Vakar Agluonėnų kultūros namuose vykusiame renginyje „Tau – Didžioji Ieva – 120 metų“ įteikta 21-oji Agluonėnų seniūnijos rašytojos I. Simonaitytės vardo premija. Kiek anksčiau posėdžiavusi premijos skyrimo komisija vienbalsiai nutarė ją skirti Kisinių kaimo gyventojui Helmutui Lotužiui – už pastangas gerbti, saugoti ir puoselėti Mažosios Lietuvos sakralinį paveldą.

Įvertinimas – visai šeimai

Prieš pristatydama laureatą, Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė pasidžiaugė, kad aplink iš tiesų yra daug žmonių, kurie tyliai dirba savo darbą, bet jų darbai saugo ir protėvių atminimą. Vieni jų – ir premijos steigėjai. Gali būti, šia iniciatyva jau 21-erius metus iš eilės neleidžiantys primiršti I. Simonaitytės vardo, jie netiesiogiai prisidėjo ir prie to, kad romaną „Aukštųjų Šimonių likimas” mokyklose privalomai vėl skaitys devintokai.

Neabejotinai, prie krašto paveldo išsaugojimo ateities kartoms svariai prisidėjo ir 21-asis premijos laureatas iš nedidelio kaimo, bene labiausiai žinomas dėl etnografinių Kisinių kapinaičių išsaugojimo. Jas prižiūrėjo H. Lotužio močiutė, mama, o vėliau ir jis pats su šeima. Tačiau ir tai – ne visi šviesuolio nuopelnai.

H. Lotužis jau yra išleidęs 500 žodžių lietuvininkų tarmės žodynėlį, o planuose – ir antras. Tarsi gyva enciklopedija, vyras savo atmintyje saugo ir daug senųjų lietuvininkų buities detalių ir papročių, patiekalų receptų. Nedaug kas žino, kad dar vieną kapą – prancūzų karininko Žano Ratelio – H. Lotužis prižiūri ir Gelžinių kapinėse. Asmeniška padėka už tai renginio metu jam buvo perduota ir Prancūzijos karo misijos pulkininko Žano Miulė.

„Daug metų H. Lotužio šeima negirdėjo net ačiū“, – sveikindama laureatą sakė Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė. Ji prisiminė, kad pirmą kartą dar tarybiniais laikais apie šį žmogų išgirdo iš tėčio. Jis sakė: „Nežinau, iš kur tokių žmonių yra, ir kas tą darbą atlieka, bet yra viename kaime mažos kapinaitės, nežinia, kaip jų niekas neišardo ir kas tvarko“.

Gražių žodžių ir nuoširdžių padėkų negailėjo nei vienas gausaus būrio sveikintojas – rajono valdžios atstovai, Priekulės, Drevernos ir Dovilų kultūros centrų kolektyvai, Kisinių ir Jurgių kaimo gyventojai ir daugelis kitų.

„Šis įvertinimas yra visos šeimos – tiek dabartinės, tiek mamos, senelės, abiejų mano brolių, iš kurių vieno jau nebėra. Esu dėkingas gimęs būtent tokiu laiku, nes nepatyriau negandų, o mane supo tik geri žmonės. Jie ir padėjo pažinti gyvenimą, mokė, kaip gyventi. Dėkui tariu ir savo šeimai – visuomet palaikančiai ir skatinančiai“, – renginio metu sakė H. Lotužis.

Tikėjo ir mylėjo?

Renginio metu daug kalbėta ir apie pačią rašytoją, šios premijos įkvėpėją. Ištraukos iš I. Simonaitytės knygos skaitymu renginį pradėjusi aktorė Virginija Kochanskytė, dalijosi savo įžvalgomis, kurios jai kilo vėl iš naujo atvertus rašytojos knygas.

Ir nors pati I. Simonaitytė yra sakiusi, kad slapčiausi jos gyvenimo dalykai liks neatskleisti, pasak V. Kochanskytės, apie juos, kad ir netiesiogiai, galima išskaityti josios raštuose. Labiausiai, esą, visus dominantys rašytojos gyvenimo aspektai, ar ji buvo tikinti ir kaip klostėsi jos širdies reikalai.

„Dauguma teigia, kad I. Simonaitytė netikėjo Dievu, lyg kirviu nukirtęs taip yra sakęs ir profesorius Domas Kaunas. Tačiau aš leidau sau tuo suabejoti, nes įdomiai skamba vienas rašytojos sakinys: „Kryžiaus ant mano kapo tai jau nestatykit, kadangi visą gyvenimą po juo vaikštau“. Kam ji rašo tą sakinį?“, – filosofiškai klausė aktorė.

Nežinia, ar pati I. Simonaitytė buvo sutarusi už kieno nors tekėti, tačiau V. Kochanskytė įsitikinusi, kad visi jos knygose aprašyti jausmai buvo išgyventi savyje, ir bjaurų, užsispyrusį ir pasiutusį savo charakterį ji netgi galėjusi „padovanoti“ vienai savo knygos herojų – Pikčiurnienei.

O kartą, kaip liudija rašytojos draugės ir ją fotografavusios šviesios atminties fotografės Onutės Pajedaitės prisiminimai, po savo 80-ojo jubiliejaus I. Simonaitytė vokiškai ištarė „aš tave myliu“ Ernstui Šumanui – atvykusiam pas ją iš pačios Vokietijos.

Renginio akimirkos – Sandros Vaičienės nuotraukose: