Verslo psichologės Lauros Rimkutės teigimu, ar žmogus yra laimingas darbe, lengviausia pasakyti iš to, kaip jis jaučiasi penktadienio vakarą, sekmadienio popietę ir pirmadienio rytą. Jeigu penktadienis džiugina vien pagalvojus, kad rytoj nereiks eiti į darbą, sekmadienį nerimaujate, kad savaitgalis toks trumpas, o pirmadienis jums vis naujas išbandymas, darbas, kurį šiuo metu dirbate – ne jums. Kaip tapti tuo laimingu darbuotoju? Siūlome įkvėpimo paieškoti iš pavyzdžių – naujienų portalas mano-gargzdai.lt pristato projektą „Kaip tapti...“, kuris rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu sieksime pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.
Atsimink, gerbk ir atleisk
Pirmoji projekto „Kaip tapti...“ publikacija supažindins su „Vaivorykštės“ absolventu Vilmantu Vaitkumi (25 m.), šiuo metu dirbančiu veterinarijos gydytoju Vilniuje.
Lietuvių kalbos mokytojų šeimoje augusiam jaunuoliui ir jaunesnei jo sesei Gintautei nuo vaikystės buvo skiepijamos pagrindinės gyvenimo vertybės: artimas ryšys su šeima, dėmesys sveikatai, pagarba gyvybei, tolerancija kitokių pažiūrų ir įsitikinimų žmonėms, nuoširdumas bei darbštumas ir atsakingumas.
„Jei paklaustumėte mano draugų, kaip apibūdintų mane, tai didžioji dalis jų pasakytų, kad esu atsakingas, draugiškas, nuoširdus, komunikabilus, šmaikštus bei aktyvų laisvalaikį mėgstantis draugas – tad šiomis savybėmis ir aš pats apibūdinčiau save. Remdamasis šeimoje įskiepytomis vertybėmis, savo charakterio savybėmis, gyvenu laikydamasis šio sakinio: „Atsimink, gerbk, atleisk – svarbiausi žodžiai man, kai svajoju, siekiu, gyvenu“, – save ir gyvenimo filosofiją trumpai apibūdina pašnekovas.
Eiti gyvenimo keliu padėjo mokytojai
Paklaustas apie metus, praleistus mokantis „Vaivorykštės“ gimnazijoje, Vilmantas atvirauja, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi tiek šviesių, tiek tamsių atsiminimų, o pažvelgus praeitin, į mokyklos laikus, atmintim iškyla laisvalaikis, praleistas su draugais bei turėta didelė motyvacija mokytis puikiai ir pasiekti tikslą – įstoti į valstybės finansuojamą vietą, veterinarinę mediciną: „Atsimenu tik kartu su draugais bei klasiokais organizuotus mūsų klasės kalėdinius renginius, linksmas keliones, įvairių dalykų projektų įgyvendinimą, po pamokų linksmai praleistą laisvalaikį, jaudulį prieš olimpiadas, kontrolinius ar kokius žodinius atsiskaitymus.“
Pokalbininkas pasakojo, kad bėgant metams mokykloje, augo ne tik kaip mokinys, bet ir kaip žmogus – keitėsi ir požiūris į gyvenimą, ir tam tikrų dalykų supratimas, pomėgiai.
„Gimnazijoje, 7 ir 8 klasėse daugiausia domėjausi istorija, ypač Lietuvos istorija iki ATR susikūrimo, vėliau mėgstamiausio dalyko vietą perėmė biologija, chemija ir geografija, matyt todėl, kad pradėjau galvoti, kur žadu stoti, – prisiminė pašnekovas. – Tad biologija, chemija, istorija ir geografija – šie dalykai man puikiai sekėsi, buvo didelė motyvacija juos mokytis ir tuo domėtis. Mano silpnoji sritis – Achilo kulnas – anglų kalba, įdėjau daug pastangų, kad liktų kuo mažiau spragų.“
Paklaustas, ar mokykloje turėjo mokytojų, kuriuos laikytų autoritetais, Vilmantas sako, kad gimnazijoje dirba daug gerų mokytojų, o kai mokinys įdeda daug darbo, ar dėl turimų gabumų viskas sekasi, tada visi mokytojai geri – mokinys stengiasi, o mokytojui dirbti gera.
„Visada su šypsena, didele pagarba ir dėkingumu atsimenu savo biologijos mokytoją Raimondą Kundrotienę, anglų kalbos mokytoją Ingą Ulonienę, istorijos mokytoją Vidą Mockuvienę bei geografijos mokytoją Jurga Venckauskienę, kurios rūpestingumu, žiniomis, gebėjimu rasti papildomo laiko, motyvuojančiu žodžiu prisidėjo prie mano pasirinkimo – tapti veterinarijos gydytoju. Na ir žinoma mano tėvai, lietuvių kalbos mokytojai Zofija ir Vidas Vaitkai, kurie buvo mano lietuvių kalbos mokytojai namuose ir vis dar yra didžiausi autoritetai man einant gyvenimo keliu“, – pasakojo pašnekovas.
Nors paskutiniais mokslo metais Vilmantui kilo abejonių, ar veterinaro specialybė perspektyvi, dvejojo gal sukti medicinos keliu, galutinį pasirinkimą padiktavo širdis. Asmeninio archyvo nuotr.
Specialybė – vaikystės svajonė
Jaunuolis atviravo, kad visada buvo veiklus – nuo pirmos klasės mokykloje organizavo klasės šventes, vedė renginius, lankė ir šokius – 7 metus šoko Gargždų muzikos mokyklos choreografijos skyriuje ir mokykloje.
„Taip pat lankiau žurnalistikos būrelį, grojau skudutininkų ansamblyje, mokiausi mokykloje groti būgnais bei gitara. Paskatintas puikios auklėtojos Ilmos Agajan bei karjeros planavimo kuratorės – bibliotekininkės Barboros Dotienės, dalyvaudavau įvairiuose projektuose, kurių vienas buvo „Šešėliavimas“ – pirmą kartą vykau į veterinarijos kliniką atlikti praktiką ir pamatyti veterinaro profesiją iš arti. Visa tai mane tik dar labiau paskatino siekti savo svajonės – tapti veterinaru“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.
Nors paskutiniais mokslo metais Vilmantui kilo abejonių, ar veterinaro specialybė perspektyvi, dvejojo gal sukti medicinos keliu, galutinį pasirinkimą padiktavo širdis: „Tiesiog klausiau širdies ir pasirinkau šią specialybę. Nebedvejojau ir įstojau į valstybės finansuojamą vietą veterinarinės medicinos studijas. Vienu momentu, tai yra 8 klasėje, galvojau, kad vis dėlto stosiu į istorijos pedagoginį, nes domėjausi istorija. Tačiau po metų vėl grįžau prie pirmos ir pagrindinės minties.“
Būti veterinarijos gydytoju buvo Vilmanto vaikystės svajonė – tapo pirmuoju šios profesijos atstovu giminėje, draugų rate.
„Manau, kad pasirinkimą lėmė vaikystės vasaros praleistos pas senelius kaime, kur būdavo daug ūkio ir naminių gyvūnų, kuriais domėjausi, rinkau medžiagą ir skaičiau knygas apie gyvūnų auginimą, jų rūšis, veisles“, – svarstė pašnekovas, atskleidęs, kad artimieji priimtą sprendimą palaikė.
Didžiausia motyvacija – pasveikę ir energingi gyvūnai
Išvykęs į sostinę, Vilmantas pradėjo dirbti veterinarijos gydytoju-chirurgu UAB „Grinda“ priklausančiuose Vilniaus gyvūnų globos namuose, o po 3 mėnesių, kaip pats sako „apšilęs kojas sostinėje“, įsidarbino į „Minivet“ veterinarijos kliniką. Čia 0,5 etatu taip pat dirba veterinarijos gydytoju-chirurgu.
Dirbdamas Vilniaus gyvūnų globos namuose teikia pirmąją pagalbą Vilniaus miesto beglobiams gyvūnams, vykdo programą „Pagauk-sterilizuok-paleisk“, skirtą katėms, taip pat vakcinuoja, čipuoja, gydo beglobius gyvūnus, atlieka chirurgines procedūras, užtikrina gyvūnų gerovę globos namuose.
„Studijų metais 2 vasaras praktikavausi Gargžduose įsikūrusioje „Libetera“ veterinarijos klinikoje, o paskutinius du metus dirbau vet. felčeriu Kaune, „Ruminavet“ veterinarijos klinikoje, kur įgavau daug praktinių įgūdžių“, – darbinę patirtį pristatė pašnekovas.
Paklaustas, ką labiausiai mėgsta savo darbe, Vilmantas sako, kad labiausiai džiugina pacientams taikyto gydymo teigiami rezultatai, galimybė išgelbėti gyvybę, chirurginio gydymo sėkmė. Džiaugiasi ir maloniu bendravimu su augintinių savininkais, galimybe prisidėti prie visuomenės švietimo apie gyvūnų gerovės užtikrinimą.
„Deja, specialybė reikalauja būti psichologiškai stipriu žmogumi, nes ne visada pavyksta padėti gyvūnui, išgelbėti jų gyvybę, o ir žmonės, ne visi ir ne visada yra malonūs ir supratingi, – atvirauja Vilmantas. – Tačiau plačios šeimininkų šypsenos bei gražūs jų atsiliepimai, po efektyvaus gydymo iš klinikos išeinantys sveiki ir energingi gyvūnai – didžiausia motyvacija.“
Paklaustas, ar teko gydyti kokį egzotinį gyvūną, pokalbininkas prisiminė, kad studijų metais teko prisidėti prie lūžusios elniuko kojos gydymo.
„Kartą į kliniką atvyko jaunas bulterjero veislės šunelis, nes buvo prarijęs pusę šlepetės. Šeimininkė nuogąstavo, kad svetimkūnis užkimš šunelio virškinimo traktą ir teks jį operuoti. Šuniuko šeimininkė jau turėjo skaudžios patirties, kai dėl svetimkūnio šalinimo iš žarnų operacijos komplikacijų, jos šuo neišgyveno, tad buvo labai išsigandusi. Tačiau man pavyko medikamentais bei skrandžio masažu sukelti vėmimo refleksą ir natūraliu būdu pašalinti iš skrandžio guminį šlepetės padą. Sveikas šunelis ir laiminga šeimininkė išvyko namo. Geri darbo rezultatai ir teigiamos šeimininkų emocijos – mano darbo malonumas“, – sėkmingą istoriją, kuomet pavyko išgelbėti gyvybę, prisiminė veterinarijos gydytojas.
Paklaustas, ką labiausiai mėgsta savo darbe, Vilmantas sako, kad labiausiai džiugina pacientams taikyto gydymo teigiami rezultatai, galimybė išgelbėti gyvybę, chirurginio gydymo sėkmė. Asmeninio archyvo nuotr.
Gyvūnų prieglaudoje – apstu
Veterinarijos gydytojas pasakojo, kad į Vilniaus globos namus kasdien patenka daug gyvūnų, dažniau už šunis čia atsiduria katės: „Šiuo metu turime 27 šunis bei 33 kates. Kasdien šis skaičius kinta.“
Jauni gyvūnai, patekę prieglaudon, anot pašnekovo, vakcinuojami, čipuojami ir kastruojami, jei reikia, pagydomi ir tada gan lengvai randa naujus namus, kiek sudėtingiau su vyresniaisiais: „Kai gyvūnas senas ir turi lėtinių ligų, tada toks augintis retai tampa nauju šeimos nariu, todėl visą savo gyvenimą gyvena globos namuose ir tampa kolektyvo dalimi.“
Pats Vilmantas augintinio šiuo metu neturi – daug dirba, tačiau studijų metais augino prancūzų veislės kalytę Luną, kuri jau kurį laiką gyvena pas tėvus Gargžduose.
„Ji puikiai sutaria su tėvų augintiniu, rusų toiterjero šuniuku Skipiu. Esu aktyvus žmogus, todėl mėgstu labiau šunis, su kuriais gali kartu leisti aktyvų laisvalaikį“, – sako pašnekovas.
Paklaustas apie šalyje kilusį skandalą dėl gyvūnų daugyklų, Vilmantas sako, kad situacija jam buvo žinoma, nes jo auginta kalytė Luna buvo atimta iš vienos tokios vietos, kur vyko nelegalus, gyvūnų gerovę pažeidžiantis šunų dauginimas.
„Vertinu skandalą teigiamai, nes pagaliau visuomenė suvokė, kad tokie dalykai vyksta Lietuvoje. Tokią situaciją gali pakeisti tik VMVT kruopštus ir nuoseklus darbas bei visuomenės neabejingumas – jei matai, tai reikia iš karto pranešti apie žiaurų elgesį su gyvūnais arba apie gyvūnų gerovės užtikrinimo sąlygų nebuvimą. Visi kartu suprasdami tai, būdami neabejingi ir teisingai dirbdami, pasieksime norimą tikslą“, – mintimis, kas galėtų situaciją pakeisti, dalinosi jaunasis veterinarijos gydytojas.
„Esu aktyvus žmogus, todėl mėgstu labiau šunis, su kuriais gali kartu leisti aktyvų laisvalaikį“, – sako pašnekovas. Asmeninio archyvo nuotr.
Prisijaukino svetimą miestą
Pagrindinė priežastis, kodėl gargždiškis šiuo metu gyvena Vilniuje – baigiantis studijoms gautas tuo metu poreikius tenkinantis, patrauklus darbo pasiūlymas.
„Visada draugams sakiau, kad negyvensiu Vilniuje, nes toli nuo namų, sostinė – man svetimas miestas, tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas, šiandien aš gyvenu Vilniuje, kuris savo grožiu, tvarkingumu, kultūros bei gamtos gausa mane žavi ir čia jau jaučiuosi lyg namuose“, – atviravo pokalbininkas.
Pasiteiravus, ar dažnai grįžta į gimtąjį miestą, Vilmantas filosofiškai sako, kad bent kol kas, gerai ten, kur yra, ir nors per daug apie namus negalvojantis, pripažįsta sunkiausiais momentais jų pasiilgstantis: „Visada gera sugrįžti ten, kur užaugau ir tiek daug prisiminimų, kur visada laukia šeima, į gražėjančius ir besitvarkančius Gargždus. Grįžtu labai retai – kartą per 1–2 mėnesius, nes tenka dažnai ir šeštadienį dirbti.“
Jaunas veterinarijos gydytojas turi gan mažai laisvalaikio, kadangi dirba dvejose darbovietėse, o turimą laisvą laiką su mergina Monika stengiasi praleisti kuo aktyviau: eina pasivaikščioti, bėgioja, susitinka su draugais. Taip pat mėgsta žaisti stalo žaidimus, gaminti valgyti, skaityti knygas, žiūrėti filmus ar serialus. Laiko skiriama ir pokalbiams su draugais, šeima, sportui namuose bei tvarkymuisi.
„Kadangi esu jaunas veterinarijos gydytojas, mano pagrindinis tikslas dabar – sukaupti kuo daugiau patirties gydomajame darbe. Įgyti daug ir įvairių praktinių įgūdžių veterinarinės chirurgijos srityje, kad ateityje turėčiau dar daugiau ką pasiūlyti darbdaviui, o galbūt ir pats atidaryti kliniką“, – apie ateities planus kalbėjo Vilmantas.
Jaunuoliams, svajojantiems apie veterinarijos studijas, pašnekovas pirmiausia linki klausyti savo širdies: „Jei širdis veda į veterinariją, tegul nepritrūksta drąsos, ryžto, atkaklumo, darbštumo ir noro to siekti, nes studijos sunkios, o profesija – nelengva, reikalaujanti stiprios fizinės ir psichinės sveikatos.“
Pasak pokalbininko, viskas įmanoma, jei labai nori. Nors kasmet netrūksta besirenkančiųjų veterinarinės medicinos studijas, V. Vaitkus neabejoja, kad gerų veterinarų reikės visada.
„Jei toks nori būti, tai pirmyn“, – skatina siekti svajonių Vilmantas.
