Šiandien pravėrę savo pašto dėžutę, retas kuris be reklaminių lankstinukų ar sąskaitų, joje randa ranka rašytų laiškų ar atvirukų. Nepaisant to, tikriausiai daugelis dar mena laikus, kai gana dažnai galėjo džiaugtis asmeniškai adresuotais laiškais, eilutėse ranka vingiuotais rašmenimis. Dabar asmeninius laiškus gauname taip retai, jog kai kurie juos gali išvysti tik įvairiose parodose. Neseniai tą galėjo padaryti ir Gargždų krašto muziejaus lankytojai, kurie turėjo progą susipažinti su čia eksponuota kolekcininko Raimundo Juciaus atvirukų, telegramų, vokų kolekcija.
Paštas – vieta sužinoti naujienas
Laiškus žmonės rašė nuo senų senovės, dar Antikos laikais kinai, egiptiečiai, asirai, persai bei romėnai turėjo puikiai išvystytas pašto sistemas. XVI-ame amžiuje pirmą oficialią pašto tarnybą valstybiniams reikalams – Karališkąjį paštą įkūrė tuometinis Anglijos karalius Henrikas VIII. Lietuvoje pašto valdyba buvo įkurta 1918 metais, o per tų pačių metų Kalėdas buvo išleisti pirmieji pašto ženklai – „baltukai“. Naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją Vilniuje, Martyno Kurktos spaustuvėje, laikraštiniame popieriuje kukliai atspausdinti pirmieji lietuviški pašto ženklai pasauliui skelbė apie naujos valstybės – Lietuvos egzistavimą.
Gargžduose paštas įsikūrė viename iš miesto dvaro ansamblio, menančio Žemaitijos grafų Rėnė (Rönne) giminę, pastatų. Dešiniojoje Sodo gatvės pusėje buvusius sklypus XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje įsigijo čia dirbti atvykęs tuometinis pašto viršininkas Juozas Triušys. Pastatas, kuriame šiandien įsikūręs Gargždų krašto muziejus, pradėtas statyti kaip gyvenamasis namas 1938 m. pašto viršininko tėvo. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir tremtis planus pakeitė. Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas.
Nuo 2005 metų šiame pastate įkurtas Gargždų krašto muziejus. Tad simboliška, jog ekspozicija „Iš Lietuvos pašto istorijos“ buvo pristatyta būtent čia. Ekspozicijos atidarymo metu Gargždų krašto muziejaus kuratorė Sandra Uktverytė pažymėjo, jog nuo seno pašte žmonės ne tik atsiimdavo pašto perlaidas, išsiųsdavo atvirukus ar atvirlaiškius, bet tai buvo ir visuomenės susitelkimo vieta, kur galėta pabendrauti su sutiktais pažįstamais, sužinoti naujienas ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio.
1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba. Nuo šios dienos oficialiai skaičiuojama Lietuvos pašto istorija. Nuotraukoje – nežinomo Lietuvos pašto tarnautojo fotografija (XX a. 3–4 deš.), Klaipėdos pašto fotografija (XX a. 4 deš.) ir telegrama (1938 m.). K. Abromavičiūtės nuotr.
Specialiai eksponatų nerenka
Pristatydama parodą Gargždų krašto muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Regina Šiurytė-Šimulienė sakė, jog ekspozicija suteikia galimybę kitu žvilgsniu pamatyti Lietuvos istoriją, atkreipti dėmesį į populiariosios kultūros ir valstybinės ideologijos vaizdinius, formuojančius žmonių estetinį skonį ir informacijos perteikimo būdus.
„Paskutiniuosius dešimtmečius taip smarkiai kintant informacijos perdavimo priemonėms, tradicinis įsivaizdavimas apie paštą ir jo atliekamas funkcijas neretam pasidengia sentimentalumo atspalviais. Buvo laikas, kai skubiausias būdas perduoti žinią buvo telegrama, kai laiškų rašymas ir jų laukimas buvo galimybė lėtam, bet ilgai trunkančiam pokalbiui, kai atvirukai stebindavo savo spalvomis ir neįprastais vaizdais, iš Europos didmiesčių pamažu besiskverbiančiais ir į pačius atokiausius Lietuvos kampelius. Kai paštininko ranka dedama antspaudą ant dekoruoto voko nejučiomis paženklindavo ir kiekvieno piliečio sąmonę istorijos ženklais“, – kalbėjo R. Šiurytė-Šimulienė.
Muziejaus darbuotoja taip pat priminė, jog Klaipėdos rajone stovi ir antrasis pagal senumą Lietuvoje Priekulės paštas, pastatytas dar 1885 metais.
Gargždiškis kolekcininkas R. Jucius, kalbėdamas apie savo pomėgį prisipažino, jog specialiai su paštu susijusių eksponatų nerenka. Tai yra dalis to, kas sukaupta nuo vaikystės. Dar anuomet su draugais, kai buvo griaunami Gargždų J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrę mediniai namai, į namus tempdavosi rastus senovinius daiktus, monetas. Anot jo, taip ir užgimė noras kolekcionuoti. Na, o iš visų atvirukų R. Juciui mėgstamiausias – iki 1940 metų išleistas Naujųjų metų atvirukas.
R. Jucius specialiai su paštu susijusių eksponatų nerenka. K. Abromavičiutės nuotr.
Kolekcijoje – ir vadovėlis
„Kai atvirukas patenka į mano rankas, iškart žvilgteliu į antrąją pusę, kas kam ką siuntė. Jei randu pavardę, stengiuosi surasti apie tą žmogų informacijos internete. Ir būna, kad randu. Įdomu, kuomet atvirukas būna kam nors dedikuotas“, – atviravo R. Jucius, atsakydamas į klausimą, kas jam asmeniškai svarbiau – atviruko vaizdas ar turinys.
Anuomet laiškų rašymas buvo toks populiarus, jog buvo leidžiami ir specialūs vadovėliai mokantys, kaip taisyklingai rašyti laiškus. Vienas iš tokių puikuojasi ir R. Juciaus kolekcijoje. Tai – 1938 metais A. Ptašeko knygyne išleista knyga „Vadovėlis laiškams rašyti: meilės, pasveikinimo ir tarnybiniai laiškai“. Vadovėlyje išdėstomos laiškų rašymo taisyklės bei negailima patarimų, kaip rašyti asmeninius ar dalykinius laiškus.
Kolekcijoje – ir proginiai atvirukai, kurie Lietuvoje buvo pradėti leisti XX amžiaus 2–3 dešimtmetyje. Didžioji jų dalis perimama iš užsienio gamintojų pritaikant lietuviškus užrašus. Šie atvirukai prisideda prie populiariosios Europos kultūros vaizdinių paplitimo Lietuvoje: viščiukai kaip Velykų simbolis, kalėdinės eglutės, madingos išvaizdos jaunuolių atvaizdai, žaismingos vaikų fotografijos. Atskirą proginių atvirukų grupę sudaro vardadienių sveikinimai. Labai retai sutinkami gimtadienių atvirukai.
XX a. 3–4 deš. Lietuvoje leidžiami ir platinami proginiai atvirukai. Didžioji jų dalis perimama iš užsienio gamintojų pritaikant jiems lietuviškus užrašus. Šie atvirukai prisideda prie populiariosios Europos kultūros vaizdinių paplitimo Lietuvoje: viščiukai kaip Velykų simbolis, kalėdinės eglutės, madingos išvaizdos jaunuolių atvaizdai, žaismingos vaikų fotografijos. K. Abromavičiūtės nuotr.
Domisi krašto istorija
1837 m. Samuelis Morzė sukonstravo pirmąjį telegrafo aparatą, tad nuo XIX a. vidurio ši informacijos perdavimo priemonė paplito Europoje. Lietuvoje pirmoji telegrama iš Vilniaus į Peterburgą pasiųsta 1859 metais, o po keturių metų Kaune įsikūrė pirmoji telegrafo stotis. R. Juciaus kolekcijoje puikuojasi 1909 m. vokiška telegrama, kurioje perduoti nuoširdūs sveikinimai jaunavedžiams.
Sovietmečiu išpopuliarėjo pašto vokų dekoras, kur vaizduojami didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčių fragmentai, ypatingai populiarinami naujųjų statybų (specialiosios paskirties pastatų, gyvenamųjų rajonų kompleksų) atvaizdai. Šie vaizdai pateikiami siekiant palaikyti optimistinį sovietinės propagandos formuojamą požiūrį į gyvenimą.
Gargždiškis kolekcininkas aktyviai domisi Gargždų krašto istorija. Prieš keletą metų Gargždų krašto muziejuje buvo pristatyta ekspozicija „Tarpukario Gargždai 1918–1939 m.“. Joje buvo įrengta ir atskira erdvė, pristatanti tarpukario pašto sistemos veiklą. Šią ekspoziciją R. Jucius praturtino tarpukario laikotarpio fotografijomis ir atvirlaiškiais.
Sovietmečiu išpopuliarėjo pašto vokų dekoras, kur vaizduojami didžiųjų Lietuvos miestų senamiesčių fragmentai, ypatingai populiarinami naujųjų statybų (specialiosios paskirties pastatų, gyvenamųjų rajonų kompleksų) atvaizdai. K. Abromavičiūtės nuotr.
„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.
SRT finansuojama rubrika „Šimtmečio aidai“
