Balandžio 1-oji – Melagių diena. Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Seniau „melagio, arba šido, diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neprigausi, tau bus nelaimingi metai“.

Melu klaidino piktąsias derliaus dvasias

Kalendorinėms apeigoms susiformuoti nemažai įtakos turėjo senieji, iš pirmykštės bendruomenės santvarkos laikų atėję lietuvių tikėjimai ir senoji pasaulėjauta. Senųjų amžių žmonės manė, kad pasaulis pilnas įvairiausių dvasių – gerų ir piktų, kad kiekvienas daiktas ar reiškinys turi savo dvasią.

Ypač daug religinių apeigų ir ceremonijų žmogus atlikdavo pavasarį, prieš pradėdamas ir užbaigdamas žemės ūkio darbus. Orų nepastovumu ypač pasižymi balandžio mėnuo. Padidėja saulės spinduliavimas, smarkiai pakyla oro temperatūra. Gali griaudėti perkūnija, bet pasitaiko, kad šešias dienas šeimininkauja pūga. Visa tai kėlė žmonėms didelį nerimą. Norėdami to išvengti, jie stengėsi melu ir apgaule suklaidinti piktąsias augimo bei derliaus dvasias, moteris – raganas, kad šios nepakenktų busimajam derliui, gyvulių prieaugliui. Vaizdžiai apie tai pasakoja P. Zalanskas knygoje „Čiulba ulba sakalas“: „Pirmą balandžio neskolinkit niekam ugnies, nei degtukų, nei žeirių, nei užkurto pečiaus ugnies. Jeigu tu paskolinsi kaimynei ugnies, tos šeimininkės, kur davė ugnį tuos metus gyvuliai bus bergždi, nesilakstys.“

Pateisinti melą ir apgavystę buvo priimta tik Melagio dieną. Užtekdavo tik sušukti „apribus“ arba „balandis“, ir patikėjęs, kad jo bato užkulnys perplyšęs ar saga ištrūkusi, nusišypsodavo arba blogiausiu atveju nusispjaudavo, kad užmiršęs tokią dieną. Manoma, kas šią dieną reikia pasakoti pramanytus dalykus.

Apgavus buvo galima tikėtis sėkmės ir gerų metų. Labiausiai visoje Lietuvoje paplitęs nekaltas melas, pvz., kad sugrįžo iš šiltųjų kraštų paukščiai, ypač gandras. Balandžio 1-ąją kaime norėdami apgauti, siunčia pas kaimyną paskolinti neskolinamo daikto. Samdinei merginai šeimininkė liepia eiti pas kaimynę ir parnešti gaištuvėlį. Kaimynai iš tokios skolintojos skaniai pasijuokia, nes šiuose kraštuose gaištuvėliu vadina neseniai gimusius kūdikius. Siunčia paskolinti skiemenų (žiočių) arba rukučių – vilnos gniužulėlių, kurie susivelia avint vilnones kojines. Kad atėjęs skolintis negrįžtų tuščiomis ir būtų daugiau juoko, įdėdavo įdomesnių, juokingesnių daiktų.

Balandžio 1-oji pasaulyje

Apgaudinėjimo paprotys žinomas ne tik Lietuvoje. Antikos pasaulio tyrinėtojai tvirtina, kad kovo ar balandžio dienomis buvo švenčiama taip vadinama Saturnarija – diena, skirta prisiminti „aukso amžių“, kai visi žmonės buvo lygūs. Tą dieną vergai galėdavo pokštauti, išjuokti ir pašiepti savo ponus, nebijodami susilaukti bausmės. Pavasario garbei statydavo graikų komedijas. Indijoje nuo pat senovės laikų kovo 31 dieną buvo švenčiama „Uli“ šventė, kurios metu žmonės apgaudinėdavo vieni kitus, stengėsi priversti atlikti įvairiausius nereikalingus ir beprasmiškus darbus. Katalikų dienraštis „XX amžius“ teigia, kad Balandžio 1-oji, juoko ir pokštų diena, kilusi iš viduramžiais paplitusių religinių vaidinimų – misterijų, kurių metu buvo vaizduojamos scenos, kuriose krikščioniškasis išganytojas buvo siuntinėjamas „nuo Ainošiaus pas Kaipošių“.

Daugelis tyrinėtojų laikosi nuomonės, jog balandžio pirmosios tradicijų pradžia susijusi su Prancūzijos karaliaus Karolio IX valdymo laikotarpiu. 1564 metais karaliaus pasiuntinys paskelbė, kad metų pradžia perkeliama iš balandžio pirmosios į sausio pirmąją. Kitais metais kaip protestą naujametinius sveikinimus prancūzai išsiuntė balandžio pirmąją. Nuo šios datos imti pardavinėti balandžio 1-osios „suvenyrai“ – skrynelės su iššokančiais ant spyruoklių velniukais, „apgaulingos“ dėžutės, kur į saldainių popieriukus būdavo įvyniojamas kas nors nevalgomo, „saldumynai“ su pipirų ar garstyčių įdaru, „vyno“ buteliai su sūriu vandeniu.

Belgijoje ir Olandijoje ši diena irgi seniai žinoma. Balandžio pirmąją kiekvienas bando sukurti nebūtą istoriją. Anglijoje ši diena buvo vadinama „kvailių diena“. Kiekvienas turi teisę pasijuokti iš savo draugų, viršininkų, juos apgauti.

Suomijoje šią dieną neleidžia galvijų į ganyklą, nepradeda naujų darbų. Panašūs papročiai išlikę ir Šveicarijoje.

Pokštai spaudoje

Vėliau kai kurios Vakarų Europos ir Amerikos šalys pradėjo leisti specialius laikraščių ir žurnalų numerius, skirtus Balandžio 1-ąjai, kuriuose buvo pilna negirdėtų, neregėtų dalykų. Pavyzdžiui, 1877 m. balandžio 1-ąją vokiečių žurnalas „Die heim“ rašė apie žmogų, įveikusį žemės trauką ir kad jo gravitacijos įveikimo būdas buvo demonstruojamas plačiam inžinierių ir mokslininkų sluoksniui. Praeitame šimtmetyje Niujorko laikraštyje „Šen“ balandžio 1-ąją buvo išspausdinta žinia apie išrastus žiūronus, pro kuriuos galima įžiūrėti mėnulyje skraidančias būtybes, panašias į beždžiones. Londono dienraštis „Ivning star“ įdėjo skelbimą, kad Lolingtono parke įvyks asilų paroda. Minios žmonių veržte veržėsi į parką, net neįtardami, kad tai tik pokštas.

Mūsų oficialioji spauda taip pat nepamiršta Melagių dienos. Gana vykusį pokštą iškrėtė „Komjaunimo tiesos“ žurnalistai 1981 m. balandį, išspausdinę žinutę „Podidamo Meliados pasekėjai“, kurioje kalbama apie Balbieriškyje prasidedantį respublikos bėgimo ristele čempionatą. Kviečiama dalyvauti, o neturintiems galimybės dalyvauti siūloma vakare įsijungti televizorių. Sako, norinčių dalyvauti buvo nemažai. Daug kas patikėjo arba vos nepatikėjo maloniom naujienom, kad atidaryta nauja malūnsparnių linija „Rokiškis–Suvainiškis“ (per Kazliškį ir Pandėlį), kad Panevėžio parduotuvėse gauti naujausios laidos elektriniai automobiliai arba, kad alkoholiniai gėrimai vyrams bus pardavinėjami tik su specialiais žmonų leidimais ir t.t.

Šią dieną žmonės kviečiami kartu pasijuokti iš blogybių, pasisemti geros nuotaikos iš dosniai atverstos satyros skrynios. Nepamirškime jos ir šiemet. O gal iš tikrųjų tik vieną kartą per metus apgavus kaimyną, bendradarbį ar šeimos narį išsipildys nors nedidelis troškimas, o jeigu tai ir neįvyktų, nuotaika tikrai pasitaisys. Daugiau juokimės!

Parengta pagal Nijolės Marcinkevičienės knygą „Melagių diena“.