Kol kiti tyliai namuose stebėjo ir stebi įvykius Ukrainoje, du jaunuoliai – gargždiškė Margarita Lukošiutė ir jos draugas vilnietis Simonas Jatkonis – viską nutarė pamatyti iš arti. Į Kijevą jie atskrido ankstyvą vasario 28 d. rytą ir ten išbuvo tris dienas. Visą laiką pora praleido Kijevo centre, daugiausia Maidane.

Kaip sakė Margarita ir Simonas, kelionės tikslas buvo savo akimis pamatyti Ukrainos sukilimą. Jie nutarė, kad muziejai ir pramogos gali palaukti, nes galimybė, nors ir simboliškai sudalyvauti revoliucijoje, yra daug vertingesnė už bet kokį muziejų.

Dalinamės Simono Jatkonio pasakojimu apie kelionę.

Norėjome pamatyti savo akimis

Nuo paauglystės domiuosi geopolitika, politika, karyba ir mūsų regiono istorija, todėl paprasčiausiai negalėjau praleisti progos, savo akimis pamatyti, kaip vyksta istorija. Keliauti nesibaiminant paskatino ir nostalgiški Sąjūdžio laikų prisiminimai. Tuo metu buvau dar vaikas ir prie Lietuvos nepriklausomybės siekio prisidėjau vaikiškais būdais, tad labai norėjosi pažvelgti į panašius įvykius suaugusiojo akimis.

Margaritai įdomiausia buvo pamatyti, kaip revoliucijos metu iš tikrųjų gyvena žmonės. Pamatyti, išgirsti, pabendrauti, susidaryti savo nuomonę tiek apie įvykius, tiek apie juose dalyvaujančius žmones.

Kijevas

Bilietus į Kijevą pirkome dieną po Maidano šturmo, kurio metu žuvo daugiausia žmonių. Buvo baugoka. Žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kad Kijeve nedirba bankai, bankomatuose nėra pinigų, parduotuvėse trūksta maisto. Rimtai svarstėme, gal vežtis kokį grikių pakelį ar konservų.

Gerai, kad to nedarėme, nes Kijevas, kurį pamatėme, buvo visiškai kitoks, nei įsivaizdavome: parduotuvės pilnos maisto, bankai dirba, vieninteliai tušti bankomatai – tie, prie kurių per barikadas negali privažiuoti inkasatorių mašinos.

Pirmus revoliucijos ženklus pamatėme prie oro uosto – užkardą, prie kurios savanoriai tikrina visų išvykstančių dokumentus. Tačiau anksti ryte ten nieko nebuvo, užkarda atrodė apleista. Išsikvietėme taksi ir nuvažiavome link centro, kur įsikūręs mūsų hostelis. Važiuodami per Kijevą nematėme jokių revoliucijos ženklų, nei žmonių su kaukėmis, nei barikadų, jokių degėsių. Pradėjo net kilti minčių, kad galbūt pavėlavome, gal revoliucija jau baigėsi?

Hostelis, kuriame internetu rezervavome porą lovų, įsikūręs prie pat Gruševskio prospekto. Paėję šimtą metrų centro link pamatėme pirmą barikadą ir supratome, kad niekas dar nesibaigė, o tik prasideda. Barikadų atitvertame centre knibždėte knibžda žmonių: kai kurie ten jau ketvirtą mėnesį, kiti paprasčiausiai atėjo pasivaikščioti.

Viskas tik prasideda

Maidano aikštėje ir Gruševskio prospekte išdygęs palapinių miestelis nesiruošia niekur kraustytis. Barikados taip pat paliekamos vietoje ir saugomos dieną-naktį. Dalis parduotuvių ir kavinių veikia, dalis savo patalpas perleido revoliucionieriams. Centre esantys miesto administracijos ir kiti oficialūs pastatai tarnauja kaip revoliucijos štabai.

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, kai apsipranti su visur esančiais savigynos kariais ir barikadomis, – tvarka. Visą teritoriją savanoriai tvarko kiekvieną dieną. Žmonių ir automobilių srautus taip pat reguliuoja savanoriai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas Maidanas veikia chaotiškai, savanoriškais pagrindais. Tik vėliau pradedi matyti, jog tai ne šiaip palapinių miestelis, o Kijevo ir visos Ukrainos revoliucijos širdis bei protas.

Kas valdo Maidaną?

Tuo metu (prieš porą savaičių), kai mes buvome Kijeve, naujoji vyriausybė ir prezidentas dar nebuvo įtvirtinę savo valdžios. Vienintelis rimtas politinės valios šaltinis buvo Maidanas. Pasimetę politikai ėjo Maidano nurodyta kryptimi. Turbūt kyla natūralus klausimas – kas vadovauja Maidanui? Kas viską valdo?

Atsakymas gali būti sunkiai suvokiamas, bet yra, kaip yra – Maidano niekas nevaldo ir jį valdo visi. Tai labai fragmentuotas judėjimas, jame veikia dešimtys įvairiausių judėjimų ir grupuočių, o sprendimai priimami tiesioginės demokratijos būdu – žmonės paprasčiausiai nubalsuoja vietoje. Bet kuris norintis gali ateiti į Maidano administracinį centrą ir pateikti savo pasiūlymus, kaip spręsti vienas ar kitas problemas. Pasiūlymas užrašomas ir pateikiamas viešam svarstymui, daugiausiai palaikymo sulaukusi idėja įgyvendinama. Maidane nuolatos gimsta idėjos ir priimami sprendimai, kurie turi įtakos visai Ukrainai.

Įdomiausia, kad visa tai veikia, ir veikia sklandžiai. Miesto ir valstybės administracijos derina veiksmus su Maidanu, milicija patruliuoja tik kartu su savanoriais, politikai, intelektualai, verslininkai nuolatos ateina į Maidaną pabendrauti, pajusti žmonių nuotaikų. Naujai iškilę revoliucijos lyderiai aktyviai įsilieja į politinį, ekonominį ir administracinį valstybės gyvenimą.

Mano nuomone, Maidanas yra labiau idėja, valstybės ir savivaldos valdymo sistema nei organizacija. Kituose miestuose ir kaimuose iškilę maidanai ir iš savanorių susiformavusios apsaugos pajėgos atsirado savarankiškai. Taip, veiksmai koordinuojami valstybiniu mastu, tačiau iniciatyva veikti ir kurti ateina ne iš centrinio Maidano, o iš vietinių žmonių, kurie perėmę veiklos modelį pradeda tvarkyti savą kiemą.

Maidanas yra labai atviras judėjimas, vienijantis radikaliai skirtingas pažiūras. Seni dirba išvien su jaunais, liberalai spaudžia ranką nacionalistams, studentai diskutuoja su kaimo vaikinais, turtingi dirba kartu su vargšais. Gali pasirodyti, kad tokia organizacija yra per daug atvira, kad į ją lengvai gali infiltruotis provokatoriai, godūs savanaudžiai ar kitokie kenkėjai. Iš dalies tai yra tiesa. Iš kitos pusės, kadangi Maidane sprendimai priimami ypač skaidriai ir daugybė skirtingų žmonių aktyviai dalyvauja veikloje, kontroliuoti šį judėjimą yra labai sudėtinga. Maidanas išties yra žmonių judėjimas.

Kas už viską moka?

Jei jau niekas nevadovauja, tai kas tada už viską moka? Iš ko gyvena tie, kurie jau keturis mėnesius nedirba?

Maidaną išlaiko žmonės. Kiekvieną dieną iš visų Ukrainos kampelių į Maidaną plūsta maistas, medikamentai, drabužiai, technika, pinigai. Tai lyg mokesčiai valstybei, tik savanoriški ir neapipinti biurokratiniu aparatu. Yra bendros Maidano sąskaitos ir sandėliai, tačiau pastaruoju metu dauguma iniciatyvų savarankiškai renka lėšas. Tokiu būdu išvengiama administracinio aparato augimo ir visų su tuo ateinančių problemų: korupcijos, vagysčių, neskaidrumo ir t.t.

Norint suprasti tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, pradžiai reikia suprasti viena – Maidano aktyvistai nėra šiaip minia, neturinčių ką veikti žmonių. Kiekvieną dieną jie dirba darbą. Ukrainiečių tauta jiems patikėjo labai svarbias pareigas – kurti ir saugoti naują Ukrainą. Tauta pati išlaiko savo revoliuciją, todėl revoliucinis judėjimas yra atskaitingas tik tautai ir niekam kitam. Kiekvieną dieną tūkstančių tūkstančiai žmonių aukoja, kad išlaikytų ir stiprintų Maidano judėjimą visoje Ukrainoje. Kadangi judėjimas yra toks fragmentuotas, tai ir kiekvienas norintis prisidėti, gali paremti tą judėjimo dalį, kuri geriausiai atitinka jo įsitikinimus. Moteriškė gimusi Lvove, bet jau trisdešimt metų gyvenanti Kijeve, maistą neša Lvovo šimtinei, futbolo fanai palaiko futbolo fanus, kiekvienas regionas renka paramą savo regiono atstovams.

Kiek pamenu, panašiai viskas veikė ir Lietuvoje, kai didelė tautos dalis susivienijo siekdami bendro tikslo – laisvės. 

Ką apie revoliuciją galvoja ukrainiečiai

Teko bendrauti su įvairiais žmonėmis: tiek su Maidano aktyvistais, tiek su bandančiais išlikti nuošaly ir niekur nesikišti. Pirmas dalykas, kurį pastebėjome – prasčiausiai psichologiškai jaučiasi tie žmonės, kurie nieko nedaro, bet domisi tuo, kas vyksta. Seka naujienas, nerimauja, nervinasi, baiminasi karo, nežino, ko laukti ateityje. Baisiausia yra prieš kompiuterio ir televizoriaus ekraną, nes tada žmogus pasijaučia esąs didžiulių, globalių įvykių sūkuryje. Pasijaučia bejėgis ir negalintis niekam daryti įtakos.

Yra didelė žmonių dalis, kurie domisi tuo, kas vyksta, tačiau toliau gyvena kasdienius gyvenimus. Panašu, kad ši žmonių grupė jaučiasi daugmaž normaliai. Jei būdamas Kijeve neužsuksi į Maidaną, tai net nesuprasi, kad šalyje kažkas vyksta. Gyvenimas teka įprasta vaga ir šaltesnių nervų piliečiai gali ramiai gyventi.

Dar yra nemaža dalis žmonių, kurie palaiko Maidaną: atneša savanoriams maisto, aukoja pinigus, drabužius, medikamentus, ateina į Maidaną „pakvėpuoti laisvės oru“, pabendrauti su aktyvistais, sudalyvauti koncertuose, mišiose, vestuvėse (taip, Maidane vyksta net ir vestuvės). Šie žmonės jaučiasi laisvės judėjimo dalimi, jie dėkingi kovotojams, liejusiems kraują už bendrą laisvę, o kovotojai ir kiti aktyvistai dėkingi jiems už palaikymą ir paramą.

Ir yra tie, kurie veikia aktyviai. Šie žmonės patys ramiausi, draugiškiausi ir nuoširdžiausi iš visų. Tokio svetingumo ir šiltumo kaip Maidane mes nematėme niekur. Aktyvistai ir kovotojai mielai bendravo, kvietė prie laužų, į palapines, primygtinai vaišino kava, arbata, naminėmis sultimis, maistu. Mums nuolatos dėkojo, kad atvažiavome, kad palaikome, kad suprantame jų laisvės ir padoraus gyvenimo siekį. Vėlgi, kažkas panašaus vyko ir Lietuvoje, tad labai lengva suprasti ukrainiečius.

Kokia ateitis laukia Ukrainos?

Tie žmonės, kurie prisideda prie judėjimo, pasiryžę kautis iki galo. Ir jie nebijo. Nes baisu, pikta ir negera yra tik tada, kai vien tik žiūri žinias ir nieko nedarai. Gatvėje nėra baisu, mitinge nėra baisu, ant barikados nėra baisu. Kaip sako patyrę, net ir pirmose kovotojų eilėse nėra baisu, o net jei yra baimė, tai ji visiškai kitokia nei ta smaugianti, dusinanti, pykčiu atskiesta neviltis, kuri apima nieko nedarant, bet nuolatos spėliojant, kas bus... Darantys nespėlioja, kas bus, jie kuria ateitį patys. Jie valdo procesą, o ne procesas juos.

Didelį įspūdį paliko ukrainiečių susitvardymas ir humoro jausmas. Niekur negirdėjome nė vieno blogo žodžio apie rusus, net ir po to, kai Putinas užgrobė Krymą. Nė vieno blogo žodžio. Visas pyktis nukreiptas tik į Putiną.

Maidane visi supranta, kad Ukraina, kaip valstybė, yra ant kracho ribos. Armija nuskurdinta ir tik nedidelė jos dalelė yra visiškai pasiruošusi galimam karui, ekonomika ne tik, kad šlubuoja, bet vos šliaužia, politinė ir administracinė valstybės sistema korumpuota ir perpuvusi. Visi puikiai supranta, kad nei valdžia, nei Europos Sąjunga, nei NATO Ukrainos nesutvarkys. Vieninteliai, kas gali sutvarkyti ir pertvarkyti Ukrainą, yra patys ukrainiečiai... Ir jie tai daro.

Žmonės nepasitiki nė vienu politiku: nei senu, nei nauju. Nededa jokių vilčių į tarptautinę bendruomenę, be to, ir nenori, kad jiems pradėtų diriguoti JAV ar Briuselis. Tuo labiau nenori, kad jiems diriguotų Maskva. Maidanas yra jau antra Ukrainos revoliucija per dešimt metų, tik šį kartą žmonės pasiruošę eiti iki galo: įgyvendinti struktūrines krašto apsaugos, ekonomikos, valstybės administravimo, rinkimų sistemos reformas.

Ar jiems pavyks? Nežinau... Tačiau esu tikras dėl vieno – ukrainiečiai nenurims tol, kol nesukurs tokios valstybės, kokios jie nori ir kokios jie yra verti. Ugnis Ukrainos širdyje dega karštai ir nė nesiruošia išblėsti.

Kelionė namo

Ankstyvą pirmadienio rytą važiavome į oro uostą, šį kartą užkarda buvo funkcionuojanti, savanoriai tikrino visų išvykstančių dokumentus. Sustabdė ir mūsiškį taksi automobilį. Savanoris mandagiai paprašė parodyti dokumentus, pamatęs lietuviškus pasus iš karto pradėjo atsiprašinėti ir palinkėjo gero kelio. Nustebęs taksi vairuotojas paklausė: „Ką dokumentuose pamatė savanoris?“ Atsakiau: „Turbūt tai, kad mes – lietuviai?“ Vairuotojas nusišypsojo: „Taaaip, lietuvius mes gerbiame“.

Tokiomis nuotaikomis ir grįžome į Lietuvą. Ši trumpa kelionė pranoko visus lūkesčius, daug pamatėme ir daug išmokome. Supratome, kad mes, lietuviai, galime daug ko pasimokyti iš kaimynų.

Margaritos Lukošiutės nuotraukos: