Mano Gargždai

Krašto istorija (57)

Artėjanti Lietuvos Valstybės atkūrimo diena suvienys šalies gyventojus švęsti laisvę. Dainos Lietuvai skambės daugelyje Klaipėdos rajono bendruomenių.

 

Jūsų patogumui pateikiame šventinių renginių gidą.

 

Data, laikas

Vieta

Renginys

Vasario 12 d. (penktadienis)

12 val.

Veiviržėnų kultūros centras

Vasario 16-osios minėjimas. Koncertas „Viena Tėvynė – Lietuva“

Vasario 15 d.

(pirmadienis)

19 val.

Vėžaičių kultūros centro Girininkų skyrius

Vasario 16-osios minėjimas

Vasario 15 d.

(pirmadienis)

17 val.

Vėžaičių kultūros centras

Koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga

Vasario 16 d.

(antradienis)

11 val.

Veiviržėnų kultūros centro Judrėnų skyrius

Minėjimas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti

Vasario 16 d.

(antradienis)

12 val.

Dovilų etninės kultūros centras

Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Dalyvauja Kauno valstybinis lėlių teatras. Spektaklis „Molinis sapnas“

Vasario 16 d.

(antradienis)

13.30 val.

Gargždų kultūros centras

Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtas koncertas „Lietuva, skambėki dainose“

Vasario 16 d.

(antradienis)

14 val.

Kretingalės kultūros centras

Šventinis koncertas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti

Vasario 16 d.

(antradienis)

14 val.

Priekulės kultūros centras

Koncertas-popietė „J. Basanavičiaus laikų dainuojanti Lietuva“

Vasario 16 d.

(antradienis)

15 val.

Priekulės kultūros centro Drevernos skyrius

Koncertas-popietė „Švenčiam Lietuvą“

16 vasario 15, Pirmadienis 09:50
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Šiais metais portalas mano-gargzdai.lt skaitytojus kvietė prisiminti Klaipėdos rajono praeitį. Kiekvieną mėnesį kalbinome įvairiausiuose rajono kampeliuose gyvenančius senbuvius, kurie mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimų lobynais.

                           

Publikacijų ciklo metu savo prisiminimais ir patirtimi pasidalino 11 pašnekovų: gargždiškis Edvardas Cirtautas, Kvietinių gyventoja Irena Jankauskienė, Birutė Antanina Rudienė iš Vėžaičių, doviliškė Irena Deveikienė, Sendvario seniūnijos šviesuolė Emilija Alminienė, kretingališkė Aldona Mikonienė, Veiviržėnuose gyvenantis Stanislovas Muižė, agluonėniškė Ėrika Juknevičienė, Priekulės seniūnijos senbuvė Anna Juzaitienė, Stanislava Grauslienė iš Endriejavo ir judrėniškė Birutė Ubartienė.

                      

Pokalbininkų atmintin giliai įsirėžė išgyventi istoriniai įvykiai. Gargždiškis Edvardas Cirtautas prisiminė skaudžią Klaipėdos rajone gyvenusių žydų dalią: „Žydus vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Vyrus tą patį vakarą nuvarė į Klaipėdos gatvės galą ir sušaudė“.

Gargždų krašto muziejaus muziejininkė-istorikė Kristina Skiotytė informavo, kad žydai į Gargždus atsikėlė XVII a. antroje pusėje po valstybę nusiaubusio maro, kai miestai ir miesteliai labai ištuštėjo. Tarpukariu, prieš Antrąjį pasaulinį karą, žydai Gargžduose sudarė apie 60 proc. gyventojų. Jie vertėsi amatais, prekyba, šiek tiek žemės ūkio darbais. Po karo dėl holokausto Gargžduose žydų neliko. Čia, deja, buvo vienos pirmųjų sisteminių žydų žudynių vietų.

       

 MG 6908

E. Cirtautą galima pavadinti savotišku Gargždų miesto metraštininku. Jis sukaupė didelį istorinių nuotraukų archyvą.

                 

  Daugelio pašnekovų pasakojimuose didelę vietą užėmė karas. Nenuostabu. Juk jis ne vieno jų širdyse paliko gilius randus. Apie patirtas karo negandas pasakojo Ėrika Juknevičienė ir Anna Juzaitienė. Pastaroji kartu su šeima karo metais prieglobstį buvo radusi Rytprūsiuose, o vėliau apie 300 kilometrų gimtinėn grįžo pėsčiomis.

Birutė Ubartienė, gyvenanti Judrėnuose, prisiminė, kad karas jų šeimos nepalietė, frontas praėjo šalia.

K. Skiotytė nurodė, kad Gargždai karo metais nukentėjo bene labiausiai – praktiškai visas miestelis sudegė.

„Remiantis istoriko Sauliaus Karaliaus turimais duomenimis, kai vokiečiams buvo duotas ženklas pulti Sovietų Sąjungą, pagrindinė fronto linija ėjo nuo Palangos iki Švėkšnos. Palanga praktiškai nenukentėjo, Kretinga ir Žemaičių Naumiestis – mažai. Didesni mūšiai vyko prie Tauragės. Žvelgiant toliau, stambesni Sovietų armijos daliniai buvo dislokuoti Užnemunėje“, – teigė K. Skiotytė.

                        

Pokarį su liūdesiu akyse vis dar mena Endriejavo seniūnijos senbuvė Stanislava Grauslienė, kurios sutuoktinį miške nušovė stribai, mat rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko partizaninis karas.

Kaip nurodė Gargždų krašto muziejaus filialo Priekulėje Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus filialo vadovė Sabina Vinciūnienė, iš viso 1944–1953 m. Lietuvoje partizanų gretose buvo nemažiau 50 000 žmonių. 1944–1953 m. Lietuvoje žuvo apie 20 000 partizanų.

Žemaitijoje tiek struktūros, tiek karinė mintis formavosi tiesiogiai vadovaujant Lietuvos laisvės armijos (LLA) žmonėms. Paaiškėjus, kad už Lietuvos laisvę teks kovoti su SSRS, iki 1944 m. vasaros LLA organizacijos įsteigtos apskrityse ir daugelyje valsčių. 1944–1945 m. Klaipėdos rajone LLA grupės veikė Gargždų, Endriejavo, Judrėnų, Veiviržėnų valsčiuose.

1949 m. galutinai susiformavus partizanų karinėms teritorinėms struktūroms, Klaipėdos rajone veikė Kęstučio ir Žemaičių apygardų partizanų koviniai junginiai. 1953 m. šios apygardos iš esmės buvo sunaikintos. Paskutiniai partizanai Kęstučio apygardoje žuvo 1959 m., o Žemaičių apygardoje – 1968 m. Klaipėdos rajone šioje kovoje dalyvavo apie 250 partizanų, kurių dauguma žuvo pavieniui ar grupėmis. Vidutiniška partizanavimo trukmė buvo dveji-treji metai. Dauguma kovotojų žūdavo jaunesni nei 22 metų amžiaus. Gyvų liko tik vienetai.

 

IMG 7507

A. Juzaitienė gyvena autentiškoje,1853 metais statytoje etnografinėje sodyboje. Karas savo žymę joje irgi paliko – iš Juodkrantės pusės į tvartą pataikė sviedinys, bėra jo griaučiai.

    

Doviliškė Irena Deveikienė prisiminė Tarybinius laikus, pavyzdingą Lėbartų ūkį: „Profsąjungos pagrindinis darbas buvo saugoti žmones. Dabar žmogų iš darbo taip lengva atleisti. Tarybiniais laikais nebuvo taip paprasta“.

K. Skiotytė svarstė, kad istoriškai sunku komentuoti I. Deveikienės išsakytas mintis, nes būtų kalbama ne faktais ir skaičiais, bet labiau apie dviejų skirtinių valdymo formų, pasaulėžiūrų, sistemų, ideologijų ir laikmečių susikirtimą.

„Visi žinome apie sovietmečiu prie kiekvienos gamyklos ar įstaigos veikusias profesines sąjungas bei šių profesinių sąjungų funkcijas, kurios neapsiribojo vien tik darbo santykių gerinimu, bet ir stipriai veikė visuomenę ideologiškai. Tai pagrindinis skirtumas nuo šiais laikais veikiančių profesinių sąjungų“, – aiškino Gargždų krašto muziejaus muziejininkė-istorikė.

         

Nors svarbią vietą senbuvių prisiminimuose užėmė karas ir jo pasekmės, jie nepamišo ir kitų rajonui svarbių įvykių. Pavyzdžiui, Birutė Antanina Rudienė prisiminė Vėžaičių dvaro istoriją: „Už skolas dvaras 1935 metais atiteko vienam iš bankų, o po metų jį įsigijo Kostas Jašinskas. Netiesiogiai pažinojau naujojo dvaro savininko mamą. Įdomiai susiklostė dvaro likimas. Paskutinės sąsajos su praeitimi man tarsi subiro akyse. Kažkada seniai užsukome į dvaro grabulką – rūsį, kuriame laidodavo. Karste gulėjo Volmerų palikuonė, dvarininkaitė. Ji buvo palaidota jau prieš daugelį metų. Gulėjo karste apvilkta žalia suknia. Atvėrus grabulkos duris ir į seniai nevėdintą patalpą patekus orui, dvarininkaitės kūnas tiesiog subyrėjo akyse – lygiai, kaip ir dvaro didinga praeitis“.

Paprašyta pakomentuoti B.A.Rudienės reginį, K. Skiotytė tvirtino, kad istorinių duomenų šiuo klausimu nėra.

„Istorikai šio momento netyrė. Kilmingi asmenys buvo laidojami garbingose vietose – bažnyčių ir kapinių šventoriuose, kriptose, mauzoliejuose, specialiai skirtuose giminei laidoti. Tikėtina, kad Volmerių mauzoliejus taip pat galėjo veikti“, – sakė K. Skiotytė.

   

Vaizdo įrašas:

 

srt

14 gruodžio 23, Antradienis 11:12
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

„Drevernos gyventojai teatrą ypač mėgsta, o vaikai yra labai kūrybingi“, – įsitikusi Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorė Virgina Asnauskienė, vadovaujanti vaikų dramos kolektyvui. Nenuostabu, nes teatrinės tradicijos kaime yra giliai įsišaknijusios, o ne vieną dešimtmetį veikiantis dramos kolektyvas nepaliauja stebinęs puikiais darbais.

 

Teatro „sąskaitoje“ – daugybė spektaklių

Virgina Asnauskienė, vadovaujanti Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus vaikų dramos kolektyvui, pasakojo, kad su jaunaisiais aktoriais dirba nuo 1987 m. 1988 m. buvo pradėti statyti pirmieji spektakliai, kuriuos V. Asnauskienė prisimena su džiugesiu.

V. Asnauskienė šypsojosi, kad tuometiniai artistai dabar patys yra tėveliai. Pirmiausia buvo pastatyti vaidinimai „Senis Chotabičius“, „Raudona ir juoda skrynelės“, trečiaisiais metais – „Džekas ir pupos stiebas“. Dar kitais metais entuziastingi aktoriai visiems pristatė pagal M. Vainilaičio pasaką statytą vaidinimą apie katiną gudruolį. Estų rašytojas E. Salola dreverniškius įkvėpė sukurti spektaklį „Kvailių kaimas“, patys vaikai rašė jo scenarijų. Šį spektaklį kolektyvas buvo atnaujinęs prieš kelerius metus.

Su pačių pagal liaudies pasakas kurtu vaidinimu „Gudrus niekad niekur nepražus“ jaunieji aktoriai dalyvavo respublikinėje vaikų teatrų šventėje „Šimtakojis“ bei pateko tarp laureatų.

Teigiamų žiūrovų vertinimų sulaukė ir spektaklis „Velniava“, Vydūno „Jonuks mergų bijąs“, pasaka-opera „Bulvė Karolina“. Taip pat vaikų dramos kolektyvas buvo pastatęs lėlių teatro spektaklį „Paršiukas Ikaras“.

„Tuos metus, kai neturėjome salės, didesnių spektaklių nestatėme. Bet jau trečius metus ruošiame muzikinius, teatralizuotus spektakliukus. Vieną jų – „Ožkelė Ragoškėlė“ – neseniai rodėme Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos ir Drevernos ikimokyklinukams“, – kalbėjo V. Asnauskienė.

 

Vaidybinius elementus naudoja ir renginiuose

aktoriaividine

Teatro šaknys ir tradicijos Drevernoje yra labai gajos.

 

Dramos kolektyvo vadovė džiaugėsi, kad būrelio narės jau daug metų veda renginius, galima jomis pasikliauti.

Ji pabrėžė, kad Drevernos gyventojai teatrą ypač mėgsta, o vaikai yra labai kūrybingi.

„Jau pasibaigė tas laikas, kada reikėjo mokytis žodžius, nes vaikai labai gražiai improvizuoja. Duodi kryptį – ir kitą kartą taip padaro, kad net žagteli. Vaikams patinka ir teatriniai užsiėmimai: etiudai, improvizacijos, žaidimai. Kartais tai yra netgi naudingiau nei spektaklio statymas“, – patikino teatro vadovė.

V. Asnauskienė tvirtino, kad dramos elementai naudojami ir miestelyje vykstančių renginių metu.

„Turime teatralizuotą programą „Į žvejus eisiu“, kurią visą vasarą ir rudenį rodėme į Dreverną atvykusiems turistams. Jos metu vaikai vaidina su tikrais simboliniais daiktais, pavyzdžiui, tinklu. Jie papasakoja Drevernos milžino istoriją“, – teigė V. Asnauskienė.

Paklausta, ar nėra sunku šiuolaikinius vaikus pritraukti vaidinti, V. Asnauskienė atskleidė, kad jie tai daro noriai. Šiuo metu kolektyve yra 10 narių.

Dar ir mokykloje mokytoja dirbanti V. Asnauskienė pridūrė, kad moksleiviams buvo siūlyta pakviesti kokį kolektyvą, kuris pristatys šventinę programą, tačiau jie to atsisakė – kiekviena klasė nutarė statyti savo spektaklius.

 

Vaidinimas išlaisvina vaiką

Pasak V. Asnauskienės, teatro šaknys ir tradicijos Drevernoje yra labai senos bei gajos.

„Kai 1986 m. atvykau gyventi į Dreverną, buvo tokia mokytoja Irena Augaitienė. Jis su vaidinančiais vaikais dirbo daug metų. Prieš ją tą darė Diteris Jaudžimas. Jie su dreverniškiais, kuriems dabar yra apie 60 metų, už spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ dekoracijas buvo gavę kelionę į Krymą“, – teatro istorijos vingius Drevernoje prisiminė V. Asnauskienė.

Vaikų dramos kolektyvo vadovė svarstė, kad teatrines tradicijas būtina išsaugoti, nes teatras yra toks menas, kuris leidžia įsikūnyti į kažką kitą, išsilaisvinti.

„Per teatrą vaikai gali pasakyti, kas jiems rūpi, skauda, neramina, arba atvirkščiai – kelia gerą nuotaiką. Man atrodo, kad tai yra puikiausia terapija. Vaidinimas išlaisvina vaiką. Jie užauga laisvesni, kūrybingi ir aktyvūs žmonės“, – mąstė V. Asnauskienė.

Vaikų dramos kolektyvas nesnaudžia ir jau po Naujų metų ruošiasi kibti į darbus – statyti naują spektaklį.

 

Dramos kolektyvo gyvavimo akimirkos:

srtfondasteatras

14 gruodžio 22, Pirmadienis 16:02
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Penktadienį Klaipėdos rajone viešėjo ir šilumą bei gerą nuotaiką skleidė Naisių vasaros teatras – Veiviržėnų kultūros centre jis susirinkusiesiems dovanojo muzikinį spektaklį „Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos“.

 

Pasirodymas – lyg šventinė dovana

Pasak Veiviržėnų gyventojų, neeilinis muzikinis spektaklis į miestelį atkeliavo tarsi stebuklinga Kalėdų Senelio dovana Veiviržėnų gyventojams ir svečiams švenčių proga.

Atvykusius į renginį, pasitiko daugybė pažįstamų veidų – Naisių vasaros teatro aktoriai vaidino televizijos seriale „Naisių vasara“.

Teatro trupei priklauso Paulius Budrys, Gintarė Danusevičiūtė, Elida Dubinskytė-Šimaitė, Orinta Jazdauskaitė, Arūnas Jokubauskas, Birutė Kaktytė, Vaida Kavaliauskaitė, Karolis Liaučius, Tomas Montvila, Remigijus Pelenis, Valdas Vaitiškis, Gerda Vilimaitė.

 

Į žiūrovų širdis – per muziką

vidinenaisiuteatro

Naisių vasaros teatro aktoriai Veiviržėnuose sukūrė šiltą atmosferą.

 

Susirinkusiesiems nuobodu nebuvo – puikūs Naisių vasaros teatro aktoriai sukūrė šiltą atmosferą. Jie pripildė salę daug nuoširdaus juoko, klausant Marcelijaus Martinaičio eiles bei maestro Vytauto Kernagio dainas, privertė susimąstyti.

Būtent to teatro kolektyvas ir siekia. Jų misija – skleisti tautiškumą. Naisių vasaros teatras šiam tikslui įgyvendinti renkasi lietuvių autorių ir dramaturgų kūrinius. Dėmesio verta tai, kad nekomercinio teatro pasirodymai yra nemokami – taip pavyksta pasiekti dar gausesnį auditorijos ratą. Žiūrovus žavi ir unikalus teatro repertuaras, kuriame persipina dainuojamoji poezija, muzika ir judesys.

2011 m. sausio 1 d. suburtas teatras jau gali didžiuotis dešimčia pagal lietuvių autorių kūrinius pastatytų spektaklių.

 

Lankėsi Klaipėdos krašte

Veiviržėnai – ne vienintelė Klaipėdos rajono vieta, kurią praėjusią savaitė aplankė Naisių vasaros teatras. Gruodžio 11 d. Gargždų „Kranto“ pagrindinėje mokykloje teatras rodė muzikinę programą „Dainuosma mudu abudu“, gruodžio 12 d. svečiavosi Viliaus Gaigalaičio globos namuose, kur dovanojo muzikinę programą „Laukuose dobilas raudonas“.

 

Muzikinio spektaklio „Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos“ Veiviržėnuose akimirkos:

 

srtfondasteatras

14 gruodžio 15, Pirmadienis 14:00
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Judrėnų gyventoja Birutė Ubartienė, pradėjusi pasakoti savo gyvenimo istoriją, kiekvieną nustebintų fenomenalia atmintimi – joje giliai įsirėžė prisiminimai, kai Birutei tebuvo vos vieneri metai. Taigi nenuostabu, kad netrukus 76 metų sulauksianti moteris turi ką papasakoti.

 

Prisimena ankstyvą vaikystę

B. Ubartienė gimė 1939 m. sausio 15 d., augo Pajudrio kaime Klaipėdos rajone. Jos tėvai buvo smulkūs ūkininkai. Visas B. Ubartienės gyvenimas virė už 3 kilometrų esančiame Judrėnų kaime – čia ji skubėjo į mokyklą, bažnyčią. Pastaroji judrėniškei yra itin svarbi, ji tvirtina esanti labai tikinti.

75 metų moteris stebina puikia atmintimi – ji mena įvykius, nutikusius, kai jai buvo vos keleri metai.

„Pagal tai, ką papasakojau tėvams, jie sakė, kad tuo metu buvau tik vienerių metų. Galvoju, ar vaikai dabar bepastebi tokius dalykus? Tada buvo karo metas ir keliu pro mūsų sodybą ėjo kareiviai. Tėvai ėjo jų pasitikti ir pasveikinti. Man įdavė narcizo žieduką. Atsimenu, kad išsitiesusi aukštai kėliau jį. Taip pat atsimenu, kad, kai buvau trejų metukų, buvome atvažiavę į kunigo laidotuves. Bet pamenu tik pačią kelionę, o kai įėjome – ne“, – ankstyvą vaikystę prisiminė pašnekovė.

Moteris augo 5 vaikų šeimoje: „Labai mylėjome vienas kitą, mokėjome užjausti“.

B. Ubartienės tėvas 1945 metais buvo pašauktas tarnauti Sovietų sąjungos armijoje. Ji prisimena, kad grįžusios šeimos galvos nepažino. Tada jis pasirodė panašus į rusą, nes vilkėjo kareiviškais drabužiais.

 

Ubartaitė tapo Ubartiene

1947 m. B. Ubartienė pradėjo lankyti mokyklą. Baigė vidurinę, o vėliau – ir buhalterijos kursus.

Paklausta, ką veikdavo Judrėnų jaunimas, B. Ubartienė pasakojo, kad visi rinkdavosi į šokius.

„Vasarą šokdavome lauke, žiemą – mokyklos salėj. Mokinių tada neleisdavo į šokius. Vyresni prašydavosi, bet vis tiek neįleisdavo“, – teigė moteris.

Pasak B. Ubartienės, bendruomeniškesni gyventojai buvo iki karo. Jie ruošdavo vaidinimus, vakarėlius.

Visgi Antrasis pasaulinis karas Judrėnų seniūnijai didelių nuostolių nepadarė. Anot B. Ubartienės, karo ugnies čia nebūta, tad ir gyventojams neteko bėgti iš savo gimtųjų namų ir prieglobsčio ieškoti svetur: „Tik kareiviai prabėgo. Vienas kažkoks susišaudymas buvo, tačiau niekas nežuvo“.

Įdomu tai, kad prieš ištekėdama Birutė buvo Ubartaitė. Sutikus vyrą, pavardė beveik nepasikeitė, mat šis pasitaikė Ubartas. Save ir vyrą ji vadina dviem priešingais poliais.

„Nors esame du skirtingi poliai, išgyvenome kartu jau 50 metų. 51-ieji baigiasi“, – šypsojosi B. Ubartienė.

Ubartai susilaukė 4 sūnų. Vyriausiajam kitais metais sukaks 50 metų, jauniausiajam – 38 metai.

 

20 metų dirbo bitininke

Ilgą laiką pašnekovė dirbo buhalterijos srityje. Tik gimus trečiajam vaikui, tapo bitininke ir profesijos nebekeitė iki pensijos.

„Su bitėmis kariavau, su dideliais pulkais“, – šypsojosi moteris.

Bityną ji paveldėjo iš tėvų.

„Iki pensijos dirbo tėvas, po to perėmiau aš ir sesuo Marytė. Buvome įsiveisę virš 200 bičių šeimų. Ir dirbome visa šeima. Mano vaikai jau buvo praaugę, pagelbėjo. Jie juokiasi, kad ant cukraus maišų užaugo. Nebūdavo, kur jo sandėliuoti, tai susikraudavome kambariuose“, – kalbėjo B. Ubartienė.

Ilgą darbo patirtį turinti bitininkė atskleidė, kad su bitėmis reikia elgtis labai ramiai.

„Negali padaryti didesnio judesio. Jei sujudėjai, jos ginasi. Po „maikių“ dirbdavome, nebijojome bičių“, – prisipažino B. Ubartienė.

Moteris veiklos nestokoja ir dabar. Didžiausias jos pomėgis – vainikų pynimas.

„Prieš šventes jau galvoju, kaip ką sudėsiu, supinsiu“, – tvirtino B. Ubartienė.

Ji atskleidė, kad pagalvoja ir apie tai, kad savo mintis ir prisiminimus reikia suguldyti sąsiuvinin: „Paimsiu storą sąsiuvinį ir rašysiu. Ar kam bus įdomu, nežinau“.

 

Vaizdo įraše – Birutės Ubartienės prisiminimai:

 

srt

14 gruodžio 15, Pirmadienis 11:40
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Paprašytas prisiminti bent vieną atlikėjo Vytauto Kernagio dainą, ko gero, kiekvienas tautietis ilgai netruks tai padaryti. Ne vienam teko girdėti ir įvairių šio nepaprasto žmogaus kūrinių variacijų.

Unikalus Naisių vasaros teatras Klaipėdos rajono gyventojams dovanos išskirtinę galimybę pamatyti ir išgirsti V. Kernagio dainas atliekamas teatrališkai – gruodžio 12 d., penktadienį, 18 val. Veiviržėnų kultūros centre teatras parodys muzikinį spektaklį „Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos“.

 

Žinomi kūriniai – kitaip

Spektaklis „Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos“ pirmą kartą buvo pristatytas 2013 m. liepos 7 d. Naisiuose. Jo režisierė – Regina Steponavičiūtė.

Spektaklyje pasirodo Paulius Budrys, Orinta Jazdauskaitė, Gintarė Daniusevičiūtė, Arūnas Jokubauskas, Birutė Kaktytė, Vaida Kavaliauskaitė, Tomas Montvila, Remigijus Pelenis, Valdas Vaitiškis, Gerda Vilimaitė.

Aktorių atsidavimas ir nuoširdumas atima žadą. Jie tvirtina, kad atlikdami Maestro dainas jaučia didžiulę atsakomybę ir džiaugsmą, iš V. Kernagio kūrinių mokosi bei atranda save.

Spektaklio metu žiūrovai išgirs daugybę visiems žinomų, teatrališkai atliktų V. Kernagio dainų: „Žuvelis Žvejys“, „Niekų dainelė“, „Kaip gražu miške“ ir kitas.

 

teatrasnaisiu

Nuoširdūs pasirodymai nepalieka abejingų. Naisių vasaros teatro archyvo nuotr.

 

Teatras – nekomercinis

Į spektaklį atėję gyventojai turėtų nenustebti, kad aktorių veidai pasirodys pažįstami – jie vaidino televizijos seriale „Naisių vasara“.

Naisių vasaros teatras unikalus tuo, kad jis yra nekomercinis, tad pasirodymai nieko nekainuoja. Teatro tikslas – propaguoti lietuvių kultūrą bei skleisti tautiškumą.

Teatras spektaklius stato pagal lietuvių autorių kūrinius. 2011 m. sausio 1 d. suburto teatro repertuare – jau 10 spektaklių. Juose nenuobodu nei jauniems, nei vyresnio amžiaus žiūrovams, nes susirinkusiųjų dėmesį prikausto muzikos, dainuojamosios poezijos ir judesio sintezė.

 

Muzikinio spektaklio „Beprotiškai fantastiškos Maestro Vytauto Kernagio dainos“ ištrauka:

 

Renginio plakatas:

beprotiskai

 

srtfondasteatras

14 gruodžio 09, Antradienis 14:46
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Gargždų vardą garsina ne vienas sportininkas, muzikantas, kiti talentai. Netrukus miestą reprezentuos ir vietinis teatras. Jau kelis mėnesius būrys entuziastų renkasi į teatro repeticijas, tobulėja, stengiasi, nes turi nemenkų tikslų.

 

Siekis – gera bazė

Gargždų teatrui vadovauja Gargždų kultūros centro renginių režisieriaus pareigas einantis Vaidas Kvedaras, kuriam ir kilo idėja jį įkurti.

Teatras jam nėra svetimas. V. Kvedaras Klaipėdos universiteto Teatro katedroje mokėsi teatro režisūros bei įgijo renginių režisūros specializaciją. Šiuo metu jis kremta teatro režisūros magistro studijas. Prieš kurį laiką jis subūrė aktorius Radviliškyje ir su jais pastatė du spektaklius. Be to, yra „Švyturio menų doko“ idėjos autorius ir įkūrėjas.

V. Kvedaras turi tikslą Gargžduose sukurti rimtą teatrą, kuriame vėliau galėtų tobulėti ir kiti režisieriai.

„Mano idėja – sukurti teatrinę bazę. Galbūt aš čia dirbsiu 3-4 metus. Nenoriu užsisėdėti, noriu tobulėti ir vietą užleisti jaunam režisieriui. Gal jam, ką tik baigusiam studijas, čia būtų barjeras, karjeros šuolis. Nereikia bijoti to, kad atėjęs jaunas žmogus po kažkiek metų išeis. Jei mes sukursime gerą bazę, bus eilė norinčių čia dirbti. O spektaklius yra kam rodyti – Gargžduose tiek žmonių!“ – mąstė V. Kvedaras.

 

Ir mėgėjai gali puikiai vaidinti

Teatras vietinius gyventojus sudomino. Pasak režisieriaus, į pirmąsias repeticijas atėjo daugiau nei 20 žmonių. Žinoma, dalis jų atsisijojo ir liko maždaug 18 narių branduolys.

„Visi skirtingi ir įdomūs, skirtingo amžiaus. Pavyzdžiui, vienas vyras atėjo ir pasakė, kad ateis po kelių savaičių, kai taps pensininku. Ir dabar jis – aktorius. Truputį gaila, kad išgaravo pasirodęs jaunimėlis. Jiems tarp suaugusiųjų būtų buvusi gera patirtis – pajausti jų pasaulėžiūrą, suvokimą ir praplėsti saviškį. Uždarytas viename rate su vienodais žmonėmis – mažai tobulėji. Tačiau, žinoma, kiekvienas mes turime pasirinkimo laisvę“, – svarstė V. Kvedaras.

Jis nė neabejoja, kad ir mėgėjai aktoriai gali puikiai vaidinti. Režisierius teigė, kad, jei žmogui duotas aktorystės talentas, joks diplomas to neparodys, tai reikia pastebėti.

„Netgi ir talentas yra išugdomas, jei sugebi atrasti žmogaus dureles ir jas atidaryti. Ir jei žmogus nepadarė vienos scenos, tai nereiškia, kad jis kitos nepadarys“, – kalbėjo V. Kvedaras.

 

Aktoriai ima atsiskleisti

vidineteatro

 

Repetuoti Gargždų aktoriai renkasi du kartus per savaitę. Jie atlieka įvairius pratimus, mokosi valdyti ir koncentruoti dėmesį.

„Dabar teatro nariai turėjo paruošti etiudus – iš tarptautinių žodžių žodyno išsirinkti po žodį ir jį suvaidinti. Kiekvienas aktorius turi savo „grūdelį“. Jau vien pasirinkę žodžius jie atsiskleidė, nes juos renkasi pagal save, tik to nepastebi“, – tvirtino V. Kvedaras.

Režisierius patikino, kad ir jis, ir aktoriai yra nusiteikę rimtai dirbti: „Ir savo aktoriams pasakiau, kad čia – ne saviveiklos būrelis, į kurį ateini ar išeini, kada nori. Mes dirbame ir darome“.

V. Kvedaras užsimojo parašyti scenarijų spektakliui apie Gargždų miestą: nuo pradžių pradžios iki šių dienų. Jis atskleidė, kad jau parašė dvi scenas: pradžios ir finalo, kad spektaklyje bus naudojamos vaizdo projekcijos, kūrinys bus muzikalus garso takeliais.

Paklaustas, kada bus galima pamatyti pirmąjį Gargždų teatro pasirodymą scenoje, jis spėjo, kad tai anksčiausiai galėtų įvykti nebent kitų metų pabaigoje, žiemą.

„Norisi viską padaryti gerai, o ne studentiškai. Reikia ne tik pastatyti spektaklį, bet ir pasirūpinti kitais dalykais, pavyzdžiui, apšvietimu, ko Gargždų kultūros centras praktiškai neturi. Kiti gali sakyti, kad iš bet ko galima kažką padaryti. Aišku, galima. Bet kodėl tai turėtų būti rodiklis? Jei yra galimybė padaryti geriau, kodėl nedaryti taip? Manau, kad spektakliai yra statomi ne pagal tai, kas yra, o ką režisierius sugalvoja“, – teigė V. Kvedaras.

 

Gargždų teatro aktoriai:

srtfondasteatras

14 gruodžio 05, Penktadienis 15:27
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 1

91 metų Endriejavo gyventojai Stanislavai Grauslienei energijos netrūksta – kaip pati sako, dar vaikšto, kambarius susitvarko ir valgyti išsiverda. 10 vaikų pagimdžiusi moteris nuobodžiauti nepratusi. Tiesiog nebuvo kada. Nors gyvenimas ją apdovanojo gausia šeima, skaudžių likimo smūgių taip pat nepagailėjo.

 

Pirmasis vyras buvo nužudytas

S. Grauslienė gimė 1923 metais Kapstatų kaime, Endriejavo seniūnijoje. Ten ir užaugo. Vėliau ištekėjo ir pradėjo kurti savo gyvenimą.

Su pirmuoju vyru S. Grauslienė išgyveno 11 metų, susilaukė 5 vaikų, tačiau vienas mirė dar mažas. Deja, jos laukė dar vienas skaudus smūgis – sutuoktinį miške nušovė stribai. Moteris liko su trimis vaikai, o ketvirtojo laukėsi.

Senolė mena, kad laikas, žuvus vyrui, buvo nelengvas. Trejus metus jai talkino pasamdyta tarnaitė. Tačiau dar sunkiau buvo pamiršti skaudžius prisiminimus. Ji pasakojo nebegalėjusi užmigti: pro langus vaidendavosi stribų kepurės, atrodydavo, jog girdi jų žingsnius.

Kaip teigė moteris, naujas gyvenimas prasidėjo jai susituokus su antruoju vyru.

„Reikėjo arklius valdyti, žemę dirbti, o vienai visko neįmanoma padaryti. „Susiženijom“ ir vėl pradėjo birti vaikai“, – kalbėjo S. Grauslienė.

Su antruoju vyru, su kuriuo tebegyvena iki šiol, Stanislava susilaukė penkių vaikų.

„62 metai gyvename bendrai. Kai kėlė kolūkius, nusipirkome namą ir čia gyvename lig pat šiol“, – pasakojo endriejaviškė.

Deja, iš dešimties pagimdytų vaikų keturis S. Grauslienei jau teko palaidoti. Tačiau ji gali pasigirti gausiu būriu anūkų – jų turi net 22. Be to, ji suskaičiavo turinti ir 11 proanūkių.

 

Kaime buvo linksma gyventi

Paklausta, kokias atsimena Endriejavo apylinkes, kai buvo jauna, S. Grauslienė pabrėžė, kad anuomet kaime buvo linksma gyventi.

„Kiekvieną sekmadienį ėjome į bažnyčią. Po mišių žiemą mokyklos salėje vykdavo šokiai. O vasarą – gegužinės. Koks būdavo kaimas! Bet ir žmonių daug kaimuose gyveno. Ūkininkai turėjo vaikius, mergas... Mano brolis ir tėvas mokėjo groti. Būdavo vis paprašys vaikinai šventą vakarą: „Susilekiam pasišokti“, – prisimena S. Grauslienė.

Ji pasakojo, kad tada visi greitai nudirbdavo reikiamus darbus ir susirinkdavo pasilinksminti.

„Dabar neišgirsi, kad kas dainuotų kaime. Sakytų, kad jau „sublūdai“. Net ir susiėjimuose būna daugiau kalbų, o ne dainų. Toks dabar laikotarpis yra. Visi linksmieji žmonės suėjo į miestus. To neužtenka, dar ir į užsienį kiti yra išvažiavę“, – svarstė senolė ir pridūrė, kad dabar visur belikę tik seni žmonės ir vaikai.

 

Vaikai auga patys

S. Grauslienė pamena ir karo negandas, kurias šeima iškentė kaime ir Lietuvos nepaliko, nors, kaip teigė moteris, daug kaimynų tuomet buvo pabėgę į Vokietiją.

„Mokykla buvo didelė, bet per karą ją sudegino. Daug namų išdegino: ir mokyklą, ir bažnyčią. Ėjo sviediniai – taikė vis į Klaipėdą. Aš maniau, kad toj Klaipėdoj neliks nė vieno buto“, – sakė S. Grauslienė.

S. Grauslienė baigė keturias klases. Aštuonerius metus moteriai yra tekę dirbti melžėja, vėliau nebuvo kada. O Stanislavos vyras visą gyvenimą dirbo kolūkyje.

Paprašyta išduoti vaikų auklėjimo paslaptį, daugiavaikė motina ima kvatotis: „Auklėti vaikų nereikia, juk jie patys auga“.

Ji pastebi, kad dabar daug kas yra lengviau. Pabrėžia, jog anksčiau nebuvo sauskelnių, tik vystyklai, kuriuos reikėjo plauti. Ir tai darė visos: net garbios ponios.

„Nebuvo ir drabužių daug. Būdavo vienai mergaitei nupirksi ką, išaugus pataisysi, persiųsi ir kitos nešios“, – patikino S. Grauslienė.

 

Stanislavos Grauslienės prisiminimai – vaizdo įraše:

 

S. Grauslienė didžiuojasi ne vienu apdovanojimu. Vienas jų – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis, šių metų balandžio mėnesį gautas tiesiai iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų. Juo buvo apdovanotos moterys, išauginusios ir gerai išauklėjusios daugiau nei 7 vaikus. Apdovanojimai – nuotraukų galerijoje:

 

srt

14 spalio 28, Antradienis 10:49
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Spalio 29 d., trečiadienį, 18 val. Gargždų kultūros centre teatro gerbėjus sukvies Užupio dramos teatro premjera pagal P. Coelho knygą „Veronika ryžtasi mirti“. Spektaklis prikaustys dėmesį ir privers susimąstyti apie žmogaus ir meilės prigimtį, o kiekvienas žiūrovas jame atras dalelę savęs.

 

Atrodytų, kad pagrindinei spektaklio „Veronika ryžtasi mirti“ veikėjai Veronikai gyvenime sekasi puikiai, tačiau vieną dieną ji visus pribloškia – pabando nusižudyti. Dėl šio poelgio Veronika atiduria psichiatrinėje ligoninėje. Čia iš gydytojo mergina sužino, kad dėl bandymo nusižudyti jos širdis plaks nebeilgai – jai lieka visai mažai laiko iš naujo pajusti gyvenimą.

Psichiatrinėje ligoninėje Veronika sutinka Eduardą, sergantį šizofrenija. Tarp jų ima kunkuliuoti jausmai. Būdama ligoninėje Veronika pažvelgs į giliausias savo sielos gelmes bei pažins save iš naujo. O kartu su ja – ir spektaklio žiūrovai.

 

Magišką atmosferą tragikomedijoje kuria pianino skambesys – muzikoje atsispindi Veronikos kūno bei sielos virpesiai. Spektaklyje nestokojama paradoksalaus komiškumo ir drąsių scenų.

Kasdienybės rutinoje daugelio dalykų tiesiog nepastebime. Pagal vieno žinomiausių rašytojo Paulo Coelho to paties pavadinimo knygą pastatytas spektaklis privers juos prisiminti ir susimąstyti.

 

Spektaklio režisierė – Rita Urbonavičiūtė. Ji baigė Lietuvos muzikos akademiją, turi dramos režisūros specialybės magistro laipsnį, jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Režisierės statomi spektakliai – įvairių žanrų ir krypčių, ji neretai nustebina kontraversiškais režisūriniais sprendimais.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlieka aktorė Laura Jakštytė. Taip pat vaidina Linas Barauskas, Loreta Raškevičiūtė, Artūras Vasnecovas, Daina Vyšniauskienė.

 

Spektaklio „Veronika ryžtasi mirti“ repeticijos vaizdo įrašas:

 

Užupio teatro nuotraukos:

srtfondasteatras

14 spalio 28, Antradienis 14:05
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Įvažiavus į Priekulės seniūnijoje, Klišių kaime, gyvenančios Annos Juzaitienės sodybą, apima puikus jausmas – žavi nepriekaištingai sutvarkyta aplinka, autentiška sodyba byloja istorijos ir laiko vingius, rodos, kiekviena jos kertelė turėtų ką papasakoti. Kaip ir pati A. Juzaitienė.

 

Ilga kelionė namo

Anna Juzaitienė gimė 1937 metais, rugpjūtį. Toje pačioje sodyboje, kurioje gyvena ir dabar. Tokie namai – stubos – buvo paplitę turtingų ūkininkų-žvejų sodybose. A. Juzaitienės mama Marija buvo namų šeimininkė, tėtis Martinas – žvejys. Gelžių šeima gyveno neblogai, kol ramią kasdienybę sudrumstė karas.

„Aplink vyko šaudymai, ėjo frontas. Iš Juodkrantės pusės į tvartą pataikė sviedinys, bėra jo griaučiai. Paskui atėjo įsakymas, kad visi gyventojai turi išsikelti. Mus taip pat žvejybine valtimi perkėlė į Juodkrantę. Vėliau atsidūrėme Rytprūsiuose. Ten su mama, seserimi ir seneliu buvome, kol baigėsi karas. O tėtis kaip ir visi vyrai išėjo į karinę tarnybą“, – pasakojo A. Juzaitienė.

IMG 7508

 Karo metais nukentėjęs tvartas

 

Moteris tvirtino, kad niekas nežinojo, kur yra šeimos galva. Ir gyvenimas karo metais buvo nelengvas: trūko maisto, puolė ligos.

Pasibaigus karui, A. Juzaitienės mama nutarė vykti namo – vylėsi rasti vyrą. Taip prasidėjo jų ilga kelionė į gimtą kraštą. Tiesa, senelis namo nebegrįžo, jis mirė ir buvo palaidotas Rytprūsiuose.

„Žinojome tik tiek, kad tėtis kažkur kariauja. Pasiėmėme dviratį vežimėlį ir patraukėme namo. Turėjome vos kelis maišus drabužių ir pėsčios išėjome. Maisto neturėjome, tai pakeliui kur ne kur užeidavome pas žmones, vieni maisto duodavo, kiti – ne. Taip pat buvo ir su nakvyne. Pamenu vienoje vietoje mus vaišino arkliena. Mums, vaikams, nerūpėjo, kas čia per mėsa, svarbu į skranduką kažką įdėjome. Taip ir ėjome tolyn“, – kalbėjo moteris.

 

Gyvenimas grįžo į vėžes

Bekeliaujant teko susidurti su rusų kareiviais, kurie pagrobė ir taip menką keliauninkių turtą. Kaip spėjo A. Juzaitienė, matyt, galvojo, kad jos vežasi kažką vertingo.

„Grįžome. Apie 300 kilometrų pėsčiomis. Puolėme greitai į savo namus. Nebuvo nei durų, nei langų, viskas iškabinėta, tapetai išplėšyti. Ieškota, gal kas buvo paslėpta, šiukšlių pilna. Tada nuėjome į Dreverną. Mus priglaudė ir kambariuką davė Gižai. Ilgai netrukus, gavome žinią, kad grįžta ir tėvelis. Jį kažkokie draugai paragino važiuoti namo, nes ten laukia šeima. Jis atlėkė į Dreverną pas mus“, – jaudinančią šeimos istoriją prisiminė A. Juzaitienė.

Netrukus prasidėjo naujas gyvenimas – šeima ėmė tvarkyti namus, jos maitintojas vėl džiugino žvejybos laimikiais, kurių užteko ir maistui, ir parduoti buvo galima.

Pasak A. Juzaitienės, žuvies anuomet buvo labai daug ir visokios. Vėliau iš tarnybos grįžo ir tėčio brolis – Vilius Gelžius. Abu broliai pradėjo kartu žvejoti ir jiems sekėsi, nes puikiai žinojo Kuršių marių vandenis – kur žuvis „eis“, kur – ne.

„Gyvenimas yra gyvenimas. Jis kažkuriuo momentu sustoja. Nuo 1990 metų šie namai liko tušti. Tėtis mirė 1988 metais, o mama – 1990 metais. Nuo tada mes ir stengiamės išsaugoti šią sodybą“, – teigė A. Juzaitienė.

Paklausta, kaip laikas pakeitė gimtąsias apylinkes, netoli Klišių esančią Dreverną, moteris tvirtino, kad Dreverna pakito netgi labai, tačiau teigiamai. Ji prisiminė, kad prieš dvidešimtmetį dreverniškiams dėl sėkmingai besiklostančios žvejybos netrūko pinigų, tačiau daugeliui nesvetimas buvo ir alkoholis.

„Dabar kaimas eina kita linkme. Drevernoje gražu, malonu ten nuvažiuoti. Štai prieplaukoje atsirado labai gražios medinės skulptūros, kurios atspindi žvejų gyvenimą“, – džiaugėsi A. Juzaitienė.

 

Džiugina ramybė

A. Juzaitienė baigė Priekulės vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute įgijo anglų ir vokiečių kalbų pedagogės specialybę.

Pagal paskyrimą moteris grįžo į Klaipėdą. Mokytoja ji išdirbo 42 metus. Ištekėjo, turi du vaikus – sūnų Raimundą ir dukrą Ingridą, keturis anūkus: Martiną, Mykolą, Aną Mariją ir Ameliją Martą. Net anūkų vardai byloja, kad šeima brangina savo istoriją.

Dabar A. Juzaitienės kasdienybė vėl verda mylimoje gimtoje sodyboje. Ją puoselėja ir moters vaikai.

„Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo mieste. Čia – tokia ramybė, palaima ir toks gerumas“, – šypsojosi A. Juzaitienė.

IMG 7510

 Sodyba statyta 1853 metais. Apie tai byloja ir užrašas virš sodybos durų.

 

Mažojoje Lietuvoje gana reta 1853 metais statyta etnografinė sodyba sulaukia nemažai dėmesio. Ji ne kartą įvertinta padėkos raštais. 1988 metais čia buvo kuriamas filmas „Vilius Karalius“.

 

 

Annos Juzaitienės prisiminimai - vaizdo įraše:

 

srt

 mano-gargzdai.lt nuotraukos: 

14 rugsėjo 24, Trečiadienis 12:06
Paskelbtas Krašto istorija
Parašė
Skaityti daugiau ... 0

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 654 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,