Žibintų šviesa vakarais sužibantis Priekulės miestelis, rodos suspindi ir atsiveria visai kitu kampu. Prie iniciatyvos ant kiekvieno Klaipėdos gatvės namo pakabinti po žibintą prisidėjo ir Priekulėje gyvenantys interjero dizaineriai Jolanta ir Artūras Rudaičiai. Į kultūrinį miestelio gyvenimą įsiliejusi šeima neslepia, kad Priekulės žmonės ir miestelio grožis jiems atsivėrė tarsi iš naujo, ir net neabejoja, jog ir jie patys priekuliškiams tapo atradimu.
Prioritetas – žmogus
Kas rytą savo vaikus į darželį vedantys priekuliškiai, ko gero, matė jo laiptinėse besidarbuojančius Jolantą ir Artūrą. Kantriai ir su meile įnikę į darbą, jie puošė darželio laiptines nuostabiausiais piešiniais, kas rytą gaudami patį didžiausią atlygį – nuoširdžius mažųjų susižavėjimo šūksnius ir iš nuostabos išplėstas akis.
Šie piešiniai – ne pirmieji. Gražinti Priekulės vaikų lopšelį-darželį ir jo grupes šeima ėmėsi dar tuomet, kai augo jų pačių atžalos – sūnūs Danielius ir Kasparas.
„Šiemet darželiui sukanka 40 metų, tai patys pasiūlėme išpiešti laisvas likusias reprezentacines erdves. Gavome daug laisvės savo fantazijai, žinoma, pristatome idėją kolektyvui ir dirbame. Suprantame, kad turime ypatingą darželį, ne tik aplinkos, bet ir darbuotojų atžvilgiu: žmonės čia dirba iš pašaukimo“, – pasakojo Jolanta.
Interjerų projektavimu, sienų, stiklų dekoravimu užsiimanti šeima neslepia, kad smagiausia yra dekoruoti vaikų kambarius – darbų galerijoje prikaupta nemažai nuotraukų su mažiesiems kurtais svajonių kambariais.
Pora juokiasi, kad tie, kas juos samdo, už vienos kainą gauna dvi galvas – moterišką ir vyrišką. Sujungus judviejų pajėgumus, gaunamas maksimalus rezultatas.
„Mes daugiau lyg gidai – stengiamės sužinoti kiek įmanoma daugiau, kas žmogui patinka, kokių namų jis norėtų ir, jei reikia, švelniai nuvairuojame link idėjų, apie kurias galbūt net nepagalvojo, ir namų, kuriuose gera gyventi“, – pasakojo Artūras.
Jolanta atvira: kuriant interjerus, be galo svarbios kompozicijos, proporcijos ir net spalvų kiekiai. Privalumas, kad juodu su vyru labai aiškiai savo galvose mato net ir būsimo projekto trimatį vaizdą. Kai kuriuos darbus kuriamuose interjeruose dizaineriai atlieka patys – dekoruoja sienas faktūriniu tinku, leidžiančiu išgauti 3D efektą, ant langų išpjausto piešinius, kas pasitarnauja kaip puiki alternatyva užuolaidoms: į namus plūsta saulės šviesa, tačiau iš išorės saugomas privatumas. Be to, Jolanta užsiima ir šilko tapybos technika, bei vėlimu iš vilnos – kartais tokie darbai taip pat papuošia interjerus.
Poros darbai puošia Priekulės lopšelio-darželio sienas. Asmeninio archyvo nuotr.
Priekulę pažino iš naujo
Darbais užsivertusi šeima ilgą laiką Priekulę laikė tik miegamuoju Klaipėdos rajonu, nepaisant to, kad pati Jolanta čia gimusi ir augusi. Dar vienas privalumas – grynesnis nei mieste oras. Tačiau požiūryje į miestelį ir daugelį kitų dalykų prieš daugiau nei metus įvyko esminis lūžis. Kuomet Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė pakvietė šeimą prisijungti prie organizacinio komiteto, planuojančio Priekulės kaip Mažosios Lietuvos kultūros sostinės 2017 visų metų renginius.
„Labai daug tarnavome tikinčiųjų bendruomenėje Klaipėdoje. Ypatingai Priekule nesidomėjome, atrodė, kad nelabai kas čia ir vyksta. Bet kai gavome pakvietimą dalyvauti planuojant renginius, įvyko kardinalūs pokyčiai. Per pirmąjį renginį, kuris vyko traukinių stotyje, pagalvojome, kad pirmą kartą į miestelį žvelgiame kitomis akimis. Ne kaimas su kryžkele visgi buvo – tiek daug gyvenimo čia vyko! Iš naujo, regis, ir architektūrą įvertinome, bet svarbiausia, kad atradome tiek daug kūrybingų ir iniciatyvių žmonių, turinčių ugnelę savyje, ir kurių nereikia stumti. Net neabejoju, kad dauguma priekuliškių tokie, tik reikia juos išjudinti, kad įsitrauktų į veiklas“, – kalbėjo J. Rudaitienė.
Ne visos interjero dizainerių siūlytos idėjos išvydo dienos šviesą, nes ne paslaptis, jog viskam reikalingas finansavimas, kurio tiesiog neužteko.
Tačiau tiek priekuliškiai, tiek miesto svečiai gali pasidžiaugti vakarėjant prie namų fasadų sukabintais žibintais nušvintančia Klaipėdos gatve – pagrindine miesto arterija, dideliais šviečiančiais kubais su iliustracijomis ir informacija apie miestelio istoriją.
Turbūt dar ne vienas su nostalgija pamena ir Priekulės miesto šventę Vingio parke. Visai netikėtai jame atsivėrė naujos erdvės slėniuose, išpuoštos taip, tarsi vaikščiotum po provanso dvasia alsuojantį Prancūzijos dvaro parką.
„Stačia galva įkritome į parko puošimą. Be galo džiaugiamės atradę Priekulės ainius, bendruomenės moterų kolektyvą, puikias Priekulės floristes, kurios padėjo kurti visas instaliacijas. Nebėra tiek noro lėkti kažkur kitur, dabar norisi išlaikyti užkeltą kartelę. Mes pakankamai kritiški estetiniu atžvilgiu. Norisi kurti tokius renginius, kurie nenusileistų vykstantiems didžiuosiuose miestuose“, – sakė dizainerė.
Miesto šventė nemenku iššūkiu Jolantai tapo ir dėl skrybėlėtosios damos konkurso. Norėdama padrąsinti savo mamą, uošvienę ir krikšto mamą, paskutinę naktį ir pati meistravosi skrybėlę. Gautos emocijos atpirko jaudulį. Dar ir šiandien senjorės kalba, kaip smagu buvo, ir tebegyvena prisiminimais, kuomet jautėsi lyg filme: „Didžiavausi savo močiučių „gauja“, nes sugrįžo jų energija, akys tiesiog blizgėjo.“
Miesto šventėje. Asmeninio archyvo nuotr.
Grąžino atsitiktinumai
Į Priekulę, iki tol kolektyviniuose soduose už Jakų ir Klaipėdoje gyvenusi pora sugrįžo 1995 metais. Susiklostė tokios aplinkybės, kad tuo metu tai buvo geriausias sprendimas besilaukiant pirmojo sūnaus. Nors iki tol, gyvenimo gimtajame miestelyje Jolanta baidėsi, kiek galėjo.
„Iš Priekulės išvažiavau 14 metų – mokytis į Telšius. Neplanavau grįžti. Man atrodė, kad miestelyje, kuriame esi gimęs ir augęs, visi tave stebi, pažįsta, apkalba. Tik vėliau, bėgant metams suvoki, kad nesi toks svarbus, koks maneisi“, – juokėsi moteris.
Ir minusu atrodęs buvimas matomu vėliau tapo privalumu – ramiai būdavo galima išleisti vaikus į lauką.
Nuo to laiko pora gyvena Jolantos vaikystės namuose, kuriuos jiems grįžus tėvai leido tvarkytis pagal save, o patys išsikraustė į nusipirktą namą.
Moteris niekuomet nebūtų patikėjusi ir tuo, kad abu su vyru susidomės gamtine žemdirbyste, kurios esmė, jog žemę galima judinti ne daugiau kaip 5 cm gylyje, visa kita – mulčiavimas. Jau 8-erius metus šeima džiaugiasi visai kitokio skonio daržovėmis, išaugintomis be trąšų, chemijos ir grubios invazijos į žemę. Dabar tai – ir sportinis interesas, nes abu su vyru dažnai nustemba derliaus rezultatais.
„Geras jausmas, kai investuoji į savo sveikatą ir mitybą. Pagalvojome, kad prevencija kur kas pigiau, nei gydymas, be to, ir mūsų vaikai užaugę be antibiotikų“, – sakė Jolanta.
Pora kartu gyvena ir kartu dirba. Asmeninio archyvo nuotr.
Vienas kumštis ir namie, ir darbe
Įdomus ne tik poros darbas ir gyvenimo filosofija, bet ir meilės istorija. Rugsėjo pirmąją 28 metų vestuvių sukaktį atšventę Jolanta ir Artūras susipažino Valstybinėje Dailės akademijoje, Klaipėdos skyriuje. Artūras čia mokytis grafinio dizaino atvyko iš Kauno, Jolanta – baigusi mokslus Telšiuose. Abu turėjo būti kursiokai, bet Jolantai nebuvo leista laikyti stojamųjų egzaminų – pamiršo pasiimti komjaunimo bilietą.
Pirmą kartą būsimą vyrą Jolanta išvydo užsukusi pasmalsauti, su kuo gi būtų studijavusi, jei ne nelemtas bilietas. Pamena, kad Artūras jai užsukus į auditoriją stovėjo ant stalo – panašus į čigoną, dideliu megztiniu, languotomis kelnėmis – tikras „dailiokas“. Nors dėmesį atkreipė, drugeliai pilve nesuplazdėjo.
„O man mintis šmėstelėjo – ką gali žinoti, gal ji bus mano žmona“, – šypsojosi Artūras.
Vėliau jaunuolių keliai nesusikirto metus. Jolanta įstojo mokytis į pirmą kursą ir kalėdinių švenčių proga buvo surengtas pirmakursių bei antrakursių susipažinimo vakaras. Artūras visą vakarą šokdino būsimą žmoną, o vėliau, lemtis nusprendė taip, kad jaunuoliai dar kartą susitiko Panevėžyje, kur abu atvyko švęsti Naujųjų metų. Ten, pasak Jolantos, ir prasidėjo graži judviejų istorija. Savo kantrybe, džentelmeniškumu Artūras iškovojo didelę pagarbą, simpatiją ir meilę.
„Du metus Artūras labai gražiai mane mergino, po to susituokėme. Ir toliau tęsėme studijas. Tuo pat metu pradėjome ir bendrus projektus kurti – Kaziuko mugės, atvirukai, papuošalai iš medžio. Visko norėjosi, nes tais gūdžiais 1989 m. nieko nebuvo, norėjosi ir prie stipendijos prisidurti pinigų jau kaip porai“, – pasakojo Jolanta.
Nuo to laiko pora tapo neišskiriama ne tik gyvenime, bet ir darbuose. Abu jaučia, kad vienas be kito jau negalėtų nei gyventi, nei dirbti. Tiesa, trumpo išsiskyrimo būta pernai metais Artūrui išvažiavus į Škotiją. Ten jis išlydėjo jaunesnįjį sūnų Kasparą. Škotijoje taip pat mokosi ir vyresnėlis Danielius.
Abu vaikai ten dirba ir studijuoja animaciją ir medijas. Gimdami jiedu atsinešė stiprias menų dovanas, tačiau net ir mokydamiesi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje – meno Mekoje – jie patys savo gabumų nevertino iki pat 12 klasės. Rodėsi, viskas sekasi savaime ir yra labai paprasta. O tėvai, žiūrėdami jau į dvimečių piešinius, stebėdavosi rakursais, spalvomis. Bet niekuomet nevertė sūnų sekti jų pėdomis. Svarbiausia buvo, kad augtų laimingi ir pasirinktų tas profesijas, kurias dirbdami jaustų malonumą.
„Suvokiame, kad vaikams galime duoti šaknis, bet labai svarbu suteikti ir sparnus. Lietuvoje visi labai nori turėti tik šaknis. Nesakau, kad man nebuvo sunku juos paleisti, bet daugelis dalykų tiesiog turi įvykti“, – sakė Jolanta.
„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.
SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"
Dizainerių asmeninio archyvo nuotraukos:
