Rugsėjo 18 d. 14 val. J. Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje – Klaipėdos universiteto profesoriaus dr. Albino Drukteinio paskaita „Skyrybos naujovės“. Kviečiame dalyvauti įstaigų darbuotojus, vyresniųjų klasių mokinius – visus, kam rūpi taisyklingai sakinyje dėlioti kablelius, dvitaškius ir brūkšnius, taigi ir logiškai, aiškiai, tiksliai reikšti savo mintis raštu!

Jūs tikras Vakarų Lietuvos žmogus – gimėte Šilalės rajone, baigėte ne Vilniaus universitetą, bet Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus 1975 m., dirbate Klaipėdos universitete. Kaip atsitiko, kad susidomėjote sintakse ir tapote vienu žinomiausių šios srities specialistu Lietuvoje?

Rinkdamasis studijas ir profesiją, daugiau ar mažiau galvoji apie pomėgius, patinkančią veiklą. Mokydamasis mokykloje grojau pučiamųjų instrumentų orkestre, dainavau mokyklos chore, dalyvaudavau solistų konkursuose rajone, kartu kalba ir literatūra buvo taip pat mėgstami dalykai, tad lituanistinės studijos su muzika atrodė patraukliai, o tokios buvo tik Šiauliuose.

Stengiantis suhumanitarinti darbininkišką Klaipėdą, čia buvo keliamos pedagoginės studijos su muzika iš Vilniaus bei Šiaulių ir kuriamas Vilniaus konservatorijos (dabar Teatro ir muzikos akademijos) Klaipėdos muzikos fakultetas, vėliau tapęs keliais fakultetais.

Studijas pavyko gerai baigti, o lituanistinių programų ir studentų daugėjo, taigi likau dirbti. Dėstytojai paprastai dėsto tuos dalykus, iš kurių srities atlieka mokslinius tyrimus. Tuo metu buvo kalbos istorijos, fonetikos ir morfologijos specialistų, bet nebuvo sintaksės, stilistikos srities mokslininkų. Į tą sritį ir buvau pastūmėtas.

Apsižiūrinėjus galimas tyrimo temas, teko trejetą metų pastudijuoti ir Vilniaus universitete, tuometinėje aspirantūroje (dabar vadinamoje doktorantūra). Grįžus ir dėstyti buvo paskirta būtent sintaksę, stilistiką, tai pat ir artimus praktinius dalykus. Ir nė kiek nesigailiu: tos sritys labiau susijusios su gyvąja vartosena, su teksto autoriumi, todėl „judresnės“, įdomesnės.

Kokie pagrindiniai Jūsų profesinės veiklos žingsniai ir darbai?

Iškart po studijų 1975 metais likau dirbti filologų katedroje, vėliau pasidalijusioje į Lietuvių kalbos ir literatūros bei Užsienio kalbų katedras. Po studijų doktorantūroje (tada aspirantūroje), apsigynęs daktaro disertaciją (1986 m.) dirbau Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje, o 1989 m. buvau išrinktas tos katedros vedėju.

Įsteigus Klaipėdos universitetą (1991 m.) ir padalijus katedrą, tapau Lietuvių katedros vedėju ir šias pusiau administracines pareigas ėjau iki 2014 metų, kol katedras pradėtos jungti vis į didesnes. Nuo 2015 metų einu profesoriaus pareigas vis besikeičiančio pavadinimo ir sudėties filologinėje katedroje.

Mokslinė veikla po disertacijos apsigynimo ėmė šakotis keliomis kryptimis: toliau buvo gilintasi į sakinio reikšmės ir struktūros problemas, vis daugiau laiko buvo skiriama kalbos vartosenos aktualijoms, vėliau įsitraukta ir į jūreivystės terminų tyrimą.

Domėtis kalbos vartojimo klausimais skatino ir darbas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje – jos nariu buvau nuo 1997 iki 2016 metų, dalį laikotarpio – ir Gramatikos, rašybos ir skyrybos pakomisės pirmininkas.

Galbūt į Komisijos narius ir pasiūlytas buvau dėl paskelbtų kalbos vartosenos apibendrinamųjų darbelių – parašytų praktinių knygelių Muzikų kalbos klaidos bei trūkumai (1993), Būdingesnės medikų kalbos klaidos (1994) bei nemažo kiekio populiarų, tuo metu periodikoje noriai spausdinamų kalbos praktikos straipsnelių.

O jūreivystės terminų tyrimai prasidėjo nuo Jurgio Banaičio įvairių jūreivystės terminų žodynų redagavimo darbų. Su jais susipažinus „iš vidaus“ buvo imtasi šios srities terminų duomenyno rengimo. 2017 m. iš esmės buvo baigta kurti įvairiais aspektais apibūdintų jūreivystės terminų ir jų apibrėžčių skaitmeninė bazė, kartu paskelbta teorinių ir praktinių šios srities straipsnių.

Na, o skyryba rūpėjo jau nuo pat darbo pradžios pradėjus dėstyti sintaksę – tai praktinė sintaksės mokslo sritis. Vėliau Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje buvo darbuotasi prie 2006 m. skyrybos nutarimų koncepcijos bei tekstų rengimo. Šiais metais pasirodęs leidinys Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai yra lyg ir to darbo tęsinys.

Jums nepakanka vien akademinės institucinės veiklos, nuo 1988 m. esate Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Kaip gyvuoja skyrius, – ar ateina naujų, jaunų žmonių? Ar randasi tokių, kuriems rūpi lietuvių kalbos ateitis?

Prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus lituanistų buvo sumanyta atkurti prieškaryje įkurtą Lietuvių kalbos draugiją. Bet nenorėta tai daryti „iš viršaus“. Per tuometinius Kultūros skyrius buvo ieškoma miestuose, rajonų centruose žmonių, kurie galėtų imtis skyrių kūrimo darbų, o po to jų atstovų suvažiavime būtų atkurta Draugija.

Kaip jaunas kalbininkas pakliuvau į sumanytojų akis ir su malonumu ėmiausi skyriaus kūrimo darbų. Skyrių įkūrėme 1988 metais ir nuo to laiko esu skyriaus pirmininkas ir Lietuvių kalbos draugijos Tarybos narys.

Ir skyriaus, ir visos Draugijos veikliausias laikotarpis buvo pirmasis dešimtmetis. Tuo tautinio aktyvumo laiku netrūko nei veiklių dalyvių, nei institucijų bei spaudos palaikymo. Vėliau, susikūrus valstybės institucijoms, besirūpinančioms kalbos vartosenos reguliavimo teisine puse (VLKK) ir teisinių nuostatų įgyvendinimo reikalais (Lietuvių kalbos inspekcija), buvo vis sunkiau nusistatyti Draugijos veiklos kryptis. O ir entuziazmas pamažu blėso – ir kultūros srities žmonėms ėmė rūpėti globalesni dalykai.

Iš gana didelio skyrių skaičiaus su gana ilgais narių sąrašais, ilgainiui liko kantriausi ir atkakliausi. Bet dabar šioks toks atsigavimas jaučiamas. Ir Klaipėdos skyrius su pora dešimčių narių turi nuolatinius renginius, nėra itin aktyvus, bet ir nesugriuvęs. Šia svarbios ir subjektyvios priežastys: skyriai, kuriems vadovauja mokslininkai, nėra tarp aktyviausių – mokslas pasiima visą laiką, kiek jo tik yra, ir dar reikėtų.

Padalinti tą laiką nėra paprasta. Šiuo metu yra ir atsikuriančių ar susikuriančių skyrių. Gal taip nutiks su Gargždais?

Dirbate su studentais, – kokie jie anksčiau ir dabar? Ar yra tokių, kurie norės dirbti lietuvių kalbos mokytojo, redaktoriaus darbą?

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kas anksčiau studentų buvo, o dabar vos vos yra. Kai studentų daug, tai ir įvairių, o kai nedidelė vos vienos programos grupelė, tai ir potraukis kokiai nors lituanistinei veiklai nelabai aiškus.

Dabar, vėl atsiradus galimybei kartu įgyti pedagogo kvalifikaciją, tikėtina, jų bus daugiau. Redaktoriaus darbas nėra lengvas net ir gerai studijavusiam lituanistui – reikia dar daug praktinių įgūdžių. O ir nuo poreikio nemažai priklauso – jei nemažai tekstų autorių, leidyklų, redakcijų nemanys, kad gera kalba yra prestižo laidas, tai lituanistas ir su gražiais ketinimais bei gebėjimais nebus reikalingas. Šiuo metu, sparčiai prastėjant viešajai kalbai, lituanistų pagalbos tikrai reikėtų.

Kokią vietą kalbos mokslo sistemoje užima sintaksė ir praktinė jos dalis – sakinio (ir teksto) skyryba?

Šiaip sintaksė su savo taikomąja skyrybos dalimi yra tik vienas iš kalbos sistemos lygmenų ir gramatikos dalių. Bet vienas dalykas ją skiria: sakinys yra minties reiškimo būdas, jo sandara priklauso nuo minties rutuliojimo tekste, tinkamai jį suderinti su tekstu padeda ir skyryba.

Sakinio ryšys su tekstu ir teksto autoriaus norais, ketinimais, mąstymo būdu šį kalbos vienetą gerokai skiria nuo kitų kalbos lygmenų kalbos vienetų. Sintaksės vieneto vartosenos apibūdinimas negali būti toks griežtas kaip kitų kalbos vienetų, labiau priklausančių nuo kalbos sistemos, kalbos raidos procesų. O tai lemia ir ne itin griežtas skyrybos taisykles.

Skyrybos taisyklės ir skyrybos klaidos: koks dabar santykis tarp jų ryškėja, ‒ regis, raudona linija blanksta? Kodėl taisyklės visgi reikalingos? Galbūt paminėtumėte keletą pavyzdžių, kur taisyklingai sudėlioti skyrybos ženklai ypatingai svarbūs?

Dalis skyrybos ženklų parodo tik sakinio sandarą, tarkim, šalutinių sakinių, sudėtinių sujungiamųjų ar bejungtukių sakinių skyryba. Teksto autoriaus interpretacijos čia nelabai gali pasireikšti, todėl taisyklės griežtos. Tarkim, įterpinių skyryba griežta dėl to, kad neretai tie patys neskiriami žodžiai gali eiti įprastomis sakinio dalimis, tad, nesant griežtų taisyklių, sunku būtų suprasti tekstą.

Bet yra daug atvejų, kur teksto autorius skyrimu ar neskyrimu gali parodyti minties niuansus, kai kada gana svarbius bendrai teksto prasmei. Neleisdami pasirinkti, suvaržytume minties raiškos galimybes. Tais atvejais griežtos taisyklės neatitiktų teksto autoriaus, plačiau – kalbos vartotojų poreikių, taigi nebūtų funkcionalios. Kita vertus, net ir pasirinkimas nėra visiškai laisvas – jį reguliuoja jau ne taisyklės, o teksto prasmė, autoriaus norai perteikti tos prasmės niuansus.

Sakykime, pasirenkamoji dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių skyrimo taisyklė negalės bet kaip būti taikoma sakinyje Šunį įleidęs į kambarį katę uždaryk balkone: nuo skyrybos ženklų priklausys, kas bus uždaromas balkone, o kas liks kambaryje, plg.: Šunį įleidęs į kambarį, katę uždaryk balkone; Šunį, įleidęs į kambarį katę, uždaryk balkone, o be skyrybos ženklų sakinys bus dviprasmis ir tekste neaiškus. Siekiant kuo didesnio taisyklių funkcionalumo, tai yra tikimo tekstui ir autoriui, iš tiesų pasirenkamųjų taisyklių daugėja, tad ir klaidų turėtų mažėti, bet teksto autoriui atsakomybės renkantis skyrybą vis daugiau.

Grįžkime prie Jūsų naujausios knygos ‒ „Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai“. Kodėl lietuvių kalbos skyrybą reikėjo tvarkyti ir kaip įvertintumėte rezultatą?

Pastaruosius keletą metų buvo peržiūrimos taisyklės, analizuojami retesni ar sintaksiškai nepakankamai pagrįsti atvejai, nustatinėjama, kokia skyrybos vartosena ankstesnėse taisyklėse apskritai nebuvo reguliuojama.

Tam buvo skirta dalis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) finansuoto projekto „Rašybos ir skyrybos tyrimas ir leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ rengimas“ pagal Valstybinės kalbos norminimo, vartojimo, ugdymo ir sklaidos programą. Baigus projekto darbus, nuspręsta rengti atskirus skyrybai ir rašybai skirtus leidinius.

Praėjusių metų pabaigoje 2019 m. lapkričio 7 d. VLKK nutarimu Nr. N-8 (178) „Dėl Lietuvių kalbos skyrybos taisyklių“ buvo patvirtintos pagrindinės skyrybos taisyklės. O leidinyje daug dėmesio skiriama taisyklių variantams, jų taikymo paaiškinimams, keblesnių atvejų komentarams. Taisyklės šiek tiek pasislinko teksto autoriaus naudai – padaugėjo pasirinkimo atvejų, suteikiančių daugiau laisvės autoriui. O komentarai padės ta laisve geriau pasinaudoti.

Kokią mėgstate skaityti grožinę literatūrą? Ar Jus vargina profesinė liga – nuolatinis skyrybos klaidų ieškojimas? O gal atvirkščiai, ‒ gėritės mėgstamų autorių minties vingrybėmis, kurias vienaip ar kitaip visgi žaboja sintaksė, sakinio skyryba? Kokius ypač „sintaksei nusipelniusius“ autorius paminėtumėte, o gal net ypač žavius sakinius?

Grožinės literatūros skaitymas mokslininkui yra savotiška prabanga – vis trūksta laiko profesinei literatūrai skaityti. Gerai, kad tiriami ir aprašomi kalbos vienetai yra susiję su tekstu, tad, renkant ir teksto pavyzdžius, nejučia užsimiršęs imi skaityti ir paaukoji kelias valandas.

Šiaip sintaksė ar skyryba neapriboja autoriaus raiškos galimybių, kliūtis dažniausiai yra sintaksės ir skyrybos galimybių nežinojimas, per mažas išmanymas. Kalba per ilgą gyvavimo laiką yra susikūrusi daugmaž visus kalbėtojui reikiamus raiškos būdus, tik bėda, kad vis mažiau pažįstame tą įvairovę.

Tik daug skaitydami galime ją pažinti, o gerai išmanydami skyrybą, galima ir tekstą kurti subtiliai. Lengvas ir imlus prasmės tekstas nėra toks jau dažnas, ir negali neatkreipti dėmesio į raišką tokį skaitydamas.

Na o skyrybos ženklus būtinai reikia sekti – už jų gali slypėti gana svarbūs prasmės dalykai. Kartu ir nesėkmingas ženklas, juolab neparašytas ar parašytas be priežasties užkliūva už akių.

O lyginti autorius kalbos atžvilgiu būtų gal ir ne visai korektiška, tačiau vertėtų pasakyti, kad vertimų kalba yra kur kas prastesnė nei originaliųjų lietuviškų grožinių tekstų. Kiekvienas lietuvių rašytojas įdomus savitu minčių reiškimo, teksto rutuliojimo būdu, ir iš visų galima pasimokyti.

Ką patartumėte žmogui, kuriam nesiseka taisyklingai dėlioti skyrybos ženklų, kuris neturi „sintaksinio mąstymo“?

Jei „sintaksinį mąstymą“ suprasime, kaip sakinio sandaros išmanymą, tai nieko kito nelieka, kaip palinkėti dar šiek tiek pasimokyti. Iš tiesų, suprantant sakinio sandarą lengviau skaityti ir suprasti tekstą, jį parašyti, sudėlioti skyrybos ženklus taip, kad ir kiti tiksliai suprastų norimą pasakyti mintį. Sklandi, aiški kalba ar parašytas tekstas nėra lengvai pasiekiamas, tai reikalauja nuolatinių pastangų ir gludinimo.

Daugiau apie sintaksę, taip pat ir praktinių patarimų – paskaitoje. Iš anksto klausimus galite siųsti el. paštu .