„Turime puikią virtuvę, televizorių, du daugiafunkcius puodus. Turime stogą virš galvos, karštą vandenį. Buvome aprengtos, apautos, pamaitintos. Labai dėkojame Lietuvos žmonėms, klaipėdiečiams, kurie mus taip gerai priėmė. Jūsų atjauta, supratimas graudina iki ašarų“, – kalbėjo ukrainietė Andžela, pasitikusi „Vakarų ekspreso“ žurnalistus Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro bendrabučio virtuvėje.

Smiltelės gatvėje, šalia Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro esančiame bendrabutyje, dviejuose aukštuose, septyniolikoje kambarių, gyvena 60 ukrainiečių, pabėgusių į Lietuvą nuo karo. Dauguma atvykusiųjų – moterys ir vaikai nuo pusantrų metukų iki septyniolikos.

„Vakarų ekspreso“ žurnalistai bendrabutyje apsilankė po to, kai vienas iš karo pabėgėlių rėmėjų pasibaisėjo jų apgyvendinimo sąlygomis. Vyras tvirtino, kad moterys su mažais vaikais neturi sąlygų pasigaminti šilto maisto, nes virtuvėse nėra viryklių.

BENDRABUTIS. Smiltelės gatvėje, prie Moksleivių saviraiškos centro esančiame bendrabutyje, šiuo metu gyvena 60 ukrainiečių. Vitos Jurevičienės nuotr.

Į Klaipėdą – su neįgalia dukra

„Viskuo esame labai patenkintos, visko mums pakanka. Viryklės neturime, bet turime du daugiafunkcius puodus. Su jais viską galima pasigaminti ir gaminame pasikeisdamos“, – tvirtino Andžela, kuri į Klaipėdą atvyko iš Mykolajivo miesto, esančio Ukrainos pietuose, į šiaurės rytus nuo Odesos.

Į Klaipėdą ji atvažiavo su didele aštuonių asmenų šeima.

„Aš, mano dukra, dar vyresnė dukra su anūkėle, sesuo ir jos marti su dviem vaikais. Esame viena šeima, gyvenome viename name. Vyrai mūsų liko Ukrainoje ginti mūsų žemės“, – sakė Andžela.

Moteris pasakojo, kad į Lietuvą važiuoti nusprendė jau būdamos kelyje.

LIETUVIŠKOS spalvinimo knygelės vaikams patinka. Vitos Jurevičienės nuotr.

„Žmonės nukreipė. Sakė, kad Lietuvoje, Klaipėdoje, yra daug rusakalbių ir daug suprantančių rusiškai. Man buvo labai svarbu, kad rasčiau rusiškai kalbantį gydytoją, su kuriuo galėčiau susikalbėti, nes mano jaunesnioji dukra turi sunkią negalią. Jos diagnozė yra labai sudėtinga. Kelionės metu jai buvo labai blogai. Bijojau, kad nepasieksime kelionės tikslo. Pabėgome, kaip stovėjome, tik pasus spėjome pagriebti. Klaipėdiečiai geri žmonės mus aprengė, apavė. Iš karto gavome vizitą pas psichiatrą, kuris skyrė dukrai būtinus vaistus. Taip pat nemokamai“, – pasakojo moteris.

VAISIAI. Kai kurie ukrainiečiai vaikai vaisių dabar valgo daugiau nei gimtinėje. Vitos Jurevičienės nuotr.

Trūksta puodų

Su Andžela atvykusios moterys visos įsikūrė dviejuose kambariuose.

„Visi gyvename po keturis. Aukšte iš viso 9 kambariai. Juose – vienuolika skirtingo amžiaus vaikų, nuo kūdikių iki paauglių. Kai atvažiavome, virtuvėje buvo vienas daugiafunkcis puodas ir vienas puodas. Direktorius pamatė, kad tiek vaikų, iš karto nubėgo, atnešė dar puodų. Galvojome, gal elektrinę viryklę pastatyti, tačiau nežinome, ar elektros instaliacija atlaikys tokias apkrovas, nes mūsų čia daug. Dabar jau turime du daugiafunkcius puodus. Jais dalijamės. Verdame, kepame paeiliui. Kai pasigaminame, persipilame į puodus. Puodai – vienintelis dalykas, kurio mums dar trūksta. Dabar devyni kambariai dalijamės 4–5 puodus. Tai labai mažai tokiam būriui žmonių, būtų gerai daugiau. Bet nieko tokio, išsiverčiame. Svarbu, kad esame saugūs, stogą virš galvos turime, nereikia slėptis rūsiuose nuo bombų“, – sakė Andžela.

Bendrabučio virtuvėje sutiktos ukrainietės moterys su ašaromis akyse dėkojo savanoriams, kurie aprūpina maistu.

„Turime bulvių, morkų, svogūnų, burokėlių. Moteris kalbinu, kad svogūnus ant palangių pasodintume, savo žalumynų užsiaugintume. Vaisių kiekvieną savaitę savanoriai atveža. Kai kurie mūsų vaikai namuose tiek vaisių nevalgė, kiek dabar gauna. Savanoriai atveža ir šilto maisto: kotletų, košės, sriubos. Mūsų studentės įsidarbino, tai joms atidedame šilto maisto į termosą“, – džiaugėsi parama ukrainietės.

Moterys pasidžiaugė, kad aukšte dabar yra net trys šaldytuvai, tad maistas nesugenda.

„Kai atvažiavome, buvo tik vienas šaldytuvas ir to paties durelės neužsidarė“, – prisiminė Andžela.

Visi aukšto gyventojai naudojasi bendra dušine, joje stovi ir skalbimo mašina.

„Iš pradžių rankomis skalbėm, bet netrukus atsirado ir skalbimo mašina. Tai dabar labai gerai“, – palengvinta buitimi džiaugėsi pašnekovė.

„Gyvename visi draugiškai. Tvarkomės, padedame vieni kitiems. Dabar pagrindinis mūsų rūpestis – susitvarkyti dokumentus, išleisti vaikus į mokyklas, darželius. Tai merginos dabar bėgioja po įvairias institucijas. Mūsų vaikai aprūpinti ir žaislais, pieštukais, kanceliarinėmis prekėmis. Žodžiu, viskas mums gerai. Nuoširdžiai ačiū klaipėdiečiams“, – dėkojo Andžela.

DRAMA. Andželai teko bėgti iš karo daužomos gimtinės su neįgalia dukra. Antrame plane stovi Jekaterina Vasiljevna, ištrūkusi iš bombarduojamos Kijevo srities. Vitos Jurevičienės nuotr.

Svarsto ir galimybę pasilikti

Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro bendrabučio naujakuriai išsirinko ir seniūnę – Jaroslavą. Mums bekalbant ji taip pat atėjo į virtuvę.

„Viskas mums čia yra gerai, viskas patinka. Čia juk laikinas būstas. Svarbiausia, kad tylu, ramu, bombos nekrenta. O daugiau nieko ir nereikia“, – sakė Jaroslava, su mama ir maža dukryte atvykusi iš Barvenkovo miesto Charkivo srityje.

„Mes dar spėjome laiku pabėgti ir nepatyrėme bombardavimo siaubo, tačiau slėptuvėje rūsyje jau teko slėptis. Kai pradėjo bombarduoti netoliese esantį Iziumo miestą Charkivo srityje, vyras pasakė: „Rinkitės daiktus ir važiuokite.“ Suspėjome. Sėkmingai pasiekėme Vakarų Ukrainą, o iš ten atvykome čia. Pažįstama rekomendavo Klaipėdą. Jos draugė čia gyvena ir dirba jau penkerius metus. Mes su ja susiskambinome. Ji patvirtino, kad čia labai gerai priima karo pabėgėlius, suteikia jiems geras sąlygas. Kad čia galėsime dirbti ir susirasti būstą. Tokių atsiliepimų padrąsintos ryžomės čia atvykti ir nesigailime. Klaipėda mums labai patinka. Gražus miestas, tylus ir švarus. Pas mus, Ukrainoje, viskas kitaip“, – pasakojo Jaroslava.

Kovo 14-ąją į uostamiestį atvykusi Jaroslava jau įsidarbino.

„Kai situacija Ukrainoje stabilizuosis, gal grįšiu, o gal pasiliksiu čia, Lietuvoje. Tai priklausys nuo to, kaip seksis darbe. Dukrytei mano tik 2 metukai ir aštuoni mėnesiai. Ji labai ilgisi tėčio, kuris liko Ukrainoje, tačiau nesupranta, kur mes čia atvažiavome. Mama ir močiutė yra šalia jos ir ji jaučiasi normaliai. Pasakėme, kad mes keliaujame, kad atvažiavome į didelį, gražų miestą. Kiti vaikai, regis, taip pat gerai jaučiasi. Nors tarp jų yra ir patyrusių, ką reiškia sprogstančios bombos, yra evakuotų iš rūsių“, – sakė pašnekovė.

SĄLYGOS. Bendrabutyje jau yra ir skalbyklės, tad nebereikia moterims skalbti rankomis. Vitos Jurevičienės nuotr.

Dėkojo už žmonių gerumą

Garbaus amžiaus Jekaterina Vasiljevna yra viena iš tų bendrabutyje gyvenančių ukrainiečių, kuriai teko bėgti iš Kijevo priemiesčio, aplinkui sprogstant bomboms.

„Jau ir pamiršau, kokią dieną mes atvykome. Buvome evakuoti. Tikriausiai girdėjote apie Bučą, Irpenį. Ten vyko kariniai veiksmai. Karas yra baisus dalykas... – nutęsia pašnekovė. – Miestą bombardavo iš raketų. Buvo paskelbtas humanitarinis koridorius, ir mes bėgome aplinkui sprogstant bomboms. Mus autobusu išvežė į Kijevą, iš ten – traukiniu į Lvivą. Ten žmogus, gal savanoris iš Rygos, pasiūlė, kad gali pavežti. Atvežė į Klaipėdą visiškai nemokamai. Duok Dieve jam sveikatos. Mes atvykome trise: aš, mano dukra ir anūkė. Vyras, žentas liko Ukrainoje. Dar gyvi. Su jais susiskambiname. Čia gavome telefono korteles, su kuriomis tris mėnesius nemokamai galime skambinti į Ukrainą. Dukra įsidarbino parduotuvėje prekybos centre „Molas“, anūkė lanko gimnaziją, 10 klasę. Mes, senutės, niekam nereikalingos. Galim tik dėkoti, kad mus priėmėt. Žmonės čia labai svetingi ir dėmesingi. Viską sunešė. Man trūksta žodžių. Toks žmonių gerumas. Labai ačiū. Nežinia, kiek laiko čia mums teks būti, bet kai tik Ukrainoje bus taika, iš karto išvyksime“, – su ašaromis akyse kalbėjo Jekaterina.

BUITIS. Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro bendrabutyje sąlygos nėra idealios, bet laikinai apgyvendinti žmones tinkamos. Vitos Jurevičienės nuotr.

Svarbu – nereikia slėptis sandėliuke

Galina su dvejų metų neturinčia dukryte Sofija grįžo iš pasivaikščiojimo lauke. Pagaliau jos gali įkvėpti gryno oro ir tik kaip baisų sapną prisiminti tai, jog gimtajame Charkive tris savaites tūnojo sandėliuke, nes į lauką išeiti buvo baisu, aplinkui griaudėjo sprogimai.

„Miesto dalyje, kur mes gyvenome, sprogimų nebuvo, tačiau kai sprogdino kitus rajonus, nuo smūgio bangos pas mus atsidarydavo langai, balkonas. Tai nieko baisaus, palyginus su tuo, kas vyko visai šalia. Slėpėmės sandėliuke, nes jis turėjo dvi laikančiąsias sienas. Žinoma, geriau būtų rūsyje, bet jeigu namas grius, tai rūsyje ir liksi, neišsikapstysi. Tame pačiame Charkivo mieste karas sukūrė du pasaulius. Į metro įlendi – atrodo, viskas gerai, o išlendi kiek toliau – baisu, viskas sugriauta“, – pasakojo Galina.

PATIRTIS. Galina su dvejų metų neturinčia dukryte Sofija Charkive tris savaites tūnojo sandėliuke, bijodamos išeiti į lauką. Vitos Jurevičienės nuotr.

Iš niokojamo miesto moteris su dukra išvyko autobusu į Dnipropetrovską. O iš ten autobusu atvyko į Lietuvą kovo 23 d.

„Žinoma, norisi namo, tačiau tenka priimti tai, ką gyvenimas duoda dabar. Paskaičiau, kad Klaipėda turi gražų senamiestį, bet jo dar neapžiūrėjome. O čia gyvenamasis rajonas, panašu, kaip ir pas mus, tik pas jus labai švaru. Jaučiu didžiulį dėkingumą žmonėms už tai, kad jie neabejingi, kad padeda. Buitis po truputį nusistovi. Kambaryje gyvename keturiese. Dvi mamos ir du maži vaikai. Apsigyvenau su moterimi, su kuria kartu iš Ukrainos išvykome. Baldų kambaryje daug nėra, tai pas mus kambaryje viskas ant žemės išdėliota. Virtuvėje yra arbatinukas ir du daugiafunkciai puodai. Tai labai gerai maistą pasigaminti. Susitariame, kada kuri gamins. Turime ir trintuvą, tad galime patogiai daržovių košytes vaikams sumalti. Viskas gerai. Svarbu, kad nereikia slėptis sandėliuke ir krūpčioti nuo bombų sprogimų“, – kalbėjo ukrainietė.

VILTIS. „Žmonių noras padėti yra didelis. Tikiuosi, kad jis toks ir išliks, nesumažės. Laikas bėga, karas tęsiasi... Pabėgėlių daugėja“, – sakė Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro direktorius Vytautas Krutulis. Vitos Jurevičienės nuotr.

Laikina priebėga

Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro direktorius Vytautas Krutulis sutiko, kad įstaigai priklausančiame bendrabutyje sąlygos gyventi nėra idealios, tačiau žmonės gali čia laikinai gyventi.

„Nebuvome pasiruošę priimti karo pabėgėlių ir aprūpinti juos taip, kaip jie jau dabar aprūpinti. Bendrabutis nebuvo skirtas gyventi nuolat. Jame tik apsistodavo kelioms nakvynėms įvairių varžybų, stovyklų dalyviai. Turėjome tik po vieną puodą aukšte. O teko organizuoti ir maisto gaminimą, ir skalbimą“, – sakė direktorius ir dėkojo geradariams, kurie padėjo pagerinti karo pabėgėlių buitį.

„Turime nuolatinių rėmėjų, kurie padeda ir maisto produktais, ir higienos priemonėmis. Yra ir tokių geradarių, kurių mes net nepažįstame, o jie vis atneša ko nors. Arūnas, nežinau net iš kokios kompanijos, padėjo sujungti skalbimo mašinas. Iš Moksleivių saviraiškos centro biudžeto taip pat skyrėme lėšų būtiniems daiktams įsigyti. Dabar, jeigu jiems ko trūksta, pasako arba mes patys pamatome. Žmonių noras padėti yra didelis. Tikiuosi, kad jis toks ir išliks, nesumažės. Laikas bėga, karas tęsiasi... Pabėgėlių daugėja. Mūsų bendrabutis yra laikina apgyvendinimo vieta, ne socialinis būstas. Jame apsistojusieji ieško darbų ir būsto, kuriame galėtų įsikurti ilgesniam laikui, tačiau Klaipėdoje gana sunku tokį rasti. Iš viso bendrabutyje nuo kovo 7-osios buvo apgyvendinta 113 ukrainiečių, pusšimtis išsikraustė suradę būstą, bet yra ir tokių, kurie atvykę pirmosiomis dienomis iki šiol gyvena, nes neranda būsto“, – sakė V. Krutulis.