Pagrindiniai 1949 m. pavasarį sovietų valdžios organų vykdytos masinio gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ (liet. − „Bangų mūša“) tikslai buvo galutinis lietuvių, latvių ir estų tautų ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo užgniaužimas, ištremiant rezistencijos dalyvių šeimas bei palankių sąlygų masinei žemės ūkio kolektyvizacijai sudarymas, konfiskuojant ir panaudojant kolūkių reikmėms ištremtų ūkininkų ir pasiturinčių valstiečių (sovietinėje terminologijoje vadintų „buožėmis“) turtą.

Šią sovietinio genocido akciją lėmė ir tuometinė tarptautinė padėtis – stiprėjanti TSRS konfrontacija su Vakarų valstybėmis, santykių su socialistine Jugoslavija paaštrėjimas. Nelojalių ir galimai nelojalių komunistiniam režimui gyventojų deportacijomis bei forsuota masine žemės ūkio kolektyvizacija buvo siekiama aktyviau sovietizuoti palyginti neseniai okupuotas Baltijos valstybes, įbauginti likusius gyventojus ir šitaip užtikrinti didesnį TSRS vakarinių sienų saugumą galimo karo su Vakarų valstybėmis atveju.

Nuo ankstesnių sovietų valdžios organų vykdytų masinių deportacijų operacija „Priboj“ skyrėsi tuo, kad ji organizuotai, tuo pačiu metu vyko trijose Baltijos šalyse, gyventojai buvo tremiami šeimomis, tremties terminai nebuvo numatyti, o tai reiškė, kad šeimos ir pavieniai asmenys faktiškai buvo tremiami iki gyvenimo pabaigos. Per šią 1949 m. kovo–balandžio mėn. vykdytą operaciją į tolimus, atšiauraus klimato TSRS rajonus buvo ištremta apie 95 tūkst. gyventojų (apie 32 tūkst. iš Lietuvos, apie 42 tūkst. iš Latvijos ir apie 21 tūkst. iš Estijos). Maždaug 72 proc. tremtinių sudarė moterys ir vaikai iki 16 metų amžiaus. Iš 1949 m. ištremtų žmonių iki 1950 m. pabaigos mirė 4123, dalies tremtinių likimas − nežinomas.

Trėmimo operacija prasidėjo kovo 25 d., penktadienį, 6 val. ryto ir baigėsi kovo 28 d., pirmadienį, 18 val. Operacijai vykdyti buvo sutelkta per 30 400 baudėjų. Žmonėms į telkimo punktus suvežti suformuotos 2835 operatyvinės grupės, sudarytos iš operatyvininko (viršininko), dviejų kareivių, dviejų stribų ir trijų partinio-sovietinio aktyvo darbuotojų. Kiekviena tokia grupė turėjo iš namų išvežti po tris šeimas. Nepaisant to, kad operacija „Priboj“ buvo detaliai suplanuota, o jos vykdymui buvo panaudotos milžiniškos pajėgos, nemaža dalis numatytų ištremti žmonių pasislėpė. Stengdamiesi įvykdyti planą, neradę numatytų šeimų trėmėjai paimdavo net neįtrauktas į sąrašą. Trėmimai vyko iš penkiasdešimties Lietuvoje veikusių geležinkelio stočių. Į tremties vietas buvo išsiųsti 24 ešelonai (1474 vagonai).

1949 m. kovo mėn. nuo tremties pasislėpė 13777 žmonės, kai kurie bandė pabėgti trėmimų metu. Pasislėpusių ir pabėgusių žmonių paieška prasidėjo balandį ir kai kuriose apskrityse užtruko iki liepos mėnesio. Vien balandį buvo surasta ir ištremta 3090 žmonių.

Iš Klaipėdos rajono 1949 m. kovo 27 d. buvo ištremti 947 gyventojai į Amūro (Selemdžinskio r.), Irkutsko (Bodaibo, Čiunskio, Usolės, Taišeto r.) sritis bei Krasnojarsko (Tasejevo, Dolgij Mosto, Rybinskio, Ust Abakano, Irbeijskojės, Černigorsko, Nižnij Ingašo, Kansko, Dzeržinskojės r.) kraštą.

Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Tardymo dalies 1949 m. balandžio 4 d. statistinėje pažymoje apie operacijos „Priboj“ metu papildomai į numatytų iš Lietuvos TSR ištremti asmenų sąrašuose nurodytos 29 „buožių“ ir „banditų“ šeimos iš Klaipėdos apskrities.

Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto sekretoriaus A. Sniečkaus 1949 m. gegužės 17 d. ataskaitinio pranešimo Visa sąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto sekretoriui G. Malenkovui apie 1949 m. kovo 25–28 d. Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos rezultatus ištrauka. Originalas. Dokumentas rusų kalba. LYA, f. 1771, ap. 52, b. 47, l. 2-4. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo virtualios parodos.

Pokario sovietinėje spaudoje gausu straipsnių apie „buržuazinius nacionalistus“, „buožes“, „banditų pagalbininkus“. Taip buvo įvardijami „liaudies priešai“, kuriuos trėmė arba vežė į lagerius. Klaipėdos miesto ir apskrities laikraštyje „Raudonasis Švyturys“ tokio pobūdžio straipsniai buvo spausdinami 1945–1950 m. laikotarpiu.

Raudonasis Švyturys 1949 m. vasario 8 d.

Minima Marė Gelžinienė, Roko, g. 1904 m., gyv. Kvietinių k. 1949 m. kovo 27 d. buvo ištremta į Krasnojarsko kr. Dolgij Mosto rajoną.