Nuo tada, kai šalys viena po kitos paskelbė apie karantiną jų miestai ėmė ir nutilo.

Seismologai iš viso pasaulio fiksuoja žymų vibracijų, sukeltų žmonių vykdomos veiklos, sumažėjimą.

Šias tendencijas pirmasis paviešino Thomas Lecocq, seismologas iš Karališkosios Belgijos observatorijos, Briuselyje. Seisminės stotys įprastai įsikuria atokiau nuo metropolinių zonų, toliau nuo įvairių vibracijų, kurios gali užgožti silpnesnius žemės virpesius.

Tačiau Briuselio stotis buvo įsteigta prieš daugiau nei šimtmetį, dar prieš čia išsiplečiant Belgijos sostinei. Šiandien ši stotis leidžia pažvelgti į šio judraus miesto pokyčius ir kasdienį ritmą.

Lecocq nustatė, kad pasnigus, antropogeninis seisminis aktyvumas sumažėja, o motokroso dienomis – jis išauga. Lecocq patikrino seisminius duomenis dieną prieš Belgijoje įsigalint nacionalinio masto karantinui, bei rytą po to.

Jo teigimu, aktyvumo smukimas buvo akivaizdus.

Savo įžvalgomis Lecocq pasidalino internete, o dabar seismologai iš Jungtinių Amerikos valstijų, Prancūzijos, Naujosios Zelandijos ir kitų pasaulio valstybių, tokį patį efektą stebi ir savo šalyse, kur įsigaliojo socialinės izoliacijos priemonės.

Seismologams, kurie tiria seisminius signalus iš Žemės vidaus, o ne kitų šaltinių – žmonių, gyvūnų ar net audrų, karantinas leido žemės virpesius klausyti kur kas lengviau ir aiškiau.

„Įprastai mes negebėtume surinkti 5.5 balo žemės drebėjimų signalus iš kitos pasaulio pusės, nes tam aplink paprasčiausiai būdavo pernelyg triukšminga, tačiau kuomet šiuo metu vyrauja mažiau triukšmo, mūsų instrumentai geba surinkti kur kas mažesnius nei 5.5 balų signalus,“ – aiškino Koelemeijer.

Vyrauja mažesnė oro tarša

Kuomet miestai, o kartais ir ištisos šalys su pandemija kovoja paskelbus karantiną, Žemę stebintys palydovai ėmė fiksuoti žymų dažniausiai sutinkamų oro teršalų, tokių kaip azoto dioksidas, kuris į atmosferą patenką iš automobilių, sunkvežimių, autobusų ir elektrinių jėgainių, lygių sumažėjimą.

Toks taršos lygių smukimas, kuris fiksuotas Kinijoje ir Europoje, sutapo su griežtomis socialinės distancijos priemonėmis šiuose regionuose.

Oro tarša gali rimtai kenkti žmonių sveikatai ir Pasaulinė sveikatos organizacija skaičiuoja, kad aplinkos užterštumo poveikio sukelti negalavimai – insultai, širdies ir kvėpavimo takų ligos, kasmet pražudo apie 4.2 milijonus žmonių.

Švaresnis oras galėtų lemti trumpalaikį atokvėpį tose pasaulio dalyse, kurios labiausiai kenčia nuo smarkios oro taršos, nors šiuo metu jos ir yra priverstos kovoti su koronavirusu.

Remiantis Marshall Burke, profesoriaus iš Stanfordo Žemės sistemos mokslų departamento, parengta analize, vos per du šių metų mėnesius su pandemija susijęs kietųjų dalelių sumažėjimas atmosferoje, tikėtina, Kinijoje išgelbėjo 4000 mažamečių vaikų ir 73000 garbingo amžiaus gyventojų.

Visgi, pasibaigus kovai su pandemija oro tarša ir vėl šaus į viršų. Mokslininkai teigia, kad teršalų tipo, kuris sukelia globalų šiltėjimą, kritimas šiais metais ilguoju periodu nebus pakankamas, kad padėtų suvaldyti klimato krizę. Kova su globalia pandemija, neišsprendžia klimato kaitos problemos.

Keičiasi visuotinis miestų garsų fonas

Kuomet tiek daug žmonių lieka savo namuose, o viešojo transporto įmonės riboja savo teikiamas paslaugas, miestuose fiksuojamas žymiai sumažėjęs automobilių, autobusų, traukinių ir kitų transporto priemonių sukeliamas triukšmas.

Erica Walker, visuomenės sveikatos tyrėja iš Bostono universiteto, pasiėmė decibelų matuoklį ir leidosi į pasivaikščiojimą po apylinkes.

Rezultatai ją nustebino: „Čia yra kur kas tyliau,“ – sakė ji.

Prieš koronaviruso pandemiją akustine aplinka Kenmore aikštėje, netoli universiteto miestelio, piko valandomis siekdavo apie 90 decibelų.

Keliose Fenway parko vietose, kuriose kelis pastaruosius metus, įgyvendinant „Noise and the City“ programą Walker tyrė triukšmo taršos lygius, šįkart ji fiksavo apie 30 decibelų siekiantį triukšmo sumažėjimą.

„Tai neįtikėtinai didelis skirtumas,“ – sakė Walker.

Miesto gyventojai dabar gali išgirsti garsus, kurie būdavo užgožiami įprastinio miestų zvimbesio.

Amerikietė Rebecca Franks gyvenanti Uhane, kuris tapo koronaviruso protrūkio Kinijoje vieta, tokį efektą pastebėjo 48 miesto karantino dieną, praėjusį mėnesį: „Manydavau, kad Uhane visiškai nėra paukščių, nes juos čia pamatyti ar išgirsti galėdavai ypač retai. Dabar jau žinau, kad juos užgoždavo miesto eismas ir žmonės,“ – „Facebook“ įraše pasakojo Franks. „Dabar kiaurą dieną girdžiu čiulbančius paukščius. Kartais net sustoju, kai suprantu, kad galiu girdėti jų sparnų plazdenimą.“

Sylvia Poggioli, korespondentė iš Italijos, pasakojo, kad Romos gatvės yra tokios tuščios, kad iš tiesų gali girdėti surūdijusių durų vyrių girgždesį, o paukščių giesmės, kurios signalizuoja apie atėjusį pavasarį, kartais atrodo net ir per garsios.

Tylesnės aplinkos sąlygos, kurios turbūt tęsis kelis mėnesius, gali būti naudingas dalykas. Jau seniai išsiaiškinta, kad triukšmo tarša gali neigiamai veikti mūsų sveikatą, ji prisideda prie su stresu susijusių susirgimų, aukšto kraujospūdžio, miego sutrikimų ir kitų problemų.

Potenciali viso to nauda yra sunkiai prognozuojama neatliekant detalesnių tyrimų, sakė Walker. Remiantis „Noise and the City“ mobiliųjų įrenginių programėle, kur Bostono gyventojai gali įrašyti jų rajonuose sklindančius garsus bei pateikti savus jų aprašymus, paaiškėjo, kad į naujai atrastą tylą žmonės reaguoja skirtingai.

Kai kuriems gyventojams šis naujas garsų fonas primena jiems jų vaikystės laikų ramybę, kurioje jie gyveno prieš kelis dešimtmečius. Tuo tarpu kiti pasakoja, kad tai dar vienas su pandemija siejamo streso šaltinis – jiems tai nemalonu, lyg tyla prieš audrą.

Tylesni, ko gero, ir pasaulio vandenynai

Kitoms rūšims triukšmo taršos sumažėjimas yra neabejotinai ilgai lauktas ir malonus pokytis. Michelle Fournet, jūrų ekologė iš Cornell universiteto, tirianti akustines aplinkas, Aliaskos ir Floridos pakrantėse.

Čia ji tyrė kuprotuosius banginius ir kitus jūrų gyvūnus, dabar ji tikisi patalpinti povandeninius mikrofonus, kurių pagalba galėtų ištirti, kaip vandenynai pasikeitė, kuomet visame pasaulyje sustojo kruizinių laivų kelionės.

„Patraukus kruizinius laivus iš vandenynų, beveik iš karto sumažės globalių vandenynų triukšmo lygis,“ – sakė Fournet. „Vandenynuose mes susiduriame su precedento neturinčia triukšmo pauze, kurios, ko gero, čia nebuvo regėta ištisus dešimtmečius.“

Tyrimas parodė, kad aplinkos triukšmas, kurį sukelia laivai ir kitos jūrų eismo priemonės, vandenynų gyvūnuose gali didinti streso hormono lygius, kas gali turėti įtakos jų reprodukcinei sėkmei.

Banginiai netgi pademonstravo, kad jie gali prisitaikyti prie ūžesio, kuomet jie sustabdo savo dainas, kai netoliese plaukia krovininiai laivai, ir vėl sugrįžta prie dainų jiems pasitraukus.

Dabar Michelle Fournet galvoja apie Šiaurės Ramiojo vandenyno kuprotuosius banginius, kurie ėmė judėti šiaurės kryptimi ir netrukus su savo jaunikliais pasuks link pietryčių Aliaskos.

„Tai bus tyliausias kuprotųjų banginių atplaukimas, su kuriuos jie susidūrė pietrytinėje Aliaskoje per kelis paskutinius dešimtmečius, – sakė Fournet. – Gamta šiuo metu giliai įkvepia, kol mes visi toliau esame užlaikę savąjį kvėpavimą.“