Laukiant valstybės šimtmečio minėjimo siekiama patvirtinti Mažosios Lietuvos regiono heraldiką. Sukurtame herbe – pajūriui puikiai pažįstamas briedis, riteris bei moteris kuršiškais drabužiais.

Iš pradžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio arba kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys.

Mažosios Lietuvos regionui priklauso Klaipėdos miesto, Neringos ir Pagėgių savivaldybės, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Klaipėdos rajonų seniūnijos. Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybai siekiant, kad regionas turėtų savo heraldiką, herbą ir vėliavą kūrė Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaras Arūnas Baublys ir dailininkė Jūratė Bizauskienė.

Pasak A. Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių.

„Mažosios Lietuvos regionas yra jaunas, ypatingas ir dinamiškas. Buvo galima herbe dėti įvairius simbolius, ženklus, bet jie labiau tikdavo kitam rajonui, regionui ar konkrečiai savivaldybei. Žinoma, norėjosi, kad jis atitiktų ir senuosius kilmingus herbus“, – vakar vykusiame patobulinto herbo projekto pristatyme universitete kalbėjo istorikas.

Siūlomas herbas – auksinis briedis mėlyname skyde, kurį įrėmina du skydininkai – riteris ir moteris kuršiškais drabužiais. Po skydu – kaspinas su šūkiu „Salus publica suprema lex“ (lot. Žmonių gėris aukščiausias įstatymas).

Pasak herbo kūrėjų, auksinė briedžio spalva simbolizuoja šviesą, saulės spindulius, gintarą, rugių laukus, kilnumą, darną, brandą, protingumą. Skydo mėlyna – erdvė, platumas, toliai, dangus, vanduo, ramybė, amžinybė, dėkingumas, sąžiningumas, šlovė. Viename herbo variante briedis ramiai stovi, tarsi apmąstydamas praeitį, kitame matomas judesys – pakelta koja, kuri simbolizuoja ėjimą į ateitį. Sidabriniai skydininkai suteikia puošnumo. Anksčiau buvo kalbėta ir apie karūną virš herbo, tačiau jos atsisakyta, kad herbas nebūtų perkrautas.

Vėliavoje herbas būtų baltame fone. A. Baublio teigimu, tokį foną turi karinė arba garbės vėliava, esą viduramžiais su baltomis vėliavomis žygiuodavo karinės pajėgos, tik vėliau balta vėliava buvo susieta su pasidavimu ar paliaubomis.

Savo nuomones išsakė ir visų savivaldybių vadovai bei atstovai, kultūros, meno specialistai. Neringos vicemeras Dovydas Mikelis juokavo, kad paruoštas herbas – lyg būtų sukurtas Neringai: „Mėlyna spalva – Neringa, briedis – Neringa, kuršiai mums irgi patinka.“

Sulaukta pastabos, kodėl akcentuojami moters kuršiški rūbai – esą tai mirusi tauta, mirusi kalba, menkai susijusi su dabartine Mažąja Lietuva. Esą čia ne antkapis kuršiams, tad gal verčiau jų neakcentuoti. Buvo pasiginčyta, kokia vis dėlto turėtų būti briedžio koja – pakelta ar nuleista, kokiu kampu turėtų būti pakreipta pakeltos kojos kanopa ir pan.

Tačiau dauguma pritarė, kad atliktas rimtas darbas, tad dabar tereikia sulaukti Heraldikos komisijos nuomonės, o tuomet reikės laukti, kol herbą patvirtins prezidentė.