Portalui mano-gargzdai.lt paskelbus kvietimą siūlyti kandidatus antrajai iniciatyvaus ir aktyvaus abituriento premijai, kartu su kitais laiškais atskriejo ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos IV klasės auklėtojos Gitanos Mizgerienės siūlymas apdovanoti šios klasės seniūnę Rugilę Martinkutę. Ir iš tiesų – devyniolikmetės merginos nuveiktų ar inicijuotų darbų bei projektų sąrašas – nekuklus. Tad būtent jai prieš kelias savaites vykusioje brandos atestatų įteikimo šventėje ir nusprendėme įteikti portalo premiją.
    Apie įgyvendintas idėjas ir ateities užmačias kalbėjomės su R.Martinkute.

    Užaugai Priekulėje ar atvykai iš kitur?
    Penkiolika metų gyvenau Klaipėdoje. Vėliau su tėvais persikraustėme į Priekulę. Įkalbėta mamos perėjau į čia esančią mokyklą. Joje mokiausi nuo aštuntos klasės ir šito niekada nesigailėjau.
    Klaipėdoje buvau uždaresnė. Lyg pilka pelytė. Tiesą pasakius, vengiau žmonių. Ir vaikystėje buvau rami, nelabai man kitų draugijos reikėjo. O Priekulės mokykloje galėjau labiau save realizuoti, išreikšti įvairiose veiklose.

    Kas nutiko, kad atsiskleidei būtent Priekulėje?
    Labai padėjo auklėtoja. Taip pat aplinka. Tai buvo mano žmonės, su kuriais aš jaučiausi sava, nebebijojau pasakyti, ką manau. Galima pasakyti – atsigavau.

    Kokie mokomieji dalykai mokykloje sekėsi ir domino?
    Iš pradžių domino biologija. Labai buvau susižavėjusi medicinos mokslais – norėjau tai studijuoti. Bet vienuoliktoje klasėje, pradėjusi mokytis neorganinės chemijos, persigalvojau. Nemėgstu skaičių.
    Man patiko lietuvių kalba, istorija – labiau humanitariniai mokslai, su kuriais ir noriu sieti savo ateitį.

    Kaip pavyko išlaikyti egzaminus?
    Jie sekėsi ne taip gerai, kaip tikėjausi. Kai pamačiau rezultatus, šiek tiek savimi nusivyliau. Tačiau auklėtoja paguodė, kad tai – tik egzaminai ir jie gyvenime nieko vėliau nebelems. Bus dar ne tiek sunkių dalykų.

    Buvai išrinkta klasės seniūne. Kokios buvo tavo pareigos?
    Seniūne buvau ne vienerius metus. Turėjau dalyvauti mokyklos prezidentūros susirinkimuose, pranešti klasei apie įvairiausius renginius ir pan.

    Inicijavai draugystę su Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namais, esančiais Giruliuose. Kaip kilo tokia idėja?
    Mano mama ir krikšto mama dirba šiuose namuose. Lankydavausi ten. Tada kilo mintis, kad noriu būti darželio auklėtoja. Labai patikdavo leisti laiką su vaikais. Užsiminiau apie tai auklėtojai, susėdusios aptarėme, kad būtų visai smagu vaikams padovanoti televizorių priedėlių, kad jie galėtų žiūrėti mėgstamus filmukus (įstaigoje sveikatos priežiūros, ankstyvosios reabilitacijos, socialinės bei ugdymo paslaugos vaikams teikiamos nuo gimimo iki 7 metų – aut.pastaba). Kai buvo įvesta skaitmeninės televizijos sistema, televizoriai tiesiog nieko neberodė. Su klase nusprendėme, kad reikia surengti akciją ir tuos reikalingus pinigus uždirbti, o ne kažkieno prašyti. Rengėme koncertus, pardavinėjome pyragus... Už gautas lėšas kiekvienai grupei nupirkome po priedėlį.
    Įstaigoje buvome ir vėliau apsilankę, nupirkome vaikams ugdymo priemonių, spalvinimo knygučių, pieštukų, flomasterių. Su vaikais žaidėme, ėjome prie jūros – tiesiog smagiai leidome laiką.

Sumanytiems projektams įgyvendinti reikalingas lėšas moksleiviai stengėsi uždirbti. Asmeninio archyvo nuotr.

    Ir mokykloje prisidėjai prie įvairių projektų, darbų įgyvendimo. Papasakok plačiau apie juos.
    Idėja, kad prie mokyklos reikia suolelio, seniai buvo gvildenama. Galiausiai, pasikalbėję su auklėtoja, nusprendėme, kad reikia kažką daryti. Per pertraukas nebuvo kur atsisėsti, o ant palangių to daryti neleidžiama. Vėlgi grojome, pardavinėjome papuošalus, pyragus, valėme langus, vaikinai grėbė kitiems lapus. Už uždirbtus pinigus nupirkome suolų. Buvo gana smagus ir ilgalaikis darbas.
    Vėliau kilo „Žaliosios klasės" idėja. Pavasarį būna šilta, pabosta sėdėti klasėse. Kad būtų galima pakeisti mokymosi aplinką, mokyklos parke nusprendėme įrengti klasę, kur su mokytojais galėtume išeiti, būti gryname ore. Žinoma, tam irgi reikėjo lėšų. Tad parašėme jaunimo projektą Gintaro Steponavičiaus paramos fondo konkursui ir laimėjome 300 eurų. Šie pinigai buvo panaudoti „Žaliosios klasės" įrengimui. Kitą dalį vėlgi reikėjo užsidirbti. Mūsų klasė visada sakydavo, kad paprašyti gali bet kas, o uždirbti – visai kas kita. Ir kitos klasės noriai prisidėdavo prie mūsų.

    Ką dar nuveikėte?
    Tvarkėme mokyklos parką, kad būtų atgaivintas, lankėme senelius Priekulėje esančioje slaugos ligoninėje, gyvūnų prieglaudai vežėme maisto. Taip pat mūsų klasė prisidėjo prie kopų tvirtinimo akcijos, dalyvavome tarpklasinėje akcijoje gimnazijoje „Padovanok mokyklai Kalėdas", kurios metu buvo renkamos lėšos lempučių įsigijimui...
    Tikimės, kad iki vasaros pabaigos pavyks įgyvendinti dar vieną projektą – nuvažiuoti į senelių slaugos ligoninę Priekulėje ir surengti vakaronę, kad senyvi žmonės nesijaustų vieniši, pamiršti.

    Kokios patirties pasisėmei minėtų veiklų metu?
    Išmokau organizuotumo, komunikabilumo, įgijau drąsos ir ugnelę, kad reikia toliau tai daryti. Nes palikti kažką kitokio, padėti kitiems yra nuostabus jausmas. Kai matai rezultatą, apima užsidegimas padaryti dar kažką. Norisi įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių į visa tai, nes reikia padėti kitiems. Ir svarbu nebijoti atiduoti tam savęs. Šie dalykai, manau, man pravers ir studijų metu.

    Kur studijuosi?
    Įstojau į Klaipėdos universitetą, studijuosiu vaikystės pedagogiką – tai, ką ir norėjau. Noriu dirbti su vaikais. Man jie labai patinka, žaviuosi jais.
    Baigusi studijas, norėčiau pakeliauti po pasaulį, pamatyti, kokia švietimo sistema yra kitose šalyse. Po kiek laiko, sukaupusi patirties, svajoju Lietuvoje įkurti privatų darželį, nes čia yra jų stygius. Norisi vaikams padėti atrasti ir realizuoti save, kad jie nesijaustų suvaržyti. Darželis būtų pritaikytas ir įvairių poreikių vaikams. Žinoma, iš karto nepavyktų visko padaryti, bet laikui bėgant, manau, veiklą būtų galima plėtoti.

    Kaip manai, ar studijuojant pavyks išlikti tokiai veikliai?
    Manau, kad bus netgi didesnių galimybių padaryti kažką daugiau.

    Ar nustebai gavusi VšĮ „Mano Gargždai" įsteigtą premiją? Kaip jauteisi?
    Tai buvo absoliučiai netikėta! Buvau labai nustebusi!

    Rugilės Martinkutės asmeninio archyvo nuotraukos: