Šiomis dienomis daug kalbame apie tai, ar realu, kad Rusija mėgins įsiveržti į Baltijos šalis. Ar turi tam Kremlius karinių, finansinių pajėgumų ir taip toliau.

Man atrodo, kitą klausimą šiandien reikėtų kelti. Ne kokie įsakymai bus duoti iš Kremliaus, ne kaip ir kada galbūt bus panaudota agresija, o ką Lietuva padarys, kad tas pats Kremlius nemėgintų ar nenorėtų bandyti taip elgtis. Mano įsitikinimu, Lietuva gali nuveikti daug. Ir toli gražu ne vien tokiomis priemonėmis, kaip didesniu finansavimu krašto apsaugai ar naujos ginkluotės pirkimu (kas, žinoma, yra svarbu).

Siekdami sumažinti grėsmes, Lietuva ir pirmiausia kiekvienas iš mūsų turi ir gali:

Nebekariauti vidaus karų.

Kam naudingos rietenos ar susiskaldymas dėl tokių dalykų, kaip referendumai dėl žemės nepardavimo užsieniečiams? Gerbkime savo ir savo kaimyno privačią nuosavybę, savo teisę laisvai apsispręsti – iškart būsime stipresni.

Nebekariauti su investuotojais Lietuvoje.

Kam naudinga, kad dėl įvairių priežasčių iki šiol nesulaukiame tokių investuotojų kaip „Chevron“, kurie galėtų išsiaiškinti, turime ar ne Lietuvoje tokio turto kaip skalūnų dujos ir kokios galimybės jas išgauti? Sudarykime palankias sąlygas ateiti investuotojams, tada nereikės laukti niekieno malonės. Daugiau užsienio investicijų kartu reikš mažiau abejojančių, ar JAV ir kitos Vakarų valstybės sustiprins mūsų gynybos pajėgumus.  

Nebekariauti aklai, siekiant suvesti sąskaitas.

Tai dažnai pasitaiko, ypač tokiose institucijose kaip Seimas ar Vyriausybė. Kam naudinga, kai valdantieji, nutarę suvesti sąskaitas su buvusia Vyriausybe, veikia per visokias laikinas Skardžiaus komisijas, o po to išsiaiškina, kad politinio revanšo siekiai veda į aklavietę, nes tai kenkia valstybės nepriklausomybei ir strateginiams energetikos objektams (kaip Suskystintų gamtinių dujų terminalas).

Politikoje galioja savos taisyklės (už tai aš irgi prisiimu atsakomybę), bet yra atvejų, kai būtina su(si)tarti. Tai visiškai nereiškia, kad reikia keisti ideologiją ar išduoti principinius įsitikinimus.

Nebebijoti karo, o imtis veiksmų.

Kam naudinga, kad liksime pasyvūs stebėtojai, abejingi tam, kas šiandien vyksta netoli mūsų sienų? Kam palanku, kad 9 iš 10 Lietuvos gyventojų bus įsitikinę, jog svetima kariuomenė gali mėginti veržtis į mūsų šalį?

Jei Karaliaučiuje matome aktyviai repetuojantį Rusijos karinį laivyną ir aviaciją, kodėl kiekvienas iš mūsų negalime „parepetuoti“ savanoriškose pratybose? Nesvarbu, tai būtų Šaulių sąjunga, krašto apsaugos savanorių, programuotojų ar informacijos specialistų grupė, pasirengusi atremti ne tik karines, bet ir kibernetinis ar propagandines atakas.

Nebeveikti pavieniui.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime ne veltui kalbėjo apie laisvės kainą ir pasakė mintį, kad kiekvienas savo darbais privalome ją stiprinti. Susitelkę ir veikdami kartu.

Gal mėgėjai pabambėti ir sakys, kas čia naujo, kas iš to? Bet aš sakau, kad kartu mes esame didesnė jėga. Jei kam reikia įrodymų, pažiūrėkite, kaip per svarbiausias Lietuvos rinktinės kovas susivienija „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ fanai.