Visuomet maniau, kad nelaimingi atsitikimai įvyksta tik tuose darbuose, kuriuose dirbama su tam tikra sunkiąja technika, tačiau praėjusių metų vasarą man teko pakeisti savo nuomonę.

Londone gyvenu jau beveik dešimt metų: per šį laikotarpį yra tekę ir braškes skinti, ir dirbti sandėlyje, tačiau galiausiai pavyko įsidarbinti biure, kuo tikrai labai džiaugiausi. Pagal specialybę esu buhalterė: nors Lietuvoje ši profesija yra tikrai paklausi, tačiau emigravusi turėjau praeiti tikrus kryžiaus kelius, kol galiausiai pavyko susirasti pageidaujamą darbą.

Vis dėlto, įsitvirtinusi šioje pozicijoje tikrai džiaugiausi ir neturėjau kuo skųstis: darbas nebuvo pernelyg alinantis, o atlyginimas taip pat džiugino. Vis dėlto, vieną dieną teko atsidurti itin nemalonioje situacijoje, kuomet paslydau ant slidžių laiptų, ir nuo jų nukritau.

Nors šiais laiptais tekdavo lipti kasdien, tačiau jie įprastai būdavo sausi, todėl jokių nelaimių anksčiau nėra buvę. Deja, taip pat nebuvo ir jokio ženklo, įspėjančio apie slidžias grindis, todėl dėl šios apmaudžios klaidos atsidūriau ligoninėje.

Nors nusiritusi nuo laiptų maniau išsisukusi su keliais nubrozdinimais, tačiau iš tiesų viskas buvo gerokai rimčiau. Man į pagalbą atskubėjo personalo skyriaus vadovė, kuri, panašu, buvo kur kas labiau išsigandusi už mane. Tikėjausi, kad netrukus galėsiu grįžti prie įprastų dienos darbų, tačiau ji pasirūpino greitosios pagalbos iškvietimu, taigi, darbo tądien jau netęsiau.

Kai gydytojas vardino sveikatos sutrikdymus (smegenų sutrenkimas, lūžęs raktikaulis, ir t.t.) įstengiau galvoti tik apie tai, kaip greitai galėsiu pabaigti pradėtus darbus, nes tapo akivaizdu, kad greitu laiku prie įprasto gyvenimo ritmo grįžti tikrai neteks.

Ligoninėje teko praleisti kur kas daugiau laiko nei tikėjausi, ir šis laikotarpis turbūt buvo vienas sunkiausių mano gyvenime. Nesu pratusi tiesiog ilsėtis ir nieko neveikti, todėl šis nutikimas tapo tikru iššūkiu. Mintyse skaičiavau dienas, kada galėsiu grįžti prie įprastų darbų, ir vėl skųstis pernelyg greitu gyvenimo tempu.

Per visus gyvenimo Londone metus esu sutikusi daugybę nuostabių žmonių, kurie tapo mano bičiuliais, tad vos tik socialiniame tinklalapyje pasidalinau apie šį nutikimą, netrukus sulaukiau daugybės žinučių, o į mano palatą pradėjo plūsti lankytojai.

Vienas iš mano seniausių bičiulių patarė pasidomėti galimybe gauti kompensaciją už patirtą nelaimingą atsitikimą darbe: pamaniau, kad tokią privilegiją turi tik Jungtinės Karalystės gyventojai, tačiau vos tik jis užvėrė palatos duris, iš karto ėmiausi informacijos paieškos.

Netrukus radau įmonę „Insito kompensacijos“, kuri siūlo padėti gauti priklausančią kompensaciją ne tik Jungtinės Karalystės gyventojams, bet taip pat ir čia dirbantiems kitataučiams žmonėms. Negaišdama laiko užpildžiau užklausos formą apie patirtą įvykį, ir labai greitai sulaukiau konsultanto skambučio. Buvau informuota apie tai, kokio dydžio išmokos galiu tikėtis, ir kiek laiko truks visas kompensacijos gavimo procesas. Pateikta informacija skambėjo tikrai puikiai, tad bent tai šiek tiek pakėlė nuotaiką.

Ligoninėje teko praleisti kiek daugiau nei mėnesį, o vėliau kurį laiką turėjau nedarbingumą. Buvo paskaičiuota, kad dėl patirto nelaimingo atsitikimo darbe net tris mėnesius buvau nedarbinga, tad buvo išmokėta kompensacija už visą šį laikotarpį.

Taip pat kompensacija padengė visas gydymo išlaidas, todėl man nė neprireikė naudoti savo sutaupytų pinigų. Jei bičiulis nebūtų manęs informavęs apie galimybę gauti kompensaciją, kažin, ar aš būčiau ėmusis ieškoti tokios informacijos. Taigi, esu labai dėkinga savo draugui bei kompanijai „Insito kompensacijos“: jų dėka sveikimo procesas buvo gerokai pozityvesnis.

Platesnę informaciją rasite čia.

Reklama