Nuo šiandien iki šv. Velykų beliko tik 40 dienų – visas pasaulis, taip pat ir Lietuva, švenčia Užgavėnes – šventę, per kurią iki valios pasilinksminus, laikas pradėti gavėti arba laikytis pasninko.

Užgavėnės švenčiamos daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui, Brazilijoje visas Rio de Žaneiras paskęsta šokio kvaitulyje. Italijoje Venecijos mieste akys raibsta nuo prabangių ir įmantrių kostiumų. Lietuvoje gi Užgavėnės itin archajiškos ir autentiškos, visai netviskančios prabanga, užtat  slepiančios daugelį sluoksnių simbolių, tradicijų, paslapčių.

Gavėnios laikas, kuris prasideda iš karto po Užgavėnių, yra bažnytinė tradicija. Gavėnia simbolizuoja Kristaus apmąstymus prieš didžiuosius jo gyvenimo įvykius.

Per Užgavėnes tikintieji tarsi pasirengia susikaupimo metui – atsivalgo iki valiai riebaus maisto, prisidainuoja ir prisišoka. Mat atėjus Gavėniai, privalu ramiau gyventi, kažko atsisakyti, laikytis pasninko.

Tačiau praskleidus katalikišką šydą, Užgavėnių tradicijose pasimato daug gilesnis ir senesnis sluoksnis, siekiantis pagonybės laikus.

Užgavėnės – gamtai budinti

Kai kurie lietuvių tyrinėtojai teigia, jog mūsų šalies Užgavėnių papročiai siekia net akmens amžiaus laikus, juose gausu ženklų, skirtų gamtai budinti, gyvybei žadinti, žemės vaisingumui didinti. Tad nenuostabu, kad ši šventė daugelį amžių buvo visų pirma kaimo šventė. Kiek vėliau Užgavėnės įsitvirtino ir mieste.

Užgavėnių dieną iki pat šiol yra įprasta išeiti į gatves, kiemus ir groti, dainuoti, barškinti rakandus, krėsti išdaigas, juokauti ir kvailioti.

Be jokios abejonės, per Užgavėnes būtinai reikia persirengti. Kuo keisčiau – tuo geriau. Tai diena, kai tiesiog būtina persikūnyti į tai, kas nesi. Užgavėnes švenčiantys dažniausiai rengiasi meškomis, vilkais, ožiais, gervėmis, gandrais, čigonais, velniais, žydais, vengrais.

Turbūt kyla klausimas, o kaipgi turėtų atrodyti persirengėlis žydas, vengras ar čigonas. Senovės lietuviams vengras ar kitos tautybės žmogus simbolizavo svetimšalį, nežinomas kultūras, keistumą. Kostiumais nesiekta šaipytis iš kitų tautų, tiesiog jie vaizduodavo mitinį pasaulį, esantį kažkur toli už vandenynų. Todėl ir persirengdavo keistuoliškai, neįprastai, bet kaip – būtinai išvirkščiais kailiniais, keliais sluoksniais rūbų.

Persirengimas per Užgavėnes turi simbolinę prasmę – persirengėliai, tikėta, buvo tarsi protėvių įvaizdžiai. Persirengimas buvo tarsi ryšys su protėvių dvasiomis.

Derlingumą, vaisingumą mūsų protėviai bandydavo prisišaukti persirengdami gyvūnais. Dažna ir velnio kaukė – baisi, išsišiepusi ar susiviepusi, raukšlėta, plaukuota. Tačiau persirengėlių tikslas nebūdavo išgąsdinti. Atvirkščiai, persirengėliai stengiasi prajuokinti, o simboline prasme yra tarsi žmones ir gamtą jungianti grandis.

Kuo daugiau ir riebiau

Per Užgavėnes reikia kuo daugiau prisivalgyti – mėsos, riebių ir gardžių blynų, nes šiandien baigsis nuo Kalėdų trukęs mėsėdas. Per Gavėnią senovės lietuviai valgydavo daug silkės, bulvinių patiekalų ir kuo mažiau mėsos. Buvo tikima, kad jei nori gausių kitų metų, per Užgavėnes reikia valgyti kuo įvairesnį maistą ir jo turi būti kuo daugiau.

Užgavėnės neįsivaizduojamos ir be Kanapinio bei Lašininio kovos. Ji reiškia žiemos ir pavasario kovą. Užgavėnių dieną tikimasi galutinai išvyti žiemą. Panašu, kad šiemet kova su žiema nebus sunki – sniego nelikę nė kvapo, o ir pavasaris pakampėmis jau vaikšto.