Ar galima gatves vadinti niekuo Lietuvai nenusipelniusių asmenybių vardais? Ar galima vadinti gatves nacių ar sovietų kolaborantų vardais? Salomėja Neris gera poetė, o P. Cvirka „Cukrinius avinėlius“ parašė, ar to pakanka, kad atsidurtum Lietuvos herojų panteone? Gyvenu Gargžduose, J. Janonio gatvėje, kertančioje P. Cvirkos gatvę.        

30 metų Lietuva nepriklausoma, o nesusitvarkome su savo memorialais, nesugebame išsigryninti, kokias asmenybes laikome tokiomis reikšmingomis, kad jas vertėtų įamžinti paminklais, gatvių pavadinimas, o kurias pakanka studijuoti istorijos, literatūros pamokose.

Sostinėje verda aistros dėl pokario rezistento atminimo, alėjų pervadinimo, P. Cvirkos paminklo nukėlimo, o Klaipėdos rajono taryboje, kalbama, yra siūlymų pakeisti P. Cvirkos gatvės pavadinimą Gargžduose. Akivaizdu, kad vėl bus susipriešinimo ir dantų griežimo, nes išsamių viešų diskusijų nesigirdėjo, o jei buvo, tai akivaizdžiai nepakankama.

Bet iškarto galima prognozuoti visus argumentus, kuriuos pateiks politikams „paprastas žmogus“. Tiesa sakant, jau vien šis terminas yra vertas paminklo labiau negu P. Cvirka ar J. Janonis, o „Paprasto žmogaus gatvė“ skambėtų žymiai stipriau negu „Lietuvos išdaviko“ ar „kolaboranto su nusikalstamu žmonijai režimu gatvė“.

Tačiau, kaip bebūtų, bet jei tikrai rudenį bus toks siūlymas, dantų griežimo bus, jis neišvengiamas. Pakanka prisiminti, kiek buvo verksmų jau vien sutvarkius piliakalnį istoriškai neteisingu pavadinimu. Kasdien Lietuvoje plynais kirtimais apie pusšimtį hektarų miškų paverčiant Kinijos rinkai tinkamais rąstais, keliasdešimt piliakalnio medelių staiga labai kažkam suskaudino širdį. Sovietmečio politika apželdinti miškais piliakalnius ant kurių šimtmečiais buvo ganomi gyvuliai, buvo skirta paslėpti mūsų paveldą nuo okupacijoje gimstančių kartų, kad mažiau kiltų klausimų. Tačiau bandymas pašalinti nusikalstamo režimo tvaiką, sukėlė apgailestavimų ir sentimentų bangą. Akivaizdu, kad tas pats atsitiks bandant apvalyti Gargždus nuo sovietinės propagandos likučių. Jau vien menkas paminklas okupacinio režimo pergalei kiek bereikalingų diskusijų sukėlė, o čia ištisos gatvės, kas reiškia adresų keitimą gyventojams. Vyresnio amžiaus žmonėms pripratimas yra antroji prigimtis, todėl bet koks pokytis, tiek geras, tiek blogas kelia stresą ir nepasitenkinimą. Bet atminimo paskirtis yra ateičiai, ne praeičiai skirtas.

Kam trukdo?

Pirmas argumentas besipriešinančiųjų „kolaboranto gatvės“ pavadinimo keitimui bus tipiškai žemaitiškas. Kam trukdo? „Gerai yra, kam čia ką keisti, daug vargo“. Kam gerai, o kam negerai, bet diskutuoti su tokiu argumentu beprasmiška, jį keliantys nenusiteikę girdėti jokių argumentų, jo argumentas yra „nieko nekeisti gyvenime“. Todėl gerbiant tokį žmogų, geriausiai palikti ramybėje su jo įsitikinimais.

Yra svarbesnių darbų

Kitas argumentas išplaukia kaip konstanta visiems atvejams – „Yra svarbesnių darbų, kam čia vėjais užsiiminėjat?“

Visada yra svarbesnių darbų ir jie turės būti padaryti, gatvių pavadinimų keitimas neatšaukia atsakomybių ir pareigų, jie turės būti padaryti ar bus keičiami pavadinimai, ar ne. Niekada taip nebus, kad kažkam kiti darbai neatrodys svarbesni.

P. Cvirka geras rašytojas, gražiai rašė

Na aš turiu savo nuomonę apie jo literatūros vertę, bet objektyvu būtų tarti, kad yra daug žymiai geresnių rašytojų, kurių vardais gatvės nevadinamos. Būkim atviri, P. Cvirka nėra pats geriausias, nėra ir blogiausias Lietuvos rašytojas, o sovietmečiu tapo kultiniu dėl kolaboravimo, o ne dėl literatūros kokybės.

Pakanka skaityti jo knygas, studijuoti literatūros pamokose, diskutuoti apie jo likimą istorijos pamokose, žinoti apie tokią asmenybę ir jo sprendimo motyvus „parvežti Stalino Saulę“, bet tikrai nėra jokios logikos vadinti jo vardu gatves, statyti paminklus. Nebūtina gilintis į tai, išdavė P. Cvirka kolegą rašytoją K. Jakubėną ar tai nepagrįstas kaltinimas, kam labai brangi jo kūryba, tegu inicijuoja kokių cukrinių avinėlių aikštės įrengimą ar pakaks tam memorialinės sodybos jo gimtajame kaime, bet vaikams aiškinti, kad jis gyvena Tėvynės išdaviko vardu pavadintoje gatvėje yra labai komplikuota.

Beje, abejotina, kad tas asmuo pats norėtų milžiniško paminklo ar jo vardu vadinamų gatvių. Stalinistinė gigantomanija yra pagarba ar labiau pasityčiojimas iš tragiško likimo rašytojo. Tikrai ne apie teismą kalba, o apie patį principą, kokią ateitį norime kurti. Net to paminklo niekas nenaikins, o išveš į Grūto parką, kur visi galės gėrėtis kiek tik nori.

Memorialiniai ženklai yra ne apie praeitį, o apie ateities viziją. Kokią ateities viziją mes matome, kokio elgesio iš piliečių tikimės ateities kataklizmų metu jeigu jau dabar rodome, kad visiškai toleruojame parsidavimą priešams savo užpakalį išsaugant kai šimtai tūkstančių tėvynainių padeda galvas ant velniškųjų režimų altorių.

Nedideliame miestelyje daug simpatiškiau atrodo gatvės, kurių pavadinimai susiję su vietos istorija, vietos žmonių atmintimi. Didžiųjų patriarchų vardais pakanka pavadinti pagrindines gatves, o tokias kaip P. Cvirkos gatvė daug šilčiau būtų vadinti kokia karvių ar piemenų gatve, nes dar daug kas atsimena šia gatve į ganyklas varomų karvių virtines.

Pagaliau net visiems vyresniems gargždiškiams žinomo ir mylimo vietinės reikšmės poeto ir kultūros darbuotojo Vytauto Rimavičiaus gatvė būtų daug simpatiškesnis pavadinimas Gargždams negu P. Cvirkos, kuris su Gargždais niekuo nesusijęs ir yra Lietuvos valstybei stipriai pakenkęs asmuo.

P. Dirgėla yra gargždiškis rašytojas ir jei kam labai reikia rašytojų vardų gatvėms, prašom. Na akivaizdu, kad ta žmones žudanti saulė būtų parvežta ir be P. Cvirkos bei kitų jo kolegų rašytojų pagalbos, bet kalba ir yra ne apie teismą, o tiesiog elementarų memorialinės koncepcijos sutvarkymą. Šiandien nėra nė vieno, kuris ginčytųsi, kad sovietinis režimas buvo tolygus savo žiaurumu nacistiniam ir jei kažkas pamena tik palyginus švelnias griežto režimo sąlygas brandaus socializmo laikotarpiu, negalėtų nuneigti, kad jis sukurtas ant lavonų kalnų, žudynių ir neapykantos, sunaikinant geriausius mūsų tautos genus.

Viena yra gimus okupacijoje įsilieti į režimo socialinę tvarką, visai kas kita lūžių momentu padėti tam režimui įsitvirtinti. Todėl ir tokių su sovietiniu režimu kolaboravusių asmenybių vertinimai yra labai skirtingi. Niekas nereiškia jokių pretenzijų dėl atminimo ženklų A. M. Brazauskui kapinėse, kur visai netoli palaidotas ir tikras tautos herojus Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Žmonės patys susigaudo, kas yra kas.

Jeigu kalbėtume apie P. Cvirką kaip rašytoją, visiškai svarstytinas būtų jo vardo suteikimas kokiai gatvelei kvartale, kur visos gatvės vadinamos tik reikšmingų tautos mentalitetui rašytojų vardu. Tuo tarpu dabar turime daug žymiai geresnių rašytojų, kaip minėjau, net kilusių iš Gargždų, kurių vardais gatvės nevadinamos ir neįmanoma suprasti kriterijų, pagal kuriuos taip išskiriami vieni kūrėjai prieš kitus.

Pavyzdžiui tai, kad K. Kubilinską kišo visiems vaikams į galvas sovietmečiu, nėra priežastis vadinti jo vardu gatves, pamirštant jo išdavišką veiklą kolaboruojant su nusikalstamu žmonijai režimu. Štai S. Neries atminimas puikiai saugomas jos memorialinėje sodyboje nenutylint juodųjų biografijos dėmių ir to visiškai pakanka. Statyti paminklus ir jos vardu vadinti gatves bei mokyklas, visiškai nebūtina tautos atminties išsaugojimui. Tiesa sakant net keista, kad Gargžduose mažai tų gatvių pavadintų kontraversiškų asmenybių kolaboravusių su komunistiniu režimu vardais. Nei kolaborantų Liudo Giros, nei Antano Venclovos vardais pavadintų gatvių nėra.

O J. Janonis?

Kažkas pasakys, kad reikia tada ir J. Janonio gatvės pavadinimą keisti. Galima, jeigu kažkam yra poreikis, bet tikrai ne dėl to, kad jis buvo kažkoks kolaborantas. Šiandien patektų po elementaria „leftisto“ etikete, iki revoliucionieriaus tikro jam toli. Būtų ilgiau gyvenęs, garantuotai būtų atsisukęs prieš komunistinį režimą. Gyvenu šioje gatvėje ir labiau suprasčiau keitimo argumentą, kad jis savižudis negu „revoliucionierius komunistas“. Koks čia malonumas savižudžio vardu pavadintoje gatvėje gyventi, bet tuo metu sergančio džiova žmogaus sprendimą suprasti galima.

Nors J. Janonis nespėjo taip ypatingai nusipelnyti Lietuvai, kad būtų verta jo vardu vadinti gatves bei statyti jam paminklus, tačiau ir nusikalto žmogus tik prieš save. Eilinis, jautrus, talentingas jaunuolis – idealistas, kairių pažiūrų. Tik bolševikinė propaganda jį pavertė kažkokia komunistinės velniavos ikona. Tegu lieka, bet jeigu J. Janonio lygio poetų vardais vadiname gatves, Gargžduose neturėsime tiek gatvių, kad visus „sutalpintume“. Vien partizanų kiek lyrikos yra. Tai tegu būna ta J. Janonio vardo gatvė, bet kažkaip reikia bent patiems sau turėti paaiškinimą, kodėl mes gatves vadiname keletą gražių eilėraščių parašiusio savižudžio poeto vardu, o Europos masto kūrėjus, tokius kaip Sarbievijus, Donelaitis ignoruojame.

Tiesa sakant taip devalvuojame patį pagarbos principą, ir jaunajai kartai paaiškinus, kas buvo P. Cvirka, kuo nusipelnė J. Janonis, ir J. Basanavičiaus gatvės pavadinimas gali pasirodyti susijęs su analogiškai mažareikšmiais nuopelnais pasižymėjusiu asmeniu. J. Janonis lai lieka Biržams, ten, kur praleido savo vaikystę.

Rinktis yra iš ko

Jei norisi būtinai nusipelniusių asmenybių vardų gatvėms vadinti, tai jų yra, yra reikšmingų asmenybių visam pasauliui. Kažkaip vis mums norisi rašytojų vardų, o pasaulinio garso mokslininkus, tokius kaip pvz. biologas Martynas Yčas, semiotikas A. J. Greimas, pasaulyje žinomas meno srovės „Fluxus“ kūrėjas J. Mačiūnas, žydus gelbėję žmonės, knygnešiai, Nepriklausomybės kovų savanoriai, pamirštame.

Kam norisi etnografijos, yra senųjų žemaičių kunigaikščių visa plejada. Vykinto gatvės iki šiol neturime. Tad nėra ko ir stebėtis dėl visiško susivėlimo vertybinėje hierarchijoje, kai pagarbos ženklais visai tautai diegiamas iškreiptas nuopelnų tautai ir valstybei svarbos reitingas.

Tai yra subjektyvi nuomonė, redakcija už jos turinį neatsako.