Vasario mėnesį savo tarnybą baigia ilgametis Klaipėdos rajono policijos komisariato vadovas Edmundas Zbarauskas. Pareigūnas, komisariatui vadovavęs beveik 16 metų, išeina į pensiją, tačiau ilsėtis dar neketina. Apie darbą komisariate ir ateities planus E. Zbarauskas sutiko papasakoti portalo mano-gargzdai.lt skaitytojams.

E. Zbarauskas komisariato viršininku dirba jau šešioliktus metus. Pareigūno karjerą E. Zbarauskas pradėjo prieš 29-erius metus. Visą tą laiką pareigūnas dirbo Gargžduose. Tad, kaip pats juokauja, rajoną jis pažįstąs kaip penkis savo pirštus.

Kaip tapote pareigūnu – kažkas paskatino, o gal tai buvo pašaukimas?

Priežastis, kodėl tapau pareigūnu, buvo labai paprasta. Jokių rožinių svajonių. Baigiau tuometinę Žemės ūkio akademiją, turėjau karininko laipsnį, tad tarnyba armijoje nebuvo privaloma. Vis dėlto, Karinis komisariatas labai spaudė eiti į tarybinę armiją. Kitas pasirinkimas ir pasiūlymas buvo eiti dirbti į Vidaus reikalų skyrių. Armijoje būtų tekę praleisti dvejus metus. Tuometinės milicijos kursai truko apie metus. Tad nusprendžiau vykti į mokymus Ukrainoje. Iš karto po apmokymų gavau paskyrimą į Gargždus, Vidaus reikalų skyrių. Iš pradžių dirbau paprastu pareigūnu, bet didžiąją karjeros dalį dirbau vadovaujantį darbą.

Per ilgus darbo metus kokie įvykiai, bylos įsiminė labiausiai?

Neteko tirti labai daug bylų. Žinote, kaip būna – geri dalykai greitai pasimiršta, blogi įstringa atmintin ilgam. Buvo visokių dienų – ir gerų, ir blogų. Tarnyba yra tarnyba ir visada reikia atlikti savo pareigą. Kadangi dirbu vadovaujamą darbą, tad visada esi atsakingas už savo darbuotojus. Jei jie geri, puikiai atlieka savo darbus, pareigas, džiaugiesi. Bet buvo atvejų, kai pareigūnai nepapuošė savo profesijos, o atsakomybę reikėjo už juos prisiimti. Tokia yra vadovo pareiga.

Pareigūnu dirbote beveik tris dešimtmečius. Per tuos laikus keitėsi sistema, o ar pasikeitė pareigūnai, požiūris į darbą?

Be jokios abejonės, viskas be galo pasikeitė. Tada, tarybiniais laikais, požiūris į daug ką buvo kitoks. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti tų laikų pareigūnų darbo – tai buvo puikūs žmonės, gerai dirbę savo darbą. Vis dėlto, anuomet kartais į kai kuriuos dalykus pareigūnai žiūrėdavo pro pirštus. Šiais laikais tai būtų neįmanoma ir net sunkiai įsivaizduojama. Dabar pareigūnai turi daugiau galimybių būti labiau kvalifikuoti, kompetentingi. Net ir mandagumas, diplomatiškumas yra kitokio, aukštesnio lygio.

Turbūt ir moterų – pareigūnių tada buvo gerokai mažiau?

Moterų ir tada buvo komisariate, bet faktas – jų buvo tikrai mažiau. Dabar moterų – pareigūnių sparčiai daugėja. Beje, po kiek laiko tai gali tapti problema. Jei moterų – pareigūnių daugės tokia proporcija, kaip dabar, komisariatuose dirbs vis mažiau vyrų. Moterys yra puikios pareigūnės, tačiau reikia pripažinti, kad moteriai patruliuoti gatvėse ir stumdytis su nusikaltėliais nėra lengva. Gatvėse reikia ir vyriškos jėgos. Todėl reikia išlaikyti proporcijas – komisariate turi dirbti ir vyrų, ir moterų.

Kas pareigūno darbe yra sunkiausia, sukelia daugiausiai įtampos?

Skaudžiausia yra tada, kai žmonės nori sprendimo, o pareigūnas negali jo priimti. Būna atvejų, kai pareigūnas negali pasinaudoti savo galiomis, ne jo galioje būna išspręsti tam tikrus dalykus. Ir kritika kartais būna neobjektyvi. Gerai sulaukti objektyvių pastabų, tačiau kartais žmonės pareigūnus kaltina neišsiaiškinę tikrųjų priežasčių, dėl kurių pareigūnas pasielgė vienaip ar kitaip.

Ką veiksite išėjęs į pensiją?

Dar konkrečiai negalvojau, bet tikrai žinau, jog be darbo nesėdėsiu. Ne tas amžius, kad tiesiog būti namuose ir nieko neveikti. Tada blaškyčiausi, kaip tigras narve. Kažką dirbsiu, tik dar nežinau konkrečiai, koks tai bus darbas. Gal kelias dienas pailsėsiu.

Ko palinkėtumėte savo įpėdiniui – žmogui, kuris pakeis Jus komisariate?

Visada sakau, kad policijos didžiausias turtas yra ne pastatai, mašinos ar įranga. Didžiausias turtas yra žmonės, kolektyvas. Tad tam pareigūnui, kuris mane pakeis, linkiu išlaikyti gerų, darbingų žmonių kolektyvą, kuris pateisins žmonių lūkesčius.