„Juk žmogus vis tiek lieka mįslingas kitam žmogui“, – yra ištarusi žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje Ieva Simonaitytė. Šiandien, sausio 23 d., rašytoja minėtų savo 120 gimimo metines.

Mįslės, paslaptys, viltys prozininkę lydėjo visą jos prasmingą ir išbandymų kupiną gyvenimą. I. Simonaitytė vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo leidinyje „Tilžės keleivis“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.

Klaipėdoje baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. I. Simonaitytė dirbo Lietuvos konsulate, spaustuvėje „Rytas“ korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje – mašininke ir vertėja (juokais pravardžiuojama lietuvių šnipe). 

Aktyvus įsitraukimas į gyvenimą, istorinių įvykių stebėjimas ir analizavimas paskatino Ėvikę ir pačią kurti istorijas – užrašyti būtus ir įsivaizduojamus įvykius, išgyvenimus, susitikimus, išsiskyrimus... Simonaitytė save išdidžiai vadino klaipėdiške, pabrėžė pamario ir pajūrio krašto savitumą – net tvirtino apie kitų kraštų žmones negalinti rašyti, nes jų nesuprantanti. Rašytų kūrinių daugėjo, jie augo ir plėtojosi, o Simonaitytė brendo kaip rašytoja. 

Pripažinimo literatūros pasaulyje kūrėja sulaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Ne mažiau  žinomos knygos – „Vilius Karalius“, „Be tėvo“, „Pikčiurnienė“, autobiografinė trilogija „O buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“. Pasak literatūros istoriko Vytauto Kubiliaus, ji „pradėjo vos įvaldžiusi lietuviškos frazės rašybą ir intonaciją, o baigė brandžia poetinių regėjimų ir plastinių vaizdų menininke.“ Taigi, rašymas nugalėjo nepriteklių, skausmą ir tapo svaiginančia būtinybe.

Ieva Simonaitytė (1897–1978) yra paskutinioji Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą.

Sveikinu visus, kam Simonaitytės meninis pasaulis pažįstamas ir reikalingas!