Ukrainos baltistikos mokyklos kūrėjas Anatolijus Nepokupnas (1932−2006) 1997 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje, skirtame pirmosios lietuviškos knygos 450-osioms metinėms, kalbėdamas apie Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzemplioriaus sugrįžimą į Lietuvą per Odesą (šiame mieste ji saugoma buvo 100 metų) sakė, kad „kiekvienas tikėjimas yra vertybė, bet vertybė yra ir ši švenčiausioji trejybė: kalba, tauta, valstybė“.

Apie tai rašė Daiva Šveikauskienė straipsnyje „Anatolijus Nepokupnas ir pirmoji lietuviška knyga“ („Gimtoji kalba“, 2022 m. lapkritis). Šiandien žinome, kad kalba yra ir ginklas. Prarastume ją ir sulauktume „išvaduotojų“ armijos, − kaip atsitiko Ukrainoje, o didžiausias požiūrio į kalbą pokytis nuo karo pradžios įvyko rusakalbėje Rytų Ukrainoje.

Žinoma, ne šiaip sau būtent Rytų Ukrainoje įsivyravo rusų kalba. Po 1932–1933 m. suorganizuoto dirbtinio bado (Holodomorą Lietuva jau 2007 m. pripažinto genocidu, o 2022 m. pripažino dar 20 valstybių), kurio metu mirė nuo trijų iki keturiolikos milijonų žmonių (duomenys labai netikslūs, nes sovietų buvo labai slepiami), į ištuštėjusias dar ir dėl tremčių teritorijas atsikėlė rusai ar maišytų tautų atstovai, iš kurių dalis toliau kūrė mišrias šeimas, kai kur radosi ir savitas abiejų slavų kalbų dialektas − suržikas. Tačiau net ir šie žmonės, palikę rusišką pasaulį ir pajutę kitokios tvarkos privalumus, juo labiau vėlesnės kartos, pažinę turtingą, savitą, stiprią ukrainiečių kultūrą, kurios likučiai net ir išdvasintoje žemėje tebebuvo gajūs, įsitikinę, kad daug mažiau geriant galima daug geriau jaustis, daugiau dirbti ir uždirbti, laikui bėgant, ypač žlugus Sovietų sąjungai, vis labiau pradėjo save identifikuoti kaip ukrainiečius, Ukrainos piliečius ir pritarti jų esminiam − eurointegracijos siekiui. Vienintelis priminimas, kas liko rytų ukrainiečiams apie kitokią kilmę – kalba, − dabar jau dažniausiai įvardijama kaip okupantų. Tai, kad karas labai sustiprino ukrainietišką tapatybę ir kartu pakeitė požiūrį į savo valstybės kalbą, liudija ir devynių rusakalbių ar buvusių rusakalbių ukrainiečių, daugiau kaip pusę metų gyvenančių Klaipėdoje ar Klaipėdos rajone, atsakymai. Įdomu buvo sužinoti ir tai, koks santykis klostosi su lietuvių kalba.

Ar mokotės lietuvių kalbos? Kokiais būdais (savarankiškai, lankote kursus, pas privatų mokytoją)? Kokie motyvai labiausiai turėjo įtakos pradėti mokytis? Kas yra sunkiausia mokantis – žodynas, gramatikos ypatybės, rašyba? Kuo lietuvių kalba jums patinka? Galbūt kokie nors lietuvių kalbos žodžiai atrodo keisti ar netgi juokingi?

Amalija (14 metų, mokosi lietuviškoje mokykloje, iš Charkivo): Mokausi lietuvių kalbos mokykloje ir per mobiliąją programėlę. Noriu suprasti vietinius žmones, o ateityje ketinu studijuoti Lietuvoje. Lietuvių kalbos gramatika ir rašyba tikrai nelengva, bet man patinka lietuvių kalba, − jos švelnus skambesys.

Angelika (55 metų ekonomistė iš Charkivo): Bandau išmokti lietuvių kalbą. Lankiau kursus, mokausi savarankiškai per mobiliąją programėlę, žiūriu animacinius filmus lietuvių kalba ir per specialų kursą „Youtube“. Motyvų yra daug. Pirma, manau, kad jei gyveni šalyje, turi mokėti šios šalies kalbą, susipažinti su kultūra ir tradicijomis. Kitaip tai būtų nepagarba šio krašto žmonėms. Antra, kalbos mokėjimas suteikia papildomų asmeninio augimo galimybių. Man nelengva perprasti linksniavimą, taip pat keista, kodėl ta pati raidė skirtingais atvejais gali būti perskaityta visai kitaip. Lietuvių kalba man tokia švelni, kartais tarsi savotiškai vaikiška.

Jana (35 metų ekonomistė ir konditerė iš Charkivo): Mokausi lietuvių kalbos daugiausia per mobiliąją programėlę. Lankiau ir kursus. Noriu geriau suprasti lietuvius, kad būtų lengviau bendrauti, nes daugeliui lietuvių sunku kalbėti rusiškai. Lietuvių kalba svarbi ieškant darbo. Sunkoka įsidėmėti žodžius, tačiau daug mūsų ausiai linksmų žodžių: dukra, viskas, virdulys, patinka...

Jelena (35 metų ekonomistė ir tinklaraštininkė iš Charkivo): Lankiau nemokamus lietuvių kalbos kursus LCC universitete, gavau A1 lygio kalbos mokėjimo pažymėjimą. Pradinis motyvas kilo iš noro suprasti, ką tau sako žmonės, taip pat kas užrašyta iškabose ir prekybos centruose ant produktų etikečių. Sunkiausia vis dar išlieka linksniavimas, daug lietuvių kalbos ir ukrainiečių kalbos daiktavardžių nesutampa giminės. Klausantis lietuvių kalbos pradžioje kėlė juoką įvairūs atsitiktiniai sutapimai, pavyzdžiui, važiuojant autobusu pirmą kartą žodį stotelė išgirdau kaip v stakane, taip pat juokingi žodžiai yra dukra ar durys.

Kirilas (18 metų elektrotechnikos studentas ir laivų variklių remonto dirbtuvės Klaipėdoje darbuotojas iš Krivyj Rogo): Mokausi, nes man tiesiog patinka lietuvių kalba, − daugiausia „Youtube“, taip pat ir su savo drauge. Noriu susikalbėti su vietiniais, suprasti jų kultūrą. Taip pat lietuvių kalbos reikia ir darbe. Sunkiausia man yra linksniuoti ir asmenuoti. Juokingiausi žodžiai seks (pasaką seks – D. B.) ir suka (mašina daro posūkį – D. B.).

Nina (31 metų ekonomistė iš Zaporižios): Nesimokau, nes neplanuoju likti Lietuvoje, noriu greičiau grįžti į gimtinę.

Liudmila (60 metų, iš Zaporižios): Nesimokau, kasdien galvoju vien apie grįžimą.

Olegas (56 metų statybos inžinierius): Mokausi per mobiliąją programėlę. Nelengva rasti darbą, kai nemoki lietuvių kalbos Lietuvoje. Lietuvių kalbos gramatika ir rašyba tikrai nelengva, tačiau dėl mielo ausiai skambesio ją galima pamilti.

Tamila (34 metų ekonomistė, „Maisto banko“ savanorė iš Charkivo): Mokausi per mobiliąją programėlę, didžiausias motyvas buvo bendravimas su kolegomis darbe. Gramatika nelengva. Dabar lietuvių kalbą suvokiu kitaip, kai tik atvykau, visi žodžiai buvo keisti, bet yra daug panašių į ukrainiečių kalbos žodžius, todėl ji man jau artima. Patinka, kad lietuviai beveik nevartoja rusiškų keiksmažodžių.

Kokia kalba kalbėjote (ir mąstėte) Ukrainoje? Kaip keičiasi (ar nesikeičia) jūsų požiūris į ukrainiečių (ir rusų) kalbas dabar? Kokia kalba kalbėsite grįžę į Ukrainą?

Amalija: Ukrainoje aš mokiausi ukrainiečių mokykloje, o namuose ir su draugais kalbėjau suržiku arba rusiškai. Grįžusi į Ukrainą kalbėsiu ukrainietiškai arba galbūt ir suržiku.

Angelika (55 metų ekonomistė iš Charkivo): Ukrainoje vienu metu galvojome ir kalbėjome dviem kalbomis. Pagal Ukrainos įstatymus visa oficiali dokumentacija ir susirašinėjimas turi būti tik valstybine kalba, todėl dalykinė komunikacija susiformavo ukrainiečių kalba. Natūralu, kad dabar noriu atsikratyti rusų kalbos kasdieniame bendravime, bet, deja, praktiškai tai nelengva. Dabar, gyvendami Lietuvoje, ukrainiečių kalbą vartojame bendraudami su atvykusiais ukrainiečiais arba su tais, kurie likę Ukrainoje, − net su tais, kurie prieš karą kalbėjo rusiškai. Grįžę kalbėsime tik ukrainiečių kalba.

Jana: Ukrainoje galvojau ir kalbėjau dviem kalbomis vienu metu. Mano požiūris į kalbas nepasikeitė, tačiau grįžusi į Ukrainą kalbėsiu ukrainietiškai ir, tikiuosi, lietuviškai su tais, kurie gyveno Lietuvoje. Taip pat ir kitus ukrainiečius išmokysiu lietuviškų žodžių.

Jelena: Ukrainoje nuolat bendraudavau rusiškai. Tačiau dabar mes visi, karo pabėgėliai, pereiname prie ukrainiečių kalbos. Taip pat grįžę į Ukrainą kalbėsime tik ukrainietiškai.

Kirilas: Kalbėjau suržiku ir rusiškai, o dabar kalbėsiu ukrainietiškai, bet įterpsiu lietuviškus žodžius, pavyzdžiui, pelė, kiauliena, boba, šaltibarščiai, cepelinai, kugelis, − žinoma, cepelinus ir kugelį taip pat ir gaminsiu, nes šiuos patiekalus gaminti mane išmokė lietuvių kalbos mokytoja ir man jie labai patinka.

Nina: Mūsų šeima rusakalbė, gyvename rusakalbiame mieste. Bet savo gimtąją ukrainiečių kalbą mokame puikiai, ja galime bendrauti, skaityti ir rašyti. Požiūris į rusų kalbą yra neutralus, mums tai tik bendravimo įrankis. Bet mes visiškai išmetėme iš gyvenimo rusišką muziką, filmus, knygas, pasakas. Grįžę namo, manau, šeimoje ir toliau bendrausime rusiškai, bet darbe, parduotuvėje, darželyje, mokykloje kalbėsime gimtąja ukrainiečių kalba.

Liudmila: Požiūris į rusų kalbą yra neutralus, tačiau į rusų kultūrą labai pasikeitė į blogąją pusę. Nebeskaitau knygų, nebežiūriu filmų rusų kalba. Namuose planuoju ir toliau bendrauti rusiškai, bet prireikus galiu laisvai bendrauti gimtąja ukrainiečių kalba.

Olegas: Ukrainoje mąsčiau ir kalbėjau dviem kalbomis. Pastaruoju metu pagaunu save, kad daugiau galvoju ukrainietiškai, kartais netgi sunku rasti sinonimą rusų kalba. Ukrainoje viskas priklausys nuo to, kaip kalbės aplinkiniai, tačiau norėčiau kalbėti ukrainietiškai.

Tamila: Mūsų didmiestyje Charkive visada buvo kalbama rusiškai, bet dabar šlykštu šia kalba kalbėti. Grįžusi kalbėsiu ukrainietiškai.

***

„Kalba yra tautos DNR“, − sakė Jelena.

Jelenos eilėraštį rusų ir ukrainiečių kalba, kuri jį skaitė ir pernai Gargžduose vykusiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos renginyje, apie tai, kodėl ir kaip keitėsi požiūris į kalbą, galima pasiklausyti čia: https://www.facebook.com/1552992697/videos/4833682643367631/

Kalbėjosi Daiva Beliokaitė