Mano Gargždai



Ilgus metus praleidę Norvegijoje, vėžaitiškiai Jolanta ir Gintaras Vaičiuliai namus susikūrė gimtinėje

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Asmeninio albumo nuotr. Asmeninio albumo nuotr.

Šiandien jaukioje gamtos apsuptoje vietovėje, netoli Vėžaičių miestelio esančiame Kavaliauskų kaime, su vyru Gintaru ir vaikais gyvenanti Jolanta Vaičiulienė iki šiol prisimena tą dieną, kuomet ryžosi netikėtai avantiūrai – išvykti padirbėti į užsienį. Moteris atviravo, jog ištverti nelengvus metus svečioje šalyje padėjo bendras šeimos tikslas.

 

Nemokėjo nei vieno žodžio

Iš Švėkšnos kilusi J. Vaičiulienė su vėžaitiškiu vyru G. Vaičiuliu jau skaičiuoja 22-us bendro gyvenimo metus. Aktyvi, viskuo besidominti moteris pasakojo, kad ramus gyvenimo būdas skirtas ne jai, tad mintis pasistatyti nuosavus namus buvo taip pat netikėta kaip ir pats išvykimas iš Lietuvos.

„Tokia jau aš esu, man įdomu viskas – ir siuvu, ir gaminu, ir žemės ūkiu domiuosi. Apie emigraciją niekada nesvajojau, tačiau dar bestudijuodama finansų vadybą Rietave, papildomai nusprendžiau baigti kirpėjos kursus, be to, suplanavome pasistatyti nuosavą namą. Žinoma, kad viskam reikalingi pinigai, todėl, pasikalbėjusi su į Norvegiją dirbti važinėjančia pažįstama, nusprendžiau ir pati pamėginti“, – apie sprendimą išvykti kalbėjo J. Vaičiulienė.

Moteris prisimena, kad viskas įvyko taip greitai, jog tik kelionėje suvokė apie Norvegiją nieko nežinanti.

„Neturėjau laiko net pasidomėti, kas tai per šalis. Tik važiuodama pagalvojau, kur aš čia papuoliau? Atvykau visiškai nemokėdama norvegiškai, nei vieno žodžio. Prisimenu, kaip pasiėmusi į rankas maisto prekių parduotuvės čekį pamėginau perskaityti, kas jame parašyta. Mano nuostabai, nebuvo nei vieno žodžio, kuris būtų bent panašus į mano jau mokėtas kalbas, pavyzdžiui, anglų. Tiesa, mokykloje dar teko mokytis vokiečių kalbos, tad vėliau pastebėjau šiek tiek panašumų, nes tiek anglų ir vokiečių, tiek ir skandinavų kalbos priklauso tai pačiai germanų kalbų šakai“, – pirmaisiais įspūdžiais svečioje šalyje dalijosi pašnekovė.

 

Nuo plovėjos iki virėjos

Norvegijoje moteris gyveno ir dirbo šalies pietuose esančiame Stavangerio mieste. Šiandien šis miestas dar vadinamas Europos naftos ir energetikos sostine, kadangi dar 1969 metais Šiaurės jūroje buvo atrastas pirmasis naftos telkinys.

J. Vaičiulienė prisiminė, kad pradžia nebuvo lengva – ji įsidarbino mėsos fabrike, kur turėjo plauti ir valyti įrenginius bei patalpas.

„Esu darbšti ir darbo nebijau, tačiau ten vis tiek apėmė keistas jausmas ir mintis, ką aš čia veikiu? Juk esu baigusi mokslus, o dabar teks imtis tokio darbo. Kitaip tariant, manyje prabudo kažkoks aukštesnės savivertės jausmas. Bet po kiek laiko nusiraminau ir nusprendžiau į viską žvelgti kiek paprasčiau“, – pasakojo pokalbininkė.

Anot J. Vaičiulienės, vėliau viskas ėjosi daug lengviau ir šįkart jos smalsumas ir entuziazmas padėjo įsitvirtinti kiek palankesnėse darbo pozicijose.

„Neilgai trukus pradėjau dirbti šio fabriko valgykloje. Viena moteris išėjo atostogų, tad atsirado laisva vieta. Kadangi buvau prasitarusi, jog esu baigusi virėjos mokslus, man pasiūlė pamėginti padirbėti virtuvėje. Nepaisant to, jog turėjau patirties – dar prieš išvažiuodama Gargžduose dirbau gamyklos „Mars Lietuva“ valgykloje – šiek tiek sutrikau ir suabejojau ar sugebėsiu. Nepaisant to, sutikau ir visai neblogai sekėsi“, – prisiminė J. Vaičiulienė.

Moters darbštumas buvo pastebėtas ir įvertintas, todėl ilgainiui norvegai jai vis pasiūlydavo ir kitokius darbus, vis ko nors naujo išmokydavo, pavyzdžiui, kaip atlikti mėsos trichineliozės tyrimus.

Asmeninio albumo nuotr.

 

Gyveno atskirai

Išdirbus Norvegijoje 4 mėnesius vienai, atvažiuoti nusprendė ir J. Vaičiulienės vyras G. Vaičiulis.

„Pradžioje vyras netikėjo, kad man pavyks, tačiau vėliau ir pats nusprendė vykti kartu. Iki tol jis Vėžaičiuose dirbo autoservise, tvarkė automobilius. Šis sprendimas jam taip pat buvo labai netikėtas, tačiau kai bilietai buvo nupirkti, teko pasiryžti ir susikrauti lagaminus“, – pasakojo moteris.

Pasak jos, G. Vaičiulis taip pat pradžioje užsidirbo pinigus plaudamas fabriko įrengimus, vėliau jam buvo pasiūlyta papildoma veikla – remontuoti įmonės automobilius.

„Taip susiklostė, kad prireikus remonto tai vienam automobiliu, tai kitam, mano vyras juos pasisiūlydavo sutvarkyti. Tuomet viršininkai ir pastebėjo, kad jis moka tą daryti, todėl laisvu nuo darbo metu Gintaras dar traukdavo į garažą“, – kalbėjo J. Vaičiulienė.

Po 5 metų G. Vaičiulis išvyko dirbti į antrą pagal dydį Norvegijos miestą – Bergeną. Čia jis taip pat pradžioje užsiėmė vienos gamyklos cecho valymu, vėliau dirbo automechaniku.

„Iš mūsų net juokdavosi, sakydavo, negana to, kad ir taip užsienyje gyvenate, tai dar ir skirtinguose miestuose vienas nuo kito, – šyptelėjo pašnekovė, – laisvadieniais važiuodavau pas vyrą. Mus skyrė apie 240 kilometrų. Atrodo, atstumas nėra toks didelis, tačiau Norvegijoje įveikti tokį kelią užtrukdavo apie šešias valandas. Reikėdavo keltis su dviem keltais, be to, visur galiojo greičio ribojimai. Įdomu ir tai, kad norvegai vairuotojai yra gana atsargūs, neviršija greičio, o išvydę pėsčiąjį, kertantį gatvę, automobilį stabdo gerokai iš anksto.“

Asmeninio albumo nuotr.

 

Sunkiausia – palikti sūnų

Paprašyta palyginti lietuvius ir norvegus, moteris sakė pastebėjusi, kad mes esame kiek karštesnio būdo, tačiau ir norvegai, nors ir mėgstantys bendrauti, nevengia apkalbų, yra pavydūs.

Taip pat J. Vaičiulienei didelį įspūdį paliko Norvegijos gamta: „Aš buvau viena iš tų entuziasčių, kuri kiekvieną savaitgalį vyrą bei pažįstamus ragindavo kur nors važiuoti. Ir mums pasisekė, nes Stavangeris yra vienas iš tų miestų, kuriame galima pamatyti nemažai žymių ir įspūdingų šalies vietovių. Pavyzdžiui, ne kartą teko aplankyti žymiąją uolą, dar kitaip vadinama Sakyklos akmeniu („Pulpit Rock“). Ši uola yra 604 metrų aukštyje, apačioje teka upė ir matosi fiordai. Žinoma, krioklių ir fiordų Norvegijoje netrūksta. Aplink kalnai, upės, vienas malonumas vykti į žvejybą. Pati esu sužvejojusi ne vieną žuvį.“

Norvegijos gamtos grožis. Asmeninio albumo nuotr.

 

Ir nors J. ir G. Vaičiuliai į Lietuvą grįždavo kone kas mėnesį, kiekviena kelionė apkarsdavo išsiskyrimo liūdesiu. Pirmą kartą J. Vaičiulienė išvažiavo Lietuvoje kartu su tėvu palikusi 2,5 metukų sūnų Domą. O vėliau, išvykus ir G. Vaičiuliui, vaiką teko perduoti prižiūrėti giminaičiams.

„Net dabar prisiminus, sunku apie tai kalbėti. Sėdėdavau autobuse ir stengdavausi sulaikyti ašaras. O kokia prasmė verkti, jei nieko nepakeisiu“, – skaudžia patirtimi dalinosi pokalbininkė.

Nepaisant to, moteris pripažįsta, jog išvykus tėvams, jų pirmagimis tapo gerokai savarankiškesnis, išmoko pats priimti svarbius sprendimus ar, pavyzdžiui, tvarkyti buitinius reikalus, gamini valgį. Ir nors jau ūgtelėjęs Domas ne kartą lankėsi pas tėvus Norvegijoje, gyventi svečioje šalyje berniukas nepanoro.

„Drąsinome, sakėm, kad kalbą galima išmokti, susiras draugų, tačiau Domas griežtai užsispyrė, kad nenori. Tiesa pasakius, jeigu vaikas gyventų su mumis, nežinau kaip viskas būtų susiklostę. Jeigu ne namo statybos, galbūt ir būtume likę ten gyventi“, – svarstė J. Vaičiulienė.

 

Apsigyveno naujuose namuose

Po dešimties metų važinėjimo į Norvegiją, moteris visgi nusprendė mesti darbą ir grįžti į Vėžaičius.

„Mano sūnui jau buvo 12 metų, prasidėjęs paauglystės laikotarpis. Šiame tarpsnyje vaikams kaip niekada reikalingi tėvai, todėl nusprendžiau, jog geriausia, jei būsiu šalia. Be to, jau namo statybos ėjo į pabaigą“, – sakė J. Vaičiulienė.

Dar viena priežastis grįžti namo – antrasis moters nėštumas. J. ir G. Vaičiuliai susilaukė antrojo sūnaus Jono, o jau po kelių mėnesių moteris visam laikui sugrįžo į gimtąją šalį. Neilgai trukus ji su atžalomis įžengė į naują nuosavą būstą.

„Vyras Norvegijoje dar padirbėjo keletą metų. Na, o mes jau gyvenome naujuose namuose. Tiesa, laikas labai greitai prabėgo, turėjau rūpintis dviem vaikais, buitimi. Dėmesio reikalavo mažylis, o didįjį reikėjo vežioti į mokyklą, būrelius“, – kalbėjo pašnekovė.

Vaičiulių šeimos per dešimtmetį pastatytas namas stovi gražioje vietovėje – aplink plyti laukai, supa miškas. Pasak moters, galimybės gyventi kur nors didmiestyje ji su vyru net nesvarstė.

 

Nauja veikla – smidrų ūkis

Grįžęs iš Norvegijos, G. Vaičiulis įgyvendino dar vieną savo svajonę – šalia namų įkūrė nedidelį automobilių servisą.

„Mums pasisekė, užpildę paraišką, gavome paramą verslo pradžiai kaimo vietovėje, todėl vyras vėl galėjo užsiimti tuo, ką moka geriausiai – taisyti automobilius. Nusipirkęs visus reikalingus įrengimus, įkūrė savo autoservisą. Sekasi puikiai, darbo pakanka“, – teigė pašnekovė.

Anot moters, garaže daug laiko praleidžia ne tik vyras, bet ir abu sūnūs. Vyresnysis, po mokyklos baigimo, ketina pasekti tėvo pėdomis ir pasirinkti elektromechanikos specialybę.

J. Vaičiulienė ne tik rūpinasi namais, bet ir papildomai dirba budinčia globėja. Pabaigusi Globėjų ir įtėvių mokymus, moteris prisideda prie šviesesnės sudėtingose situacijose atsidūrusių vaikų ateities. Šiuo metu Vaičiulių namuose auga metukų ir trijų mėnesių mergytė Ugnė (vardas pakeistas, redakcijai žinomas). Moteris atviravo, jog visada puoselėjo svajonę užauginti bent vieną įvaikintą atžalą, todėl ji neatmeta galimybės, jog mergaitė jų namuose galės pasilikti ilgesniam laikui.

Šiemet Vaičiulių šeima išbandė ir dar vieną naują veiklą – smidrų auginimą.

„Turime nedidelį ūkį, auginu vištas bei viščiukus, tačiau dabar nusprendėme daugiau orientuotis į žemės ūkį, į laukus. Su vyru pradėjome domėtis smidrų auginimu, baigėme mokymus, užsisakėme iš Olandijos daigus. Kol kas sekasi puikiai, aš net neabejoju, kad mums pavyks ir jau netrukus Vėžaičiams, o galbūt vėliau ir visam Klaipėdos rajonui, galėsime pasiūlyti savo ekologiškai užaugintų smidrų“, – baigdama pokalbį naująja veikla džiaugėsi pašnekovė.

 

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

„Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis“

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 123 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,