Savaitgalį, kuomet minėsime Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo dienas, visose kapinėse šurmuliuos būriai ten besiilsinčių mirusiųjų šeimos narių, draugų, artimųjų. Deja, praėjus šioms šventėms kapai toliau skendės vienatvėje, nes lietuviai juos lanko vis rečiau.

Apie pasikeitusias laidojimo tradicijas, kintančias žmonių vertybes ir pagarbą mirusiesiems kalbėjomės su Gargžduose esančio gėlių salono bei laidojimo paslaugas teikiančios įmonės „Pas Virginiją“ vadove Virginija Ruškiene, turinčia 24 metų patirtį šioje srityje.

Kaip bėgant metams pasikeitė šermenys?

Pagal krikščioniškas tradicijas anksčiau atsisveikinimas su mirusiuoju trukdavo dvi paras, o laidotuvės vykdavo trečią parą. Dabar žmonės nebenori to vargo, sėdėti ir budėti. Dažniausiai atsisveikinimas trunka vieną dieną, o laidojama – antrą.

Dabar jaunimas nežino, nei kaip elgtis, nei ką daryti laidotuvėse. Visi prigalvoja įvairių pasiteisinimų, kodėl negali atvykti, pavyzdžiui, jog neturi kam palikti vaikų ir panašiai. Kai aš augau, viskas buvo kitaip. Atsimenu, trečią valandą nakties pareidavome iš budynės. Dabar daugiau žmonių, bet ir tai daugiausia namiškiai, susirenka tik tada, kai giedamos giesmės, kalnai. Mirus žmogui, anksčiau gedėdavo ir padėdavo visas kaimas. Visi vedini vaikais per laukus eidavo į šermenis.

Ir gedulingi pietūs būdavo visai kitokie. Mirus žmogui, pjaudavo kiaulę. Sakydavo, kad jei neruoši gedulingų pietų, gyviesiems nesiseks gyventi. Nepasiturintiesiems kaimynai sunešdavo maisto, bet tradicijos buvo laikomasi. Įdomu tai, kad eidami į laidotuves vyrai nešdavosi lenktus peilius, kad turėtų kuo nusilupti virtas bulves. Gaudavo jų, kopūstų ir niekam prabangių vaišių nereikėjo.

Dabar žmonės yra praradę nuoširdumą. Galvojama, kad tavo vargai yra tik tavo bėdos.

Ir kapinėse vyrauja tendencija, kad niekas nebeina lankyti kapų. Kad nereiktų jų tvarkyti, uždengia įvairiomis plokštėmis. Greitai niekas nebeis į kapines. Žmonės yra nužmogėję ir kažkas pasaulyje turi keistis. Užsieniečiai, tai patyrę anksčiau, jau bando taisyti situaciją, o mes šiuo metu esame duobėje, praradę nuoširdumą. Kopijuojame užsienio šalis, tačiau nematome, kad jos jau bando keistis.

Kaip vertinate tai, jog gėles laidotuvėse vis dažniau keičia vokeliai?

Nesu nusiteikusi prieš tai. Šeimai mirtis – tragedija. Ypač sunku palaidoti jauną žmogų, nes yra didelė nelygybė. Be 1 040 litų paramos mirusio jauno žmogaus artimieji nieko negauna. Pensininkams, neįgaliesiems skiriamos papildomos išmokos. Vyriausybė turėtų koreguoti įstatymus, nes dabar yra akivaizdi diskriminacija. Jaunas žmogus dirba, moka mokesčius, o pinigų skiriama gerokai mažiau. Tada gelbėja vokeliai. Kai viskas dabar yra taip pabrangę, už 1 040 litų žmogų gali užkasti, o ne oriai palaidoti.

Tačiau nepritariu aukų dėžutėms šermenyse. Su velioniu atėję atsisveikinti žmonės būna tarsi įpareigoti aukoti. Mažai nesmagu dėti, o daugiau galbūt neturi. Yra ir tokių šeimų, kurie nemoka elgtis su pinigais. Už suaukotus pinigus prisigeria, kad nė laidotuvės neberūpi. Bet tokių žmonių nesmerkiu – tai yra liga.

Kokių dar naujovių mirusiųjų artimieji sugalvoja?

Kartą žmonės norėjo, kad šermenyse būtų pastatytas fortepijonas. Pasikonsultavus su Lietuvos nacionaline floristų asociacija, gavau atsakymą, kad norą reikia vykdyti, net jei tai kainuos 5 ar 10 tūkst. litų. Tačiau to pageidavę asmenys galvojo, kad tai bus daroma ne už papildomus pinigus, o už tą pačią kainą.

Pasitaiko, kad ir kiti nori visko pigiai, bet ypač geros kokybės. Pavyzdžiui, nebrangių, bet puikiai giedančių giedorių.

O emigrantai idėjų iš svečių šalių neparsiveža?

Jie dažniausiai grįžta į jau paruoštas laidotuves. Didesnė naujovė – kremavimas. Tačiau urnų su pelenais laikymas kolumbariumuose krikščioniams yra nepriimtinas. Kunigai neprieštarauja kremavimui, tačiau palaikai turi būti oriai palaidoti. Juo labiau – nedalinami, nes pasitaiko, kad kažkas paprašo nusemti šiek tiek pelenų, kad galėtų išbarstyti norimoje vietoje. Taip nedaroma. Kremuoti ar ne, palaikai turi atgulti į žemę. Ten visi sutilpsime.

Kokios mados tendencijos dabar vyrauja floristikos srityje?

Lietuviai mėgsta į laidotuves nešti daug gėlių ir jos turi būti kaip šluota. Kalbant apie spalvas, anksčiau buvo rekomenduojama nešti tik baltas. Dabar yra siūlomos neiššaukiančių, pastelinių spalvų gėlės. Pamažu norime pripratinti, kad ir laidotuvėse vyrautų švelnių spalvų gama. Tačiau tai sunkiai sekasi.

Ar daug dėmesio skiriama velionių aprangai?

Anksčiau žmonės įkapes pasiruošdavo dar gyvi būdami. Būna ateina senolės, atsineša seną suknią, prašo priimti – gal kas nupirks, nori nusipirkti naują. Atsakau tuomet: „Močiut, jei pati nebenori vilktis, kas bepirks?“

Dabar aprangos ir įkapių pasirinkimas yra didelis, problemų nebėra. Būna, kad šeima velionį sugalvoja rengti naujais drabužiais, tada senuosius, paties pasiruoštus, sulankstome ir padedame karste po pagalvėle.

Lietuviai yra pompastikos mėgėjai ar renkasi kuklesnius dalykus?

Yra žmonių, kurie dar ir pasiskolina pinigų, kad laidotuvės būtų tvarkingos, kaip pridera. Kiti taupo kiekvieną centrą. Tretiems, ypač kaimuose, labai svarbi kaimynų nuomonė. Buvo atvejis, kai 5 vaikai laidojo vieną iš tėvų. Pasiūliau nuo visų padaryti vieną gražų vainiką. Vėliau džiaugėsi, kad protingai patariau. O kitą kartą to buvo atsisakyta, motyvuojant, kad neaišku, ką kaimynai pagalvos ir pasakys, jei vainikas bus bendras, o ne nuo kiekvieno atskirai.