Mano Gargždai



„Šėpos“ teatras: lėlių vaidinimuose prabyla pasakos ir tradicijos

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Pasak G. Radvilavičiūtės, su vaikais gera dirbti, nes jie viską atranda iš naujo, tad ir tu nesąmoningai imi stebėtis ir džiaugtis kartu. „Šėpos“ lėlių teatro archyvo nuotrauka. Pasak G. Radvilavičiūtės, su vaikais gera dirbti, nes jie viską atranda iš naujo, tad ir tu nesąmoningai imi stebėtis ir džiaugtis kartu. „Šėpos“ lėlių teatro archyvo nuotrauka.

Jau aštuntus metus Dovilų etninės kultūros centre veikia „Šėpos“ teatras. Kuo jis įdomus? Tuo, kad teatras – lėlių. Jame kuria ir vaidina vaikai.

Apie teatro atsiradimo istoriją, darbą su jaunaisiais kūrėjais, džiaugsmus ir pasiekimus kalbėjomės su Dovilų etninės kultūros centro meno vadove teatrui Gintare Radvilavičiūte.

 

Kartu gamina lėles

G. Radvilavičiūtė pasakojo, kad teatriukas buvo įkurtas 2006 metais.

„Lietuvių kalendorinėse šventėse, šeimos šventėse dažnai neapsieinama be teatralizuotų elementų, taip pat ir lėlių teatro apraiškų. Siekiant užtikrinti ir puoselėti šių tradicijų tęstinumą, buvo įkurtas „Šėpos“ teatras. Įkūrėjas – istorikas etnografas Jonas Tilvikas. Pirmojo vaidinimo „Betliejaus istorija“ premjera buvo parodyta 2006 m. Doviluose. 2008 m. parengtas šešėlių vaidinimas „Sakmės apie pasaulio pradžią“, kuris buvo pristatytas Klaipėdos Etnokultūros centre Advento vakare. 2009 m. Lėlių teatro veiklą perėmiau aš“, – kalbėjo G. Radvilavičiūtė.

2009 m. buvo parengtas spektaklis mitologine tematika „Saulė, mėnulis ir žemė“, 2012 m. – spektaklis formulinės pasakos motyvais „Sudaužytas kiaušinis“, 2014 m. – „Lapės ir gandro čėsnis“ (pagal K. Donelaičio pasakėčią). Kolektyvas dalyvavo ne tik respublikiniame lėlių teatrų konkurse „Molinuko teatras“, bet ir regioniniame lėlių teatrų mėgėjų festivalyje „Vėjų arkliukas“ (Širvintos), taip pat  Dainų šventėje (Vilnius).

Kaip teigė G. Radvilavičiūtė, „Šėpos“ teatras – nedidelis lėlių teatras, kuriame kuria vaikai. Čia jie žaidžia teatrą, glaudžiai susijusį su tradicine liaudies kūryba, gamina lėles. Užsiėmimai neretai virsta savotiškais lėlių terapijos seansais, kurių metu skleidžiasi vaiko vidinis pasaulis, vystosi kūrybinės galios.

Paklausta, kokia teatro pavadinimo kilmė, G. Radvilavičiūtė aiškino, jog „Šėpos“ teatras, lenkiškai vadinamas „szopka“, yra tradicinė lenkų lėlių teatro forma, atsiradusi viduramžiais, tebeegzistuojanti ir iki šiol. Lietuvoje šie vaidinimai vadinti „šėpos teatru“, kaimynai baltarusiai juos vadino „betlejka“, rusai ir ukrainiečiai – „vertepu“.   

 „Mūsų „Šėpos“ lėlių teatras – tai edukacinis vaikų teatras, kurio pagrindas – vaiko ugdymas teatru. Močiutės „šėpoje“, mes kartu su vaikais žaidžiame teatrą, gaminame lėles, bandome suprasti teatrinės lėlės gyvybės paslaptis, taip pat kuriame spektaklius, kuriuos gali išvysti visi besidomintys pasakomis, lietuvių liaudies tradicijomis bei lėlėmis“, – sakė meno vadovė teatrui.

 

Vaikai – nesugadinti, atviri

Ji tvirtino, kad vaikai mielai lanko lėlių teatrą ir tikrai visai nesunkiai įsilieją į lėlių teatro kūrybinę veiklą.

„Su vaikais gera dirbti, nes jie viską atranda iš naujo, tad ir tu nesąmoningai imi stebėtis ir džiaugtis kartu, pasikrauni gera energija“, – kalbėjo G. Radvilavičiūtė.

Tačiau stabilaus narių skaičiaus teatre nėra, jis nuolat kinta.

„Vaikai auga, keičiasi, kinta ir jų pomėgiai. Aš manau, kad vaikas turi judėti ir išbandyti kuo daugiau sričių, kad atrastų gyvenime, ką jis labiausiai norėtų veikti, atsiskleistų, išsiskleistų ir išspinduliuotų visa tai ateityje. Teatras gyvuoja ne pirmus metus. Tačiau mane vis stebina, kaip greitai auga vaikai. Netikėtai sutinki kur už kampo vaiką, kuris jau seniai nebelanko teatro. Bruožai tie patys, tačiau žmogus kitas, išaugęs, surimtėjęs. Mąstai, ką jam paliko lėlių teatras...“, – svarstė G. Radvilavičiūtė.

Repetuoti kolektyvo nariai renkasi keletą kartų per savaitę, tačiau artėjant premjerai repeticijos būna intensyvesnės ir dažnesnės. G. Radvilavičiūtė sutiko, kad pasiekti norimą rezultatą nėra lengva.

„Svarbiausias yra pats procesas, bendravimas su vaikais. Statant spektaklį profesionaliame teatre, svarbiausias – rezultatas, o darbe su vaikais – pedagoginis darbas. Nesu pedagogė, tad mokausi kartu su vaikais. Jie ateina nesugadinti, atviri… Kalbamės apie gyvenimą, žaidžiame teatrą, gaminame lėles, kuriame spektaklius, gilinamės į folklorą, lietuvių liaudies tradicijas. Folkloras yra viso mūsų gyvenimo pamatas. Labai norisi atskleisti  kiekvieno vaiko individualybę, kūrybingumą, išlaisvinti vaizduotę. Manau, kad visa tai jiems labai pravers ateityje visose gyvenimo srityse. Nesistengiu jiems vadovauti, nes jie žino daugiau už mane. Stengiuosi tik patarti, pagelbėti, parodyti priemones, kaip įvykdyti jų planą“, – atviravo G. Radvilavičiūtė.

Pasidomėjus, su kokiais sunkumais tenka susidurti, meno vadovė teatrui prisipažino, kad didesnių bėdų nekyla: „Kažkokių ypatingų sunkumu nėra. Tiesiog lėlių teatras – specifinė, išskirtinė meno šaka, jos gerbėjų nėra daug, tad pradėjus repetuoti išlieka ištikimiausi, stipriausi, kuriems tikrai įdomus lėlių teatras“.

G. Radvilavičiūtės ir teatro narių galvose kirba nemažai planų. Bet, kaip teigė teatro vadovė, svajoti reikia tyliai – kad svajonės pildytųsi. Tačiau ji pažadėjo, kad rudenį tikrai išvysime naujausią „Šėpos“ teatro spektakliuką.

 

„Šėpos“ lėlių teatro spektaklis „Lapės ir gandro čėsnis“ pagal Kristijono Donelaičio pasakėčią:

 

„Šėpos“ lėlių teatro archyvo nuotraukos:

 

srtfondasteatras

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 835 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,