Šiemet Klaipėdos rajono savivaldybė užsakė Vėžaičių dvaro sodybos teritorijoje archeologinius tyrimus, kuriuos atlieka UAB „Statybų archeologija“. Tyrimų tikslas – nustatyti buvusių dvaro pastatų vietas.

Tyrimai reikalingi, norint parengti rekomendacijas dėl Vėžaičių dvaro sodybos išsaugojimo ir sutvarkymo. Be archeologinių tyrimų taip pat bus atlikti ir topografiniai, dendrologiniai tyrimai, istorinės-urbanistinės raidos analizė. Tyrimai turėtų trukti iki lapkričio pabaigos. Savivaldybė tam skyrė 30 tūkst. eurų. Vėžaičių dvaro sodybos teritorijos 2017 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų projektą parengė archeologas Nerijus Brazdeikis.

Dvaro teritorijoje siekiant patikslinti buvusių pastatų vietas yra numatyta ištirti tris 2 ir 2 m dydžio šurfus ir tris 2 ir 5, 2 ir 5, 1 ir 10 m dydžio perkasas, bendras plotas – 42 kv. m. Archeologinių tyrimų vietos parinktos vadovaujantis istoriniais tyrimais. Anksčiau Vėžaičių dvaro aplinkoje archeologiniai tyrimai nebuvo vykdyti.

Apie Vėžaičių dvaro sodybos pastatus

Istorinių šaltinių apie dvaro sodyboje buvusių ar išlikusių pastatų statybą XIX a. nėra daug – paprastai dvaro savininkui nurodžius, viską statydavo baudžiauninkai. Dvaro sodybų teritorijoje statomiems namams nei XIX a., nei XX a. pirm. pusėje leidimų nereikėjo, todėl rašytinių žinių apie pastatus labai nedaug, išlikusių pastatų statybos datą galima nustatyti pagal jų architektūrą.

Pastatai sodyboje statyti nesilaikant kokios nors sistemos, todėl buvo išdėstyti gana padrikai. Pagrindinis dvaro sodybos formavimosi laikotarpis – XIX a. pirma pusė. Tuo laikotarpiu buvo pastatyta daugiausia gyvenamųjų ir ūkinių dvaro pastatų, suformuotas parkas. XX a. pr. statiniai buvo įkomponuojami į jau susiformavusią erdvinę struktūrą. Siekiami aptikti centriniai dvaro rūmai buvo pastatyti XIX a. pr., valdant Leonardui Volmeriui.

Dvaro rūmai buvo dviejų sujungtų korpusų dviaukštis pastatas, viena dalis dviejų aukštų su palėpe, žemesnioji dalis – vieno aukšto su palėpe, laužytu stogu. Rūmai buvo mūriniai, dengti skiedromis. Priešais rūmus buvo apvalios formos parteris. 1934 m. dvaro rūmai buvo nugriauti, jų vietoje 1935 m. K. Jašinskas pasistatė vieno aukšto namą. Pavėsinė buvusi dviejų aukštų, skiedrų stogu, be sienų. Nugriauta apie 1936−1937 m. Grafų laidojimo koplyčia stovėjo šlaite netoli bažnyčios. Pastatyta XIX a. pr., nugriauta XX a. 8 deš. Šeimos narių palaikai perlaidoti kapinėse. Semeliškės g. 15 sklype stovėjo medinis gyvenamasis namas, kuriame gyveno stalius Pareigis. Jis – kelių Vėžaičių bažnyčių altorių autorius.

Klaipėdos r. savivaldybės nuotr.

Apie Vėžaičių dvaro sodybą

Vėžaičių dvaras minimas XVIII a. I p. Tiksliau žinoma, kad Vėžaičių dvaras Volmeriams priklausė nuo 1774 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) už nuopelnus tarnyboje skyrė Vėžaičių žemes Gardino pavieto maršalkai (nuo 1784), LDK tribunolo raštininkui Kazimierui de Polenta Volmeriui (apie 1720-?). Jo valdymo metu pastatyta medinė Šv. Kazimiero bažnyčia, kurią dvaras aprūpino iki XX a. 3 deš. XVIII−XIX amžių sandūroje pradėjęs valdyti Leonardas Volmeris bendravo su Dionizu Poška (1764–1830), Leonu Uvainiu (1775–1828), įrengė bažnyčią, XIX a. pr. į pietryčius nuo jos pastatė laidojimo koplyčią šeimos nariams, pastatė degtinės varyklą, šalia jos 1821 m. dviaukštę klėtį.

Vėžaičių dvaras XIX a. Žemaitijoje garsėjo sunkia baudžiava, valstiečių maištais, kurių malšinimui dvarininkas pasitelkdavo carinės kariuomenės kazokus. Edvardas Volmeris buvo įgijęs gerą išsilavinimą – baigė Kražių pradžios mokyklą, įgijo magistro laipsnį Vilniaus universitete. Tačiau kaip ir tėvas buvo aršaus charakterio. Skundai dėl žiauraus ir neteisingo elgesio su valstiečiais pasiekdavo žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Dvaro valstiečiai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. 1860 m. kilus dvaro valstiečių riaušėms, carinė valdžia dvaro kumetynuose įkurdino sargybos postą – pulkininko Skvarcovo Pskovo pėstininkų pulko kareivius. Pagal kitą versiją prie Samališkės g. stovintys kumetynai statyti carinės valdžios pasienio kordono posto kareivių šeimų apgyvendinimui, vėliau Volmerio perpirkti dvaro dvarbininkams apgyvendinti. Po baudžiavos panaikinimo valstiečių skundai ir brudzėjimai nesiliovė. Edvardo ir Vaclovo Volmerių valdymo metais, XIX a. II p. – XX a. pr., gausiau statyti mūriniai pastatai, palei Skinijos upę išpuoselėtas parkas, Edvardo Volmerio atminimui pastatyta išlikusi koplytėlė. Vaclovo Volmerio valdymo metu pastatyti išlikę pietų vartų ir ūkvedžio namo ansamblis, arklidės, karvidės pastatai.

Dvaras nukentėjo I Pasaulinio karo metu. V. Volmeris per karą buvo ištremtas į Vokietiją. Po žemės reformos išparceliavus dvaro žemes, pasikeitus ekonominėms sąlygoms ir politinei situacijai V. Volmeris jau nesugebėjo ūkininkauti. Apie 1936 m. dvarą iš varžytinių nusipirko Kostas Jašinskas. Jo valdymo metu nugriauta daug dvaro pastatų statybinės medžiagos išpardavinėjimui: tarp jų rūmai, mūrinė kalvė prie ūkinių pietų vartų, dviaukštis mūrinis dvaro raštininko namas Samališkės gatvės R pusėje, daugelis kitų, sunyko parkas, išardyta Skinijos krantinė. V. Volmeris mirė vienoje Vilniaus prieglaudų. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, 1944 m. K. Jašinskas ir sūnus Vytautas pasitraukė su vokiečiais. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais aktyviausiu Vėžaičių ūkinio gyvenimo centru buvo Samališkės bandymų stotis, įkurta dar 1935 m. buvusiame dvaro palivarke. 1967 m. bandymų stotis pertvarkyta į Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vėžaičių filialą.