Mano Gargždai



Žmonių gyvenimas gūnios spalvomis kalba

  • Parašė  Irena Jonikaitė, Dovilų etninės kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė
  • 1 komentaras
Įvertinkite šį įrašą
(8 balsai)
Folkloro kolektyvo „Lažupis“ narė Sigita Barakauskienė su naująja gūnia. Donato Bielkausko nuotr. Folkloro kolektyvo „Lažupis“ narė Sigita Barakauskienė su naująja gūnia. Donato Bielkausko nuotr.

Ar žinome kas yra gūnia? Gal tai daugeliui retai girdimas žodis. O kokia jo prasmė? Lietuvių kalbos žodyne pateikiamos trys šio žodžio reikšmės: 1. audeklo (ppr. raštuoto) užtiesalas apkloti sėdynei, vežimui, pastatytam arkliui, dangalas; 2. šiaudinis užtiesalas, užleidžiamas žiemą ant lango ar durų, kad nebūtų taip šalta; 3. toks apsiaustas nuo lietaus, pintas iš šiaudų, nešiotas piemenukų, naktigonių ir pan. Dar „Lietuvių etnografijos enciklopediniame žodyne“ (2015) šiek tiek daugiau išplėtojama pirmoji šio žodžio prasmė. Greičiausiai tokių gūnios apibūdinimų taip pat negirdėjome, nebent pirmąją. Bet yra ir dar viena reikšmė. Tai storas, įvairiomis spalvomis dryžuotas, austas, vilnonis audinys su kutais. Tokiomis gūniomis galime pamatyti pasipuošusias Žemaitijos etnografinio regiono folkloro kolektyvų moteris.

 

Apie gūnias rašoma nedaug. Truputį informacijos randama kataloguose apie lietuvių tautinį kostiumą. Juose rašoma, kad žemaičiai gūnia vadina pailgą, skersadryžę, daugiaspalvę, vienpalę (nesudurtą), vilnonę skarą. Šios skaros buvo paplitusios Šiaurės ir Vakarų Žemaitijoje, kuriomis moterys gobdavosi šaltesniu oru. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Audinio metmenims būdavo naudojami balti lininiai siūlai, o ataudams – spalvoti vilnoniai. Mėgstamos spalvos: tamsiai mėlyna, ruda, balta, geltona, raudona, samaninė. Gūnios galai buvo užbaigiami kurios nors spalvos siūlų kuteliais. Tai vienos seniausių, XIX a. viduryje baigusių nykti skarų. Gal dėl savo sunkumo, gūnios buvo naudojamos kaip antklodės ar lovatiesės. Lietuvių tautinio kostiumo kataloguose pateikiama keletas gūnių variantų pagal vietoves: 1. Kretingos r. vyrauja geltona, mėlyna, samaninė spalvos; 2. Plungės r. – tamsiai mėlyna ir juoda; 3. Šiaurės Žemaitijoje – ruda; 4. Mosėdyje – tamsiai mėlyna, žydra ir raudona.

Išsamiau gūnią nagrinėjo Inga Nėnienė knygoje „Didžiosios skaros Lietuvoje: kaimo ir miesto kultūrų sąveika“ (2006: Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla). Autorė gūnią priskiria didžiųjų skarų grupei. Ji teigia, kad istoriškai seniausios skaros yra žemaičių ir dzūkių gūnios. Matome, kad žodžiu gūnia ne tik žemaičiai, bet ir dzūkai vadino savo skaras. Tačiau dzūkų kiek kitokios – didesnės ir languotos. Derinamos dvi spalvos: ruda su žalia, burokinė su žalia, balta su juoda. „Lietuvių etnografijos enciklopediniame žodyne“ prie žodžio „skara“ pateikiami gūnių išmatavimai – žemaičių ilgis 2–2,2 m., o plotis 0,8–1,1 m.; dzūkų šiek tiek didesnės, jų ilgis 2–3,5 m., plotis 0,9–1,6 m. Žodyne aptiktas ir kitas šios žemaičių skaros pavadinimas – siaustė. I. Nėnienė įrodo, kad skara-gūnia yra seniausia aptikta skara. Jos pavyzdys siekia XIV amžių. Nustatyta, kad stačiakampė skaros forma yra ankstyvesnė nei kvadratinė. Dar S. Daukantas ir D. Poška rašo, kad senosios žemaičių skaros buvo pailgos formos.

Įdomu ir tai, kad per pečius užsiaučiama žemaičių pailga skara dar buvo vadinama kilimu. Autorė pagrindžia, kad toks pavadinimo supratimas yra atėjęs iš Europos dailiosios tekstilės tradicijos, kai tiek europiečių gobeleniniai audiniai, tiek žemaičių pailgos keturkampės skaros yra audžiamos tokiu pačiu būdu. Platesnės ir trumpesnės gūnios būdingos šiaurės Žemaitijai, o siauresnės ir ilgesnės – pietų ir vakarų Žemaitijai. Gūnia buvo daugiafunkciška – ja ne tik apsigobdavo pečius, bet ir dengė stalą, lovą ar šarvojimo lentą. Taigi, seniau ji buvo ne tik kaip drabužių dalis, kurią dabar žinome iš folkloro kolektyvų.

Skara buvo laikoma kaip išeiginis drabužis, ji buvo gerbiama ir saugoma. Buvo ir kaip prabangos dalis, kuo daugiau skarų turi moteris – tuo ji turtingesnė. Gūniomis daugiausia gobdavosi pečius, ypač žiemą kai keliaudavo vežimais. XIX a. skaras moterys ausdavosi pačios, o XX a. daugiau pirkdavo iš amatininkų. Autorė pateikia įdomų pavyzdį apie dar vieną gūnios funkciją. Etnografės yra užrašiusios kaip dzūkės gūnia apsijuosdavo savo liemenį taip, kad susidarytų sterblė ir į ją įsidėdavo mažus vaikus. Juos taip nešiodavo iškilmingomis progomis – krikštas, pobūvis ar pan. Kasdien vaiko taip nenešiodavo, nes buvo laikoma, kad moteris tada negerbia skaros. XX a. antroje pusėje, sumenkus skarų vertei, vaikai į jas buvo vyniojami ir kasdieniams reikalams – einant dirbti į laukus ar naudota kaip antklodė.

XX a. austų skarų mada ėmė nykti, jaunos merginos skarų nebenešiojo, nebereikėjo dengti plaukų einant į bažnyčią. Skaras dėvėjo senos ar vargingai gyvenančios moterys. Austas skaras išstūmė nertų skarų mada, kuriomis taip pat gobdavosi pečius. XX a. 7 dešimtmetyje didžiosios skaros atgimė kaip tautinio kostiumo elementas. Tam įtakos turėjo kostiumų kūrėjų suvokimas, kad reikia kurti pagal autentiškus tautinio kostiumo pavyzdžius. Tačiau folkloro kolektyvai ir ansambliai jų turėjo mažai, nes skara laikoma kaip nebūtina kostiumo detalė, nedaug audėjų jas audė. Skaros būdavo paveldimos ir saugomos. Autorė, remdamasi etnografine medžiaga, teigia, kad skara buvo kaip brangus artimųjų prisiminimas: „mama sakė: „Kur aš būsiu, ti ir skara“ [...] man skara – amžina mamos atmintis, už jokius pinigus neatiduoč.“ (p. 212).

Dabar žmonės pasakoja, kad žino ir dar vieną gūnios reikšmę. Tai sena, austa, nebenaudojama paklodė ar lovos užtiesalas, kuria nešdavo šieną ar lapus gyvuliams šerti. Ja ir piktžoles iš daržų išnešdavo. Tai turbūt paskutinioji, ilgiausiai išlikusi, artimiausia šių laikų žmonėms prasmė.

Dovilų etninės kultūros centre antrus metus vykdomas tęstinis projektas "Pykšt pokšt, tapu tapu, pupu pupu, klepu klepu". Šių metų tikslas buvo išausti naują gūnią remiantis autentiškosios gūnios pavyzdžiu. Gūnios audimas staklėmis truko 2 mėnesius. Austa vilnoniais siūlais, tokiomis pačiomis spalvomis kaip ir autentiškoji gūnia. Remiantis knygų informacija ir katalogų nuotraukomis, senoji gūnia turėtų būti kilusi iš Mosėdžio apylinkių. Naująja gūnia naudosis Dovilų etninės kultūros centro folkloro kolektyvas „Lažupis“. Projekto autorė ir įgyvendintoja – Irena Jonikaitė. Projektą finansuoja Klaipėdos rajono savivaldybė pagal Etninės kultūros plėtros 2015-2017 m. programą.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

1 komentaras

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 481 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,