Mažąja Lietuvos kultūros sostine šiemet tituluota Priekulė, keliaudama per šviesos stotis, penktadienio vakarą atvyko į Šventvakarių Ėvės stotį. Miestelio bendruomenės namuose atidaryta fotografijų paroda „Ieva Simonaitytė sugrįžta – 120”.

„Ieva Simonaitytė užrašė, mes – skaitome ir saugome atmintį. Senų žmonių atmintis tvirtesnė ir už istorinę knygą. Ir aš labai džiaugiuosi, kad šį vakarą kartu su mumis yra žmonių, kurie tikrai gali sakyti I. Simonaitytę prisimenantys ne tik iš pasakojimų“, – pradėdama renginį kalbėjo I. Simonaitytės memorialinio muziejaus vadovė Laima Lemežienė.

Vienas tokių žmonių – daug šilumos į renginį įnešusi I. Simonaitytės pusseserės duktė Marija Mickutė Skrabs. Puikią atmintį vis dar turinti ir gyvai rašytoją mačiusi jos giminaitė, stabtelėdama prie kiekvienos parodoje eksponuojamos nuotraukos, dalijosi šiltais ir kai kada netgi šmaikščiais prisiminimais, susijusiais su fotografijose užfiksuotais žmonėmis ir I. Simonaitytės gyvenimo etapais.

Šias nuotraukas I. Simonaitytės muziejui padovanojo jas užfiksavusi šviesios atminties fotografė Onutė Pajedaitė.

„Jeigu Ėvei kas nors nepatikdavo, pasakydavo iš karto, nelaukdavo vakaro“, – paklausta apie rašytojos ūmų būdą, pasakojo josios giminaitė.

Pasidalijus gražiais prisiminimais, žodį tarę vakaro svečiai – Šilutės H. Šojaus dvaro folklorinis ansamblis „Ramytė“ – kuklinosi, esą turbūt jau nieko daugiau ir nebeįmanoma papasakoti apie rašytoją, negu tai padarė ją pažinoję žmonės ir aprašyta atsiminimų knygose. Tačiau visgi gražia šišioniškių tarme prabilusi ansamblio narė, taip pat ir lietuvių kalbos mokytoja Vaida Galinskienė, išdavė, jog jiems pavyko surinkti nemažai lietuvininkų papročių, kuriuos savo raštuose aprašė I. Simonaitytė.

Tai, ką „Ramytės“ nariai išskaitė iš knygų „Vilius Karalius“ ir „O buvo taip...“ apie krikštynų, konfirmacijos, vestuvių ir laidotuvių papročius, viską papasakojo į parodos atidarymą susirinkusiems priekuliškiams. Šilutiškiai pasakojo, jog krikšto mamą kūdikiui išrinkdavo kaip ir dabar – iš anksčiau, tačiau tik krikštynų dieną paskirdavo nešikę – dažniausiai ja tapdavo garbingiausia giminės moteris. Vaiką iš namų iškeldavo pro langą, idant nuvytų piktąsias dvasias, o į bažnyčią riedėdavo net 4 vežimais. Stebėti krikšto apeigas galėjo visi svečiai, kurie bažnyčioje atlikdavo stebėtojų vaidmenį. Jei krikšto momentu kūdikis verkdavo, sakydavo, kad užaugs dainininkas arba žymus žmogus, o jei būdavo sūpuojamas, gero nelauk – būsiąs latras.

Grįžę į namus giminės ir svečiai imdavo giedoti giesmes, o mama, atsinešusi kūdikį, jį tuo metu viešai prie visų ir pamaitindavo. Vėliau kūdikėlį išsinešdavo migdyti omama (močiutė), o namuose prasidėdavo šventė su vaišėmis, šokiais ir dainomis.

Kitas svarbus gyvenimo etapas – konfirmacija, dar kitaip vadinta įžegnotuvėmis arba brandynomis. Po įžegnotuvių jaunuoliams jau būdavo leidžiama eiti į vakarėlius, tapti pabroliais ir pamergėmis. Kaip pati ruošėsi konfirmacijai ir mokslus lankė net kelerius metus, I. Simonaitytė aprašė autobiografinės trilogijos pirmojoje dalyje „O buvo taip“.

Itin daug vestuvinių papročių atskleidžiama knygoje „Vilius Karalius“. Kai ateidavo laikas jaunuoliui vesti, būsimos nuotakos namuose pasirodydavo gerai „vinčevoti“ mokanti moteriškė – „kalės liežuvis“. Ji apšniukštinėdavo, ar mergaitė nori tuoktis, ar turi turto, ir jei viskas atrodydavo tinkama, į tuos namus siųsdavo piršlius. Jei po piršlio vizito reikalai pajudėdavo pirmyn, „kalės liežuvis“ gaudavo dovanų. Vėliau ateidavo laikas dviejų susigiminiuoti norinčių šeimų susitikimui – veizėtuvėms. Sutarus, kas ką gaus, būsima nuotaka jau galėdavo nuvykti ir į būsimo vyro namus.

Po to vykdavo sužadėtuvės. Žodinis sutikimas buvo laikomas labai svarbiu pasitikėjimo garantu, tad priešingai nuo likusios Lietuvos, sužadėtiniai jau galėdavo kartu ir sugulti. Bažnyčioje užsakai apie įvyksiančias vestuves būdavo skelbiami net 3 ar 4 sekmadienius iš eilės, ir kunigas visuomet prašydavo pasakyti, ar kam nors žinoma bent kokia priežastis, dėl kurios tuoktuvės gali neįvykti.

Dieną prieš vestuves vykdavo mergvakaris. Pindavo vainikus, puošdavo jaunųjų kampą ir giedodavo liūdnesnes giesmes. Mergvakarį dar vadindavo ir baldijimosi vakaru, nes idant atbaidytų negerumus, bernai į jaunųjų kampą daužydavo molinius ąsočius.

Vestuvių rytą nuotaka rengdavosi juodai: klostytą sijoną, šilkinę bliuzelę. O vietoj juostų ant sijono rišdavosi juodus moherinius kaspinus. Buvo tikima, kad jei ant nuotakos galvos krenta lietus ar kruša – tai žada palaimą. Iš bažnyčios važiuodavo į nuotakos namus, tik kitą dieną – į jaunikio. Ten vyro motina jaunajai atlikdavo gobtūravimą – vietoj kaspinų į plaukus užrišdavo juodą skarą. Tai reikšdavo, kad jaunamartė tampa šios šeimos moterimi.

Paskutinį žmogaus etapą žemėje lydėdavo balta spalva. Mirusysis buvo rengiamas baltai, jo galva guldoma ant baltos pagalvės.

Parodos akimirkos – Gintarės Plungienės nuotraukose: