoju: „O! Ši yra labai gerai! Galvoju, jeigu būtų ši vieta, būtų puikiai“, – prisiminimais išvydus būsimą nuosavybę dalinosi pašnekovas.

Paskui, anot jo, vyko derybos su sodybos savininke Petronele, ji pas dukrą gyventi išėjo 1996 metais balandį, tad tais metais jie sodybą Žvelsos upės slėnyje ir įsigijo.

Didelė dilema, pasak Deivido, buvo nuspręsti, ką daryti su 1926 metais statytu namu, mat pastarojo būklė buvo labai prasta. Kitas jų draugas, Gediminas Juozapaitis, kuris užsiiminėjo statybomis, anuomet pastebėjo, kad pastatas turi gerą savo aurą – mena laikus, kai čia augo linksmai keturi buvusios savininkės vaikai.

„Nutarėme, kad reikia išlaikyti šį sentimentą. 1997 metais visus metus vyko remontai. Rezultatas buvo geras“, – apie pasiteisinusį sprendimą rekonstruoti seną namą kalbėjo pokalbininkas.

 

Nuotraukoje matyti rekonstruojamas namas. Asm. archyvo nuotr.

 

Kokie lietuviški dalykai stebina?

Kelis dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis anglas prisipažįsta, kad niekada nepatyrė diskriminacijos apraiškų. Tiesa, kai kurie dalykai Lietuvoje jį šokiravo.

Pavyzdžiui, kai prie jų buto Klaipėdoje kas rytą atvažiuodavo pypsintis sunkvežimis ir žmonės turėdavo nešti savo šiukšles. Tai esą buvęs tarybinės sistemos palikimas, tačiau įspūdis buvo labai blogas.

Stebino Deividą ir lietuviškas žmonių mandagumas.

„Gatvėje Anglijoje visi sveikinasi, čia, atrodo, kad negalima šypsotis. Mandagumas truputį yra lietuvių silpnoji vieta. Tiesa, dabar yra geriau. Aš visą laiką visiems moju, vaikams, kaimynams. Kaime gyvena vienas traktorininkas, kuris visada susikaustęs, susikoncentravęs į vairą, nuleidęs galvą, aš galvojau, kad taip jis susimuš savo nosį į vairą“, – šypsojosi pašnekovas.

Jis prisipažino, kad niekada neturėjo lietuvių kalbos mokytojo, tad nors ir kalba ganėtinai laisvai, tačiau skaitant ar rašant lietuviškai, kyla sunkumų. Geriausias jo mokytojas esą buvęs kaimynas Povilas, kuris dabar jau iškeliavęs anapilin.

„Pamenu, kad su juo darbavomės miške, pjovėme medžius. Ir kai nupjovėme vieną medį, jis man ir sako: „Maladiec, Deividas“. Aš jam ir sakau, kad tai yra rusiškas žodis, tačiau Povilas neabejodamas patvirtino, kad tai lietuviškas posakis“, – šmaikščią istoriją prisiminė Deividas.

Jis teigia, kad lengviau pritapti dėl kalbos jam padėjo rusų kalbos žinios, nes kaime daugiau ar mažiau visi supranta šią kalbą, tad pradžioje dažniau tekdavo pasikalbėti rusiškai.

„Lietuviškai aš galiu kalbėti telefonu, žiūriu televiziją, žinias. Turėjome anksčiau laikraščius, tačiau man yra sunku skaityti visus straipsnius“, – savo kalbos mokėjimą įvertino britas.

O kokie lietuviški patiekalai yra mėgstami?

„Apie cepelinus galvoju, kad jie reikalauja daug darbo, o rezultatai – ganėtinai menki. Man labiau nei cepelinai patinka spirgučiai – padažas ant jų. O nemėgstu kiaulių ausų. Taip pat man keista, kai Lietuvoje visi į sriubą deda grietinę, man jos visai nereikia“, – savo kulinarinius pomėgius atskleidė Lapių kaimo gyventojas.

Per Lietuvos valstybines šventes Deividas iškelia Lietuvos trispalvę, taip pat atvirauja, kad turi ir Didžiosios Britanijos, ES ir JAV vėliavas. Tačiau angliškų tradicijų nepuoselėja. Nebent tą, kad per Kalėdas įprastas patiekalas yra keptas kalakutas arba žąsis.

 

Deividas prie 1975 metais pagaminto traktoriaus, kurį įsigijo 2000-aisiais. Pastarasis dar veikia. A. Rimkuvienės nuotr.

 

Vienas Lapių bendruomenės telkėjų, filantropas

Vietiniai gyventojai sako, kad būtent Deividas yra vienas iš Lapių bendruomenės steigimo iniciatorių, kuris tokį bendruomeniškumo pavyzdį atsivežė iš savos šalies. Jo iniciatyva Lapių kaime net du kartus lankėsi ambasadorius, keletą kartų – svečiai iš Škotijos, organizuotos vakaronės, Deividas anglų kalbos mokė bendruomenės moteris, taip pat vežėsi grupę lapiškių į pažintinę kelionę Londone.

„Turėjome prieš 20 metų šventę mūsų daržinėje, 30 žmonių – 15 lietuvių, 15 anglų, buvo ambasadorius“, – prisiminė pašnekovas.

Šypsodamasis jis pamena ir istoriją, kaip ambasadorius pas kaimynus bandė melžti karvę: „Birutė, Povilo mama sėdėjo ir davė instruktažą, kaip viską daryti.“

Jo nuomone, bendruomenė kaimui yra labai naudinga, davė daug teigiamų pokyčių.

Vos tik atsikraustę į kaimą Deividas ir Miglė tapo ir sunkumus patiriančių vaikų rėmėjais, draugais, iš pradžių – specialiųjų poreikių turinčių vaikų, vėliau – patiriančių socialinių sunkumų, gyvenančių bendrabutyje.

Deividas prisipažįsta, kad visa tai – šalyje vis dar didelio alkoholizmo padariniai. Jam sunku stebėti, kai vaikai dėl to būna atimami iš tėvų.

„Vieną kartą bendrabutyje buvo net apie 40 vaikų, bet pasikeitė sistema, vaikų sumažėjo. Dabar jie gyvena butuose, būtų geriau, jeigu būtų įvaikinami. Bet, nepaisant to, žymiai geriau, jei vaikai yra su šeima, nebūtinai savo“, – pokyčius sistemoje pastebi Deividas, kuris reikšmingai prisidėjo ir prie bendruomeninių globos namų atsiradimo Lapiuose.

Anksčiau dažnai pas jį vaikai svečiuodavosi, padėdavo ir ūkio darbuose, tačiau dabar, sako, kad ryšių likę mažiau. Žmona serga, o ir pačiam jau beveik 80 metų. Be to, pusantrų metų bendravimą apribojo pandemija.

 

Iš kur tas noras padėti?

„Dievas mums davė dvi rankas, vieną – pagalbai sau, kitą – pagalbai kitiems“, – neabejoja geradaris.

Jis su Migle – vienas iš Šv. Pranciškaus onkologijos centro steigimo iniciatorių ir rėmėjų.

Pirmasis britų ambasadorius (1991–1994 metais) Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo Michaelas Peartas – geras Deivido draugas, taip pat reikšmingai prie to prisidėjo.

„Kretingoje, vienuolyne, vieną kartą mes susitikome visi ir M. Peartas, organizacijos „The Tiltas Trust“ pirmininkas, pakvietė mūsų privačią vėžio kompaniją „Macmillan“ kalbėtis su mūsų savanore Aldona Kerpyte (dabartine centro direktore – aut. past.). Kūrėme idėją kurti onkologijos centrą“, – pasakojo Deividas.

 

Su bičiuliu, ambasadoriumi M. Peartu (kairėje). Asm. archyvo nuotr.

 

Jam itin įsiminė vietos, kurioje turėjo atsirasti onkologijos centras, šventinimo procesas. Esą buvo lietingas oras, bet staiga išlindo saulė, toje vietoje buvo 5 didžiuliai akmenys, apjuosti pranciškonų virve – tai buvo vieta, kurią Savivaldybė skyrė pranciškonams šio centro statyboms.

„Dabar čia atidaryti du korpusai, pranciškonai iš savo lėšų pastatė vienuolyną ir nedidelę bažnyčią, visos kitos lėšos – privačios, ES. Dabar šiame sklype yra daugiau planų. Brolis Benediktas Jurčys planuoja vaikų autizmo klasę, sveikatos centrą, būtų gerai hospisas, bet tam kol kas nėra lėšų“, – kalbėjo Deividas.

Jis taip pat prisidėjo prie prieš 15 metų gimusios „Vilties bėgimo“ idėjos, dabar, anot jo, yra gal 20 kitų susijusių renginių, skirtų onkologinių ligonių bendrystei ir aukų rinkimui šiam centrui plėtoti.

Onkologijos centro kieme yra sodas, o jame – paminklas šio centro globėjui, prieš 3-ejus metus nuo vėžio mirusiam ambasadoriui M. Peartui atminti.

 

Diplomas Lietuvoje – šventas, tačiau ambasadoriui pakako tik gimnazijos baigimo

Kalbėdamas apie bičiulį M. Peartą, Deividas prisimena vieną įdomų dalyką – tai, kad ambasadorius neturėjo aukštojo išsilavinimo, buvo baigęs tik 10 gimnazijos klasių.

„Jis buvo kalėjimo prižiūrėtojas, 5–7 metus dirbo šioje sferoje, vėliau, nežinau kaip, ją pakeitė į diplomatiją. Jis buvo laikomas pačiu geriausiu ambasadoriumi Vilniuje savo laiku. Gera pamoka lietuviams, kad kiekvienas turi galimybę“, – įdomius faktus atskleidė pašnekovas, įsitikinęs, kad Lietuvoje diplomo svarba yra pervertinama.

„Kai Miglė turėjo kruizinių laivų įmonę ir aš norėjau būti gidu, man reikėjo baigti kursus. Aš juos baigiau, išlaikiau egzaminus, ir, kitą savaitę man pažadėjo diplomą, bet sako, reikia pateikti aukštąjį išsilavinimą liudijančius dokumentus. Sakau, kad esu baigęs karo akademiją, turiu raštą, kurį pasirašė Didžiosios Britanijos karalienė. Gal tiks? Bet atsakymas buvo, kad reikia viską pateikti“, – apie tam tikrus skirtumus pasakojo Deividas, kuris prisipažino, kad diplomo ir išsilavinimą patvirtinančių dokumentų jis sąmoningai daugiau niekur nebeduodantis.

 

Deividas rodo Zoknių karinę oro pajėgų bazę. Jam yra tekę pilotuoti naikintuvą su atomine bomba. Atskleidžia, kad taikiniuose buvę ir Zokniai, Šiaulių apskrityje. Tada dar Radviliškio gimnazijoje mokinosi jo būsima žmona Miglė. Laimei, niekada lemtingo mygtuko paspausti neteko. Asm. archyvo nuotr.

 

Apsilankė iki 30 tūkst. turistų

Deivido ir Miglės sodyboje niekada netrūkdavo šurmulio, ypač, vasaromis. Miglė, turėjusi savo turistinę kompaniją, sumanė ekskursijos kryptį į tikrą lietuvišką kaimą. Kaip pasakojo Deividas, ekskursijos prasidėjo maždaug 2003–2004 metais. Per tuos metus, iki pat pandeminių 2020-ųjų, jo skaičiavimais, Lapiuose esančioje šeimos sodyboje galėjo apsilankyti 25–30 tūkst. turistų.

„Kartais būdavo per dieną 4 autobusai, vieną dieną buvo net 6. Bet tai buvo ne itin gerai, nes susidubliavo kelių laivų turistai“, – prisiminimais dalinasi pašnekovas.

O kas domindavo užsieniečius?

Deividas pasakodavo jiems namo pastatymo istoriją, apie jo pirmuosius gyventojus ir gyvenimo ypatybes, vėliau – apie netoliese stūksantį Lapių piliakalnį.

 

Deividas pasakoja apie sodybą turistams. Asm. archyvo nuotr.

 

„Eidavome prie kūdros, kalbėdavau ir apie žuvis, svečių namus, kaip mes šildomės žiemą, kitoje pusėje parodydavau vištidę, povus, kiek žemės turime, kaip gražiai bendradarbiaudavome su kaimynu Povilu. Jis turėjo vieną karvę ir arklį, ganydavo ir pas mane, šienaudavome kartu. Pasakodavau, kaip modernizacija ne visada yra gerai, nes pradėjus sukti šieną į rulonus, jam tapo per sunku juos krauti į daržinę, nes jis neturėjo technikos. Be to, turint tik vieną karvę, praardžius šieno pakuotę, jo viso gyvulys nesuėsdavo, šienas imdavo gesti. Dėl to sena sistema čia veikė geriau“, – apie kaimo gyvenimą dėstydavo jis.

Ne kartą pravažiuodami turistiniai autobusai stabtelėdavo ir prie gandralizdžių. Deividas paaiškino, kad Anglijoje jau senokai šie paukščiai yra išnykę, ir nors po truputį grįžta, turistams vis dar būdavo labai įdomūs.

Jis su nostalgija prisimena savo buvusius kaimynus. Ypač Povilą, kuris, nors ir turėjo tam tikrų raidos sutrikimų, tačiau gebėdavo meistriškai šienauti su dalgiu: „Stebėdavau, kaip jis rituališkai viską darydavo ir visą laiką taip pat.“

„Atsimenu, kai susirgo Birutė, Povilo mama, reikėjo vežti į ligoninę ir atvažiavo greitoji. Aš mačiau, kaip j stovėjo prie durų ir nenorėjo eiti“, – liūdną epizodą iš gyvenimo ir apie prisirišimą prie vietos prisiminė pašnekovas.

 

Prieš dešimtmetį pastatytas svečių namelis. A. Rimkuvienės nuotr.

 

Reikšmingiausias įvykis – šalies tapimas NATO nare

Deividas turi tris sūnus, su kuriais palaiko glaudžius santykius. Neseniai vienas jų svečiavosi Lapiuose, padėjo atlikti ir ūkio darbus. Anksčiau, sako, visi atvykdavo bent kartą per metus, tam yra ir prieš dešimtmetį pastatytas svečių namelis, kuriame gali patogiai apsistoti.

Visi kartu, anot Deivido, buvo susitikę tik prieš dvejus metus. Prieš pora savaičių ir pats turėjo dalyvauti šeimos susitikime Jungtinėje Karalystėje, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių, nebeišvyko.

„Turiu 5 anūkus Anglijoje, Liudovika (Miglės dukra – aut. past.) turi dukrą Gabrielę, jai kitą mėnesį bus 8 metai, bus didelis įvykis. Nors gyvena Vilniuje, dažnai atvažiuoja. Gabrielė labai gerai kalba angliškai, su manimi taip bendrauja“, – anūke didžiavosi pašnekovas.

Jis prisiminė, kad 1996 metais, kai pirmą kartą atvyko į gyvenvietę, negalėjo suprasti, ką jam sako anglų kalbos mokytoja: „Ji norėjo kalbėti su manimi angliškai, bet aš nieko nesupratau, buvo labai nepatogu – nes aš turėjau atsakyti rusų kalba.“

Dabar, pasak jo, anglų kalbos mokytoja kalba puikiai, ir vaikai dėl to kalba geriau. Žinoma, prisideda ir angliškai žiūrima animacija.

Deividas lapkritį minės 80-ies metų jubiliejų, ir nors norėtų sulaukti svečių, gaili, kad dėl pandemijos gimtadienį švęsti būtų keblu.

„Būtų gerai, kad visi atvažiuotų. Pamenu, kai man buvo 70 metų, gimtadienį šventėme liepą. Žaidėme kriketą, mano komandoje buvo visi trys sūnūs“, – maloniomis akimirkomis dalinosi pašnekovas.

Deivido sūnūs. Asm. archyvo nuotr.

 

Jis prisipažįsta, kad turi du pomėgius – kriketą ir futbolą. Pastarąjį jaunystėje aktyviai žaisdavo, net atstovavo Anglijos komandai.

O kokius didžiausius pokyčius šalyje ir gyvenvietėje pastebi?

Kaip reikšmingiausią jis įvardija Lietuvos tapimą NATO nare.

„Mes su Migle buvome Vilniuje, kai buvo atvykęs George W. Bushas su komanda, jis kalbėjo, kad Lietuvai tapus NATO nare „kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tada minia ėmė skanduoti „Ačiū, ačiū. G. W. Bushas nesuprato, ką jie šaukia ir atrodė akivaizdžiai sutrikęs. Būtent tada prezidentas V. Adamkus žengė į priekį ir pašnabždėjo jam į ausį: „Jie sako „ačiū!, – su ašaromis akyse šį jaudinantį momentą prisiminė buvęs karininkas.

Jis taip pat itin džiaugiasi ir pokyčiais kaime. Anksčiau sodybos nebuvo tokios išpuoselėtos, būdavo mažai gėlių, tačiau, žmonėms pradėjus daugiau uždirbti, gerėjant ekonominei situacijai, visa tai puikiai matyti ir lietuviškame kaime – sodybos savo grožiu traukia praeivių akis ir maloniai stebina.

 

Šalia senos sodybos augusią metro aukščio eglutę Deividas persodino ant šlaito. Dabar čia stūkso 20 metrų aukščio žaliaskarė. A. Rimkuvienės nuotr.

 

 

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis" dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva". Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

„Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis"

 

Holidėjų šeimos asmeninio archyvo ir A. Rimkuvienės nuotraukos:

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 201 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,