Klaipėdos rajono gyventojai jau spėjo įsitikinti, ką reiškia veiklus ir kupinas idėjų Administracijos direktorius. Jau daugiau nei metus šį postą užimantis Artūras Bogdanovas pagaliau išjudino ne vieną strigusį projektą, o infrastruktūriniai darbai, intensyviai vykstantys ne tik Gargžduose, Slengiuose, Priekulėje ir kitose gyvenvietėse matomi plika akimi. Tačiau veiklus vadovas, dalyvausiantis spalio 11-ąją vyksiančiuose Seimo rinkimuose, atviras – jo pamatas – šeima.

Kokioje šeimoje augote? Ar turite brolių, seserų?

Aš augau jūrininko šeimoje, turiu dviem metais vyresnę sesę. Tėtis – jau pensijoje, jis 43-ejus metus atidavė jūrai – dirbo vietinėje uostamiesčio kompanijoje, per gyvenimą turėjo tik vieną darbovietę. Mama yra kilusi iš Telšių, baigė turizmo mokyklą Klaipėdoje. Tėvai man buvo sektini pavyzdžiai gyvenime – stabilumo ir saugumo.

Ar prisimenate kokią išdaigą vaikystėje teko iškrėsti?

Buvau atsakingas vaikas. Pamenu, kartą sąžiningai palaisčiau visas gėles namuose. Daug gėlių buvo. Tik bėda, kad visos jos buvo kilimų ornamentai, tai mamai buvo vargo viską paskui sausinti. O šiaip mama gal tik į pradinės klasės tėvų susirinkimus ir ateidavo, vėliau jau nebereikėjo. Pirmoje klasėje aš pats nuvažiuodavau pas odontologą, net parsiveždavau ištrauktą dantį (šypsosi). Buvau savarankiškas, mama pasitikėjo.

Kokie dalykai sekėsi mokykloje?

Esu „tiksliukas“. Pavyko neblogai išlaikyti matematikos valstybinį egzaminą. Tačiau, kaip ir dalis abiturientų taip pat buvau toks, kuris tiksliai nežino, ko nori.

Iš pradžių kaip ir tėtis planavau tapti jūrininku, bet planai pasikeitė po namuose nugirsto pokalbio. Kartą tėtis pasakojo mamai, kaip savo akimis matė skęstantį laivą ir kaip viskas įvyko staiga. Šis pasakojimas mane sukrėtė ir atbaidė nuo pasirinkimo būti jūrininku.

Galvojau ir apie aktorystę, bet apsigalvojau, kai supratau, kad reikės įsiminti daug teksto (juokiasi).

Ar buvote aktyvus mokykloje?

Kai Lietuvoje buvo steigiamas moksleivių parlamentas, buvau vienuoliktokas. Kiekvienoje mokykloje buvo renkama po vieną atstovą, kurie vėliau dėl patekimo turėjo varžytis miesto „apygardoje“. Dalyvavau rinkimuose „Vėtrungės“ gimnazijoje, kurioje mokiausi. Rungėmės net septyniese, siekėme visaip patraukti savo rinkėjus, kitus moksleivius. Finaliniame etape aš mokykloje suorganizavau trijų grupių koncertą.

Pasisekimas buvo milžiniškas, tačiau mano pagrindinis konkurentas surengė kitą koncertą – pakvietė džiazo grupę, vadovaujamą dabartinio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko, be to, joje grojo ir buvęs „Bavarijos“ narys Vilius Tarasovas. Turbūt net nereikia sakyti, kad pralaimėjau. Tiesa, vos vienu balsu, todėl mokyklos vadovybė priėmė sprendimą: nugalėtojas į Parlamentą, o aš tapau mokyklos prezidentu.

Tikrai įdomi ir naudinga patirtis – galėjai ir pas direktorių be išankstinio užsirašymo patekti, ir problemas išsakyti. Tai buvo mano pirmieji politiniai žingsniai (juokiasi).

Su žmona Renata. Asm. archyvo nuotr.

Studijavote nekilnojamojo turto vadybą, vėliau – geodeziją ir kartografiją. Kas lėmė tokius pasirinkimus?

Nekilnojamojo turto vadyba anuomet buvo prestižinė specialybė, į kurią buvo labai sunku įstoti – po keliasdešimt norinčiųjų į vieną vietą. VGTU Statybos fakultete buvo ruošiami turto vertintojai, kuriems reikia daug inžinerinių žinių. Kadangi, kaip jau minėjau, buvau „tiksliukas“, tai ši specialybė mane suviliojo, nors buvo tikrai nelengva.

Praktiką atlikau nekilnojamojo turto agentūroje. Čia besidarbuojant jos vadovas pasakė, kad yra nauja perspektyvi sritis – geodezija. Pasiūlė man keisti profesiją, nes ketina atidaryti padalinį ir jam reikia žmonių. Kodėl gi ne, pagalvojau ir nuvežiau dokumentus. Kad galėčiau stoti į magistrą, reikėjo išlaikyti papildomus egzaminus. Tad tą vasarą praleidau net bakalauro šventimą, nes laikiau egzaminus. Keturios savaitės juodo darbo atsipirko – išlaikiau egzaminus ir pavyko įstoti į geodeziją bei kartografiją. Taip įgijau matavimų inžinerijos magistro laipsnį. Specialybė tikrai įdomi, daug veiklos, teko ir po laukus paklampoti, ir biure padirbėti.

Esate išbandęs save ir verslininko rolėje. Kaip sekėsi?

Dirbti matininkų įmonėje pradėjau dar mokydamasis magistrantūroje. Įgavau daug patirties ir po pusės metų atidarėme skyrių. Sekėsi labai gerai, plėtėme veiklą. Be abejonės planus teko koreguoti per 2008-ųjų ekonominę krizę, kuri ypač palietė NT sritį.

Vėliau su draugu įsteigėme savo įmonę. Sekėsi gerai, augome sparčiai, tad tie keli metai buvo ir naudingi, ir įdomūs. Bet jau nuo 2016 m., kai tapau žemės ūkio ministerijos viceministru, nuo įmonės reikalų nusišalinau, yra kitas vadovas, komanda, kuri puikiai tvarkosi ir be manęs.

O kokia tapimo viceministru istorija?

Šioje srityje praleidau dešimtmetį ir panorau naujų iššūkių. Kaip tik įvyko 2016 m. Seimo rinkimai, buvo suformuota nauja valdančioji dauguma, žemės ūkio ministru paskirtas Bronius Markauskas. Mačiau bėdas žemėtvarkoje, nes dirbau toje srityje. Pavyko susitikti ir pakalbėti.

Po kelių dienų žiniasklaidoje pamačiau žinutę, kad ministras rado viceministrą, kuris bus atsakingas už žemėtvarkos klausimus. Net nepagalvojau, kad tas žmogus esu aš, kol nesulaukiau ministro skambučio su klausimu: „Kodėl dar ne Vilniuje?“. Sutapo mūsų požiūris į svarbiausius klausimus, tad, manau, todėl jis ir pasirinko mane.

Kaip klostėsi asmeninis gyvenimas? Kur susipažinote su žmona? Kuo ji sužavėjo?

Tai antra mano santuoka. Iš pirmosios turiu du sūnus – Gabrielių (16 metų) ir Mantą (13 metų). Su Renata mes susipažinome labai paprastai, susitikome vaikų šokių būrelyje. Jame šoko mano sūnus ir jos dukra. Renata iš karto krito man į akį, tad nenuostabu, kad galiausiai susituokėme. Esu įsivaikinęs Renatos dukrą Gustę, kuriai jau 17 metų, na, ir turime savo pagrandukę – Elą, kuriai vos dveji.

Kokie pagrindiniai iššūkiai ir problemos šeimoje, auginant ir mažametį vaiką, ir paauglę?

Renata – puiki mama, geba vaikus ir motyvuoti, ir auklėti, ir pagirti, ir pabarti. Tad didelių rūpesčių neturime. Aišku, kaip ir pas visų, visko būna, ypač kai turi paauglius, bet tai normalu, juk ir mes kažkada tokie buvome ir tėvams nebuvo lengva (šypsosi).

Su Renata dažnai pasikalbame, kad Mantas, Gabrielius, Gustė yra ramūs vaikai, bet Ela, tikras vijurkas. Žmona tik gimus Elai, pradėjo įtarti, kad turėsime itin aktyvų ir su išskirtiniu charakteriu vaiką. Įtarimai pasitvirtino (juokiasi). Tačiau nesiskundžiame, ir patys turime nemažai veiklos, ir vaikui neliūdna.

Ar sulaukiate priekaištų dėl per mažai skiriamo laiko?

Nesakyčiau, kad tai priekaištai, greičiau pastebėjimai. Normalu, kad kai skiri daug dėmesio darbui, tai nukenčia šeima. Laiko vaikams ir žmonai tikrai pritrūksta, bet esu davęs pažadą, kad jo skirsiu, kiek įmanoma daugiau ir šio pažado stengiuosi laikytis.

Žinoma, rinkimai atima daug laiko, ir atims, kuo toliau, tuo labiau, bet šeima mane palaiko šimtu procentų, tad tikiuosi, kad labai nepyks artimiausius kelis mėnesius (šypsosi).

Pasidalinkite prisiminimu apie įsimintiną savaitgalį su šeima.

Mūsų šeima mėgsta keliauti, aplankyti naujas vietas, pasisemti įspūdžių. Aišku, šie metai išskirtiniai, todėl daugiau keliavome po Lietuvą, kai buvo galima išvykome ir į Estijos sostinę Taliną.

Su Renata turime ir ilgametę tradiciją – vestuvių metinių proga išvažiuoti pabūti tik dviese. Šios tradicijos stengiamės niekada nepažeisti. Tik nežinau, kaip bus šiais metais, esame susituokę spalio 10-ąją, o juk 11 dieną rinkimai.

Šeima mėgsta keliauti, aplankyti naujas vietas. Asm. archyvo nuotr.

Kokias vietas rekomenduotumėte aplankyti Lietuvoje ir užsienyje?

Iš tikrųjų gyvename vienoje gražiausių Lietuvos vietų. Šalia jūra, marios, Minija, ežerai. Be abejonės, turbūt net nereikia sakyti, kad vienas lankomiausių mūsų maršrutų yra Olando Kepurė. Ten nuvykstame pasivaikščioti ir eilinę darbo dieną, ir savaitgalį. Na, be abejonės, dar vienas mūsų šeimos nuolatinis maršrutas – Dreverna, Svencelė.

Kalbant apie Lietuvą, tai įspūdį mums paliko Aukštaitijoje esantis Labanoro regioninis parkas. Gražu ir Nemuno deltos regioniniame parke. Rekomenduočiau nuvažiuoti į Pagėgių savivaldybėje esančią Bitėnų baltųjų gandrų kolonijos stebyklą, kur gandrai suka lizdus pušų viršūnėse. Atrodo labai įdomiai, lizdai – ne ant elektros stulpų, kaip mums įprasta matyti, bet ant pušų. Artimiausia mūsų planuojama kelionė – Pakruojo dvaras, nes dar nesame buvę, o gerų atsiliepimų girdėjome nemažai.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kokia sporto šaka mėgstamiausia?

Man labai patinka japoniški kryžiažodžiai. Mane tai labai ramina, „išvalo“ galvą, nes juose reikia spręsti logines skaičių sekas, spalvinant langelius pieštuku ir taip gaunant kokį nors piešinį. Žmona žino, jeigu vaikštau įsitempęs, duoda šį kryžiažodį ir aš atsipalaiduoju.

Iš sporto šakų labiausiai mėgstu krepšinį, visada žaisdavau, tik dabar esu apleidęs. Artimiausiu metu planuoju išbandyti jėgos aitvarus. Kai čia pat, Svencelėje, turime kaituotojų rojų, tiesiog negaliu nepabandyti. Nebaejoju, patiks.

Autoritetai. Ar turite tokį?

Dabar man autoritetas yra mano vedlys ir partneris Bronius Markauskas. Tai didelę patirtį turintis žmogus iš kurio gali daug išmokti. Pasaulinio lygio – buvęs JAV prezidentas Barakas Obama. Nors kartais ir atrodydavo, kad jam trūksta ryžtingumo svarbiausiais klausimais, bet turime suprasti, jog kai vadovauji tokiai šaliai, tai reikia ne tik gabumų, bet ir diplomatijos.

Kokiais principais vadovaujatės gyvenime?

Man svarbiausia – sąžiningumas. Nesvarbu, kokioje situacijoje gyvenime atsidursi, bet jei būsi sąžiningas ir su tavimi bus žmonės sąžiningi, tai visuomet rasi tinkamą sprendimą.

Politika – mano asmeninė ambicija. Norisi tiesiogiai dalyvauti teigiamuose pokyčiuose, kurie jau vyksta mūsų Klaipėdos rajone.

Pasigirsta nuomonių, kad gerai tvarkotės Administracijos direktoriaus poste, todėl esą „nereikia rinkti į Seimą“. Ką galėtumėte atsakyti taip manantiems?

Tikrai malonu, kai žmonės taip vertina. Tačiau jau ne kartą esu sakęs, kad ne visi teigiami pokyčiai įmanomi dirbant tik savivaldoje, reikia ir Vyriausybės, ir Seimo sprendimų. Šiuo metu pagrindiniai darbai, projektai jau yra suplanuoti, jie vyksta. Be to, rajono meras, kuris yra lyderis, juk nesikeistų. Jis, paprastai tariant, nuolat laiko ranką ant pulso – kiekvieną savaitę prašo nuveiktų darbų ataskaitų, kuruoja klausimus. Liktų ir visa komanda, kurios indėlis taip pat didžiulis.

Manau, startas duotas, dabar reikia tik tęstinumo, kurį užtikrins meras ir komanda. Tikiu, kad ir kitas Administracijos direktorius turėtų šviežią mąstymą ir gerų idėjų.

Jeigu taptumėte Seimo nariu, ar kraustytumėtės į Vilnių su šeima?

Nesikraustyčiau. Man Klaipėdos kraštas – pats mieliausias ir jo tikrai neiškeisiu į sostinę. Neiškeičiau ir būdamas viceministru. Į Klaipėdą grįždavau kiekvieną savaitgalį.

Politinė reklama bus apmokėta iš LVŽS rinkimų sąskaitos.

Užsakymo Nr. SR-06-2020