Baigiasi 2024-ieji – Apšvietos filosofo, klasikinės vokiečių filosofijos pradininko Imanuelio Kanto 300 metų jubiliejiniai metai, kurie minėti visame pasaulyje, žinoma, ir Lietuvoje, ypač Klaipėdoje, iš kurios Kanto tėvas iškeliavo į Karaliaučių. Tačiau Imanuelio Kanto šaknys – Klaipėdos krašto žemėje. Prosenelis Richardas Kantas gyveno ir karčemą laikė Kantvainuose – tuo didžiuojamės ir kiekviena proga prisimename, čia Mažosios Lietuvos veikėjams skirtame krikštų kalnelyje yra pastatytas ir gražus krikštas Richardui Kantui.

Tačiau Imanuelis Kantas niekada nesidomėjo savo kilme? – klausiame Jūratės Sučylaitės, istorinio romano „Imanuelio kelias“ („Eglės“ leidykla, 2024) autorės.

Imanuelis galvojo, kad jo giminė yra kilusi iš škotų, o senelis gyveno Tilžėje. XVII ir XVIII amžiuje Rytų Prūsijoje gyveno nemažai škotų imigrantų. Imanuelio senelio Hanso Kanto sesuo Sofija, paveldėjusi karčemą iš tėvo, buvo ištekėjusi už škoto, o kai pirmasis vyras mirė, Sofija vėl ištekėjo už škoto, kuris mirė nuo maro Verdainėje. Taigi, tikėtina, kad būdamas vaikas Imanuelis girdėjo, kad giminėje yra škotų, girdėjo apie laikytas karčemas. Verslo reikalais Richardui tekdavo vykti į Klaipėdą. Be to, jis vienu metu nuomojo karčemą Rusnėje. Anuo metu Klaipėda vadinta Mėmeliu, Nemunas taip pat vadintas Mėmeliu. Gal vaikui buvo sunku susigaudyti, kur jo giminė gyveno: Mėmelyje ar mieste prie Mėmelio. Prie Mėmelio tuo metu sparčiai augo Tilžės miestas. Kai Imanuelis gimė, tai nei senelio Hanso, nei senelio sesers Sofijos jau nebebuvo tarp gyvųjų.

Tačiau po feisbuką klaidžioja Imanuelio Kanto citatos apie gražią, turtingą lietuvių kalbą. Mums, lietuviams, tai svarbu, dalijamės šiomis mintimis didžiuodamiesi, kad žymus filosofas, užaugęs vokiškoje kultūroje ir pasirinkęs būti vokiečiu, yra gražiai kalbėjęs, rašęs apie mūsų kalbą. Ką tai sako apie Kantą ir apie mus?

Imanuelis Kantas mums iškyla kaip taikos žmogus, pasisakantis už žmogaus teisę kalbėti gimtąja kalba. Būdamas išsimokslinęs jis suprato senosios lietuvių kalbos reikšmę mokslui, vertino jo grožį. Manau, kad Imanuelis nepasirinko būti vokiečiu, jis tiesiog perėmė savo tėvų kalbą ir tautybę. Aš Imanuelį Kantą sieju su Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos) kultūra, kurią reprezentuoja vokiečių, lietuvių ir lenkų tautinės kultūros. Kultūros sąveikauja, viena kitai daro įtaką. Tuo metu, kai Karaliaučiuje gyveno ir savo veikalus rašė Imanuelis Kantas, dar nebuvo Vokietijos imperijos, dar buvo Prūsijos Karalystė. Buvo reikalaujama, kad liuteronų kunigai parapijose su žmonėmis kalbėtų jų gimtąja kalba, tai sudarė prielaidas saugoti lietuvių kalbą, išleisti lietuviškai parašytas religines knygas, bet germanizacija vis dėlto vyko. Mažosios Lietuvos švietėjas Kristijonas Gotlybas Milkus parengė spaudai Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną, jame pateikė ne tik lietuviškų žodžių, bet ir patarlių, priežodžių. Milkui buvo svarbu apsaugoti lietuvių kalbą nuo germanizacijos poveikio ir išnykimo. Imanuelis Kantas šiam žodynui parašė garsųjį „Draugo prierašą“, kuriame gražiai atsiliepė apie lietuvių kalbą.

Ar klasikinės filosofijos pradininko kelias patvirtina klasikinę taisyklę, kad žmogaus charakteris susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir taip pat – vaikystėje patirtos traumos lemia tam tikrus, dažnai nebūtinai teisingus, gyvenimo pasirinkimus?

Mes visi ateiname iš savo vaikystės. Imanuelis labai brangino ryšį su savo mama, vadino ją gyvenimo mokytoja. Mamos dėka jis išmoko vaizdžiai suvokti pasaulį ir šį suvokimą išreikšti kalba. Baigdamas Frydricho kolegiją, jis iš kitų moksleivių skyrėsi poetiniais gebėjimais. Imanuelis pats pripažino, kad vaizduotė yra labai svarbi, o vaizdinis pasaulio pažinimas vaikystėje padeda gerai suprasti esmines kalbos sąvokas. Staiga nutrūkęs labai gilus ryšys su mama sutraumavo paauglį Imanuelį, tai galėjo turėti įtakos jo viengungystei. Nė viena moteris nesužavėjo taip, kaip mama, nuo kurios bręsdamas jis nepajėgė nutolti. Be to, moterį reikia išlaikyti. Sunku pasakyti, kodėl Imanuelis nebuvo artimas su savo broliu Johanu, kuris irgi buvo baigęs Karaliaučiaus universitetą, dirbo Mintaujos gimnazijos rektoriumi. Gal dešimties metų skirtumas padarė savo. Johanas prie jį auginusių Richterių buvo prisirišęs labiau negu prie tikros mamos, kurios jis neteko būdamas visai mažiukas. Gal Imanuelis brolio prieraišumą nesąmoningai išgyveno kaip mamos išdavystę. Gal... Imanuelis dar būdamas Frydricho kolegijos moksleivis išsikėlė sau labai aukštus mokslinio tiriamojo darbo tikslus, nuo pat jaunystės jis ištisai mąstė, ką mes žinome apie pasaulį, iš kokių šaltinių gauname žinias, ką galime tvirtai žinoti, kuo turime abejoti, ką turime daryti, ko tikėtis. Manau, jam paprasčiausiai neliko laiko artimesniam bendravimui su seserimis, o gal ir nepasitikėjo, kad jos pajėgtų suprasti jo gyvenimą.

Jūsų romane labai daug įdomių detalių – nuo arbatos puodelio ar arbatinuko, iš kurio gėrė arbatą filosofas, iki jo mylėtų moterų išvaizdos, elgesio, pomėgių aprašymų. Kiek tame tikrovės, o kiek fikcijos? Ar daug teko perversti archyvinės medžiagos? Turbūt tai buvo varginantis, bet kartu – be galo įdomus procesas?

Romanas – tai ne mokslinė monografija, kurią rašant yra patikrinamas kiekvieno fakto ir šaltinio, kuriuo naudojaisi, patikimumas. Be abejo, yra fikcijos. Teko skaityti, kad Kantas mėgo bilijardą ir visus aplošdavo, kad mėgo vyną. Per metus laiko parašyti ir išleisti knygą buvo nemažas iššūkis. Be knygos rašymo dar dirbau universitete, ligoninėje. Paroje, deja, tik dvidešimt keturios valandos. Nemėgstu naktinėjimo, bet jo neišvengiau. Fantazavau, kūriau situacijas, bet stengiausi išlikti istoriniuose rėmuose. Ne automobiliais, o arkliais keliauta, elektros nebuvo. Man buvo svarbu vizualiai pamatyti Kanto gyvenimą ir apie tai papasakoti skaitytojui. Tai istorinė fantazija.

Imanuelio Kanto gyvenimo kelias – teisingas kelias?

Aš tik mėginau įsivaizduoti Imanuelio Kanto gyvenimo kelią. Mane žavi jo platūs interesai, stipri valia. Jis nebuvo geros sveikatos, o išgyveno iki 80 metų amžiaus, tam reikėjo pastangų. Jis pasisako prieš karą, už pedagogiką be muštro, už tai, kad kito žmogaus nepaverstume daiktu savo poreikiams tenkinti. Jį įkvepia žvaigždėtas dangus, jis vadovaujasi vidiniu moralės dėsniu – tai gražu, tai teisinga, o kiekvienas žmogus turi silpnybių, ribotumų. Aš mėginau suprasti Imanuelio gyvenimo kelią, o ne vertinti jį. Nors esu aukštaitė, esu paveikta Mažosios Lietuvos kultūros, nebijojau savo kultūrinio žvilgsnio, subjektyvumo.

Kantas parašė ir daug kitokių veikalų, esė, straipsnių – be „grynosios“ filosofijos, jo interesų sritys nuo vaikystės pedagogikos iki fortifikacijos įrenginių statybos inžinerijos. Ar viską perskaitėte? Kas jus labiausiai nustebino? Kas pasirodė įdomiausia?

Prieš rašydama pasidėjau ant stalo „Grynojo proto kritiką“. Net nežinau, kodėl ją nusipirkau ankstyvaisiais studijų metais, kodėl tuo metu ją skaičiau. Buvo įdomu, pusę knygos perskaičius darėsi nuobodu, dėmesys nukrypo kažkur kitur. Prie Kanto filosofijos teko sugrįžti vėliau, edukologijos studijose. Tikrai neperskaičiau visų Kanto straipsnių, veikalų, tik kai ką, tik kai kuriuos straipsnius apie jo filosofiją. Kažkada man buvo labai svarbus jo požiūris į religiją, bet tai buvo seniai. Rašant man labiausiai rūpėjo tai, ką aš mėginu suprasti ir pamatyti.

Pagal profesiją esate gydytoja psichiatrė, – kiek specialios žinios jums padėjo suvokti Kanto ir jo aplinkos žmonių charakterius ir poelgius? Koks yra genijaus protas? Ir kodėl žymiausių Kanto veikalų pavadinimai „Grynojo proto kritika“ ir „Praktinio proto kritika“? Protas kritikuojamas širdies pasirinkimų naudai?

Psichoanalitinės žinios man padeda suprasti žmonių charakterius, bet gal ne tai svarbiausia. Aš užaugau Panevėžyje, Juozo Miltinio vadovaujamas dramos teatras tuo metu darė didelę įtaką viso miesto kultūrai. Teatro spektakliai ir bendravimas su teatralais skatino mane pasisukti į žmogaus gelmes, mėginti jas suprasti. Genijaus intelektualumas aukštas, jis pajėgia atrasti tai, ko nepajėgia įžvelgti kiti, bet genijus yra žmogus, vienaip ar kitaip veikiamas savo epochos. Kritika reiškia abstraktų samprotavimą, analitinį nagrinėjimą, kuriame vadovaujamasi aiškiais kriterijais, nubrėžiamos ribos tarp sąvokų. Širdies pasirinkimai turėtų būti moralūs, o kokie yra moralės dėsniai, kaip mes juos priimame, kokiais moraliniais principais turėtume elgtis kasdienėje veikloje – visa tai apmąstoma „Praktinio proto kritikoje“.

Savo romaną pristatote Lietuvos skaitytojams – turbūt Jūsų knyga yra viena iš tų, kuri padeda žmonėms atrasti ir suprasti Kantą – žmogų ir mokslininką – taip pat ir paprastam žmogui?

Ši knyga yra skirta plačiam skaitytojų ratui, supažindinanti su XVIII amžiaus Karaliaučiumi, Imanuelio Kanto aplinka, filosofo gyvenimu. Ne vienas skaitytojas prisipažino, kad perskaitęs romaną, pradėjo skaityti Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. O tai jau gerai. Sukurta pridedamoji vertė – skatinimas domėtis Imanuelio Kanto filosofijos veikalais.

Ar bendrojo lavinimo mokyklose turėtų būti dėstoma filosofija?

Atitrūkau nuo bendrojo lavinimo mokyklos programų, nebeturiu kompetencijos apie tai kalbėti. Žinau, kad mokyklose būtina gauti humanistikos žinių: kas yra žmogus, kas yra tikrovė, kurioje žmogus gyvena. Yra ne tik socialinė−politinė, bet ir vidinė tikrovė, apimanti jausmus, būsenas. Kaip tas tikroves pažinti, kaip jos atsispindi mene, kaip tą meną suprasti, kur ir kaip ieškoti žmogaus gyvenimo prasmės.

Knyga „Imanuelio kelias“ lapkričio 26 d. 16 val. bus pristatyta J. Lankučio viešosios bibliotekos Agluonėnų filiale, o gruodžio mėnesį – Priekulėje. Kviečiame dalyvauti!

Imanuelio Kanto jubiliejiniams metams knygų parašė ir kiti autoriai: vaikai gali sužinoti apie Kantą, perskaitę Nijolės Kliukaitės knygelę „Imanuelio Kanto katė“ (Leidykla „Gelmės“, 2024), Juozas Brazauskas išleido dokumentinę apybraižą „Turėk drąsos naudotis savo protu“ (Leidykla „Eglė“, 2024), besidomintieji Kanto filosofinės minties tąsa turi gerą progą paimti į rankas naują Alvydo Jokubaičio knygą „Politinio proto kritika“ (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2024) ir kt.

Kalbėjosi Daiva Beliokaitė,

Lietuvių kalbos draugijos Ferdinando Kelkio skyriaus pirmininkė