Gegužės 29 dieną išpuoselėtoje sodyboje Veiviržėnuose Klaipėdos rajono savivaldybės bei Veiviržėnų seniūnijos atstovės sveikino 95-ąjį jubiliejų atšventusią Stasę Uselienę.

Ilgaamžei gėles ir gražiausius linkėjimus dovanojo Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia Gumuliauskienė, Veiviržėnų seniūnijos vyresnioji specialistė Aldona Dėringienė bei seniūnijos socialinė darbuotoja Sandra Žemgulienė.

Puikiai atrodanti ir itin guvi senolė dėkojo svečiams už apsilankymą, negailėjo pasakojimų, istorijų, aprodė savo išpuoselėtus gėlynus. „Gėlės – mano gyvenimo džiaugsmas“, – pasakojo Stasė Uselienė, kurios namuose gėlės nespėja vysti, o lauke augančios gėlės, kurias ponia Stasė su meile prižiūri, nuostabiai žydi ir traukia praeivių akį. Ilgaamžė gėles prižiūri pati: „Pats didiausias džiaugsmas, kad galiu išeiti į lauką, prižiūrėti savo gėlės. Būna, kad išeinu į lauką, atsisėdu ant suoliuko, žiūriu į gėlių žiedus ir širdis taip džiaugiasi. Nereikia jokios prabangos – paprasčiausiuose dalykuose galima rasti laimę, reikia tik mokėti džiaugtis tuo, ką turi“.

Apie laimę ir gyvenimo džiaugsmą jubiliatė kalbėjo ne kartą. „Svarbiausia savyje turėti dvasinės stiprybės. Jei davė Dievas kryželį nešti, tai ir neši, jei skaudžiai kritai gyvenime, tai atsikeli ir eini tolyn. Turi suimti save į rankas, rasti savyje stiprybės ir jėgos džiaugtis gyvenimu“, – teigė senolė. Ir iš tiesų gyvenimas poniai Stasei nebuvo rožėmis klotas – ne kartą teko kristi. Jaunystė su vaikučiais praleista Sibire, iki pamatų sudegę namai Veiviržėnuose, sunkus darbas, jauniausios dukters Ramutės mirtis – įvairių negandų pasitaikė gyvenimo kelyje, tačiau senolė šiandien šypsosi ir sako, kad jaučiasi nepaprastai laiminga. Ją supa artimi žmonės: sūnus Juozas, dukterys Žibutė ir Laima. 7 anūkai ir 10 proanūkių taip pat teikia didelį džiaugsmą. Itin senolė džiaugiasi, kad visi vaikai ir vaikaičiai – dori, išsilavinę žmonės, siekiantys karjeros aukštumų: „Niekada dėl vaikų vargo neturėjau – visi galvoti buvo“.

Aktyvi senolė, nors vaikšto jau prasčiau nei prieš keletą metų, teigia, kad svarbiausia gyvenime judėti: „Negalima seno žmogaus uždaryti. Labai džiaugiuosi, kad man visos durys atviros, jei noriu galiu ir į lauką išeiti, grynu oru pakvėpuoti. Jei namie esi uždarytas, guli – koks tada gyvenimas. Reikia vis judėti. Seniau ir mankštą darydavau, o dabar stengiuosi, kuo daugiau pasivaikščioti“. Juokiasi ilgaamžė ir išgirdusi posakį „garbaus amžiaus“: „Aš tik dabar supratau, kas yra senatvė! Tas supratimas atėjo tada, kai pasidarė sunkiau judėti, rankos vysti pradėjo. Visada jaučiausi jauna, o ir dabar puikiai jaučiuosi, aplink mane nuostabūs žmonės! Nereikia senatvės bijoti, nereikia senų žmonių pamiršti, gi visi kada nors tokie būsime.“

Ilgaamžės atmintyje įsirėžę ir eilėraščiai, kuriuos ji išmoko dar vaikystėje iš savo senelės. Juos ji padeklamavo susirinkusiesiems. Taip pat senolė visiems svečiams padovanojo savo pačios nertas širdeles.

Vedžiodama svečius po savo sodybą ir rodydama išpuoselėtus gėlynus, kuriuose piktžolės nė su žiburiu nerastum, ponia Stasė dėkojo svečiams už parodytą dėmesį: „Svarbu nepamiršti senų žmonių, juk mes vis dar čia. Labai džiaugiuosi sulaukusi tokių svečių. Dabar visada pravažiuodami žinosite, kad čia, Veiviržėnuose, gyvena tokia Stasė Uselienė, kuri išpuoselėtuose darželiuose augina nuostabaus grožio gėles!“