„Ateiti į sporto salę yra didžiausias džiaugsmas“, – tuo įsitikinusi gargždiškė Kamilė Klevinskytė, kita publikacijų ciklo apie Klaipėdos rajono jaunuosius Lietuvos rinktinių narius pašnekovė. Šešiolikmetė trejus metus lankė lengvąją atletiką, dvejus metus kilnoja sunkumus ir dabar savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be sunkiosios atletikos.

– Kaip susidomėjai sunkiąją atletika?

– Anksčiau lankiau lengvąją atletiką. Mano trenerė eidavo sportuoti pas Edvardą Šauklį. Kartą po treniruotės ji pasiūlė nueiti pabandyti padaryti keletą sunkiosios atletikos pratimų. Susidomėjau ir nuėjau. Vėliau trenerė išvyko į užsienį. Pradėjau lankyti sunkiąją atletiką. Patiko treneris E. Šauklys, griežtas, bet labai geras. Jis man labai padėjo, teigiamai motyvavo ir varžybos.

– Kokių aplinkinių reakcijų dėl šios sporto šakos sulauki?

– Buvo taip, kad kai kurie sakė, jog sunkioji atletika – ne mergaitei ir panašiai. Tėtis gal labiau bijo, nes jaunystėje yra kažkiek lankęs šį sportą. Nelabai tėvai norėjo, kad lankyčiau, bet jau pripranta. Bet kuriame sporte yra tikimybė susižaloti. Tikrai negalima teigti, kad, pavyzdžiui, lankant lengvąją atletiką, nepasitaikys jokių traumų. Kadangi labai patinka ir sekasi, aš neturiu abejonių. Draugai irgi palaiko, nesityčioja. Taip pat ir mokytojai. Pavyzdžiui, kai gavau apdovanojimą, visi klasės draugai džiaugėsi.

Stengiamės, kad daugiau žmonių ateitų į sunkiąją atletiką. Yra visokių mitų, kuriais jie tiki, kad neva pakenks širdžiai ir t.t. Juk pasidomi, kokią sporto šaką renkiesi. Bet yra daug tikinčių tuo, „ką kažkas pasakė“. Arba galvoja, kad užaugs daug raumenų. Jei ateisi ir ne tik sportuosi, bet vartosi visokius steroidus, aišku, bus ir tų raumenų. Jeigu sveikai sportuoji, viskas yra gerai.

– Kaip viską suspėji?

– Laiko sportas atima nemažai. Turi rinktis: arba mokslai, arba sportas. Bet bandau viską derinti. Atsisijoja ir draugai. Su kai kuriais mažiau bendrauji. Bet turiu draugę, kuri irgi užsiima sunkiąją atletika. Esame dviese, viena kitą motyvuojame. Turiu vieną gerą draugę ir kelis vadinamus pažįstamus, o daugiau ir nereikia.

– Ar nenutinka taip, kad išsenką ūpas ir atrodo, kad nieko nebesinori daryti?

– Jeigu patinka tai, ką darai, taip nebūna. Ateiti į salę yra malonumas. Gali nusiraminti po mokyklos, pailsėti. Čia tas pats kaip miegas ar poilsis. Lankydama šį sportą aš esu laiminga. Džiaugiuosi, kad yra toks treneris kaip E. Šauklys. Būna atsisėdi kartu pasikalbėti ir nepajauti, kaip prabėga laikas. Jis yra kaip geriausias draugas ar antras tėtis. Salėje visi jau kone kaip šeima susirenkame.

– Kokiais pasiekimais gali pasigirti?

– Lietuvos čempionate esu buvusi užėmusi trečią vietą, taip pat trečią vietą esu pelniusi Latvijoje vykusiose varžybose. Neseniai vyko Europos čempionatas, kuriame iškovojau devintą vietą. Vasarą Lietuvos čempionate užėmiau antrą vietą. Esu nemažai keliavusi – varžybų buvo daug.

Stūmimo rungtyje išstumiu 50 kg, rovimo – 40. Pati šiuo metu sveriu 57 kg. Dar šiek tiek trūksta iki geresnio stūmimo rezultato, bet viską galima pasiekti skiriant laiko ir pastangų.

– Kokios patirties, įgūdžių galima pasisemti išvykų metu?

– Gali susirasti daugiau draugų ir pažįstamų, kurie duoda daugiau patarimų. Pavyzdžiui, susipažinau su panelėmis iš Turkijos. Atradau daugiau įdomių vietų. Tarkim, Anykščius, Latviją. Tik sporto dėka apvažiavau kone visą Lietuvą.

– Kokių siekių turi?

– Norisi daugiau kažką pasiekti sporto srityje. Ko mokytis ateityje, dar galvoju. Gal rinksiuosi kažką susijusį  biologija, medicina ar policija. Noriu kad darbe būtų veiksmo. Esu nenustygstanti vietoje, norisi iššūkių. Smagu, kai juos įveiki. Įdomiausia, kad aš šeimoje esu jautriausia. Mama stebėjosi, kaip aš tokia jautri galiu eiti į sunkiąją atletiką. Visgi ir sportuojant buvo ir laimingų, ir liūdnesnių akimirkų, verksmų.

– Kaip pavyksta atsitiesti po tokių akimirkų?

– Padeda trenerio patarimai, draugės pagalba. Pati susiimu ir nusiraminu. Stengiuosi, kad ne tik kiti man padėtų, bet ir pati tai daryti. Vis tiek turi eiti pirmyn, nuolatos stengtis. Ir sportuoti reikia atsakingai. Jeigu visą žiemą sportavai, negali sugalvoti vasarą nieko neveikti. Paskui viską tarsi nuo nulio teks pradėti. Jeigu vieną dieną neatėjai į treniruotę – tai yra žingsnis atgal. O atėjus – žingsnis į priekį. Taip kyli aukštyn, kol kiti žiūri televizorių ir panašiai. Tiesa, buvo mėnuo, kai nesportavau. Tačiau net nežinojau, ką tuo metu veikti, kuo užsiimti, nes sportas man – viskas. Taigi grįžau. 

Asmeninio archyvo nuotrauka: