Liepos 9-ąją Veiviržėnų miestelio centre buvo galima išvysti devynių dienų menininkų plenero rezultatus: išskirtinį sekretą, kuris liudijo šv. Jurgio koplyčios legendą, bei meniškai apipavidalintas duris, kurios padovanotos Muzikos mokyklai, vaikų darželiui, Klaipėdos rajono amatų centrui. Bendruomenės nariai miesteliui dovanojo dvejas duris: vienos – fotosesijai su bendruomenės simboliu šalmu, antros – alyvų bei pienių vaizdais, kurios pakeis slėnyje apgadintas duris.

Apie legendą

Sekrete buvo galima išvysti jungtinį menininkų komandos darbą. Jame pasakojama šv. Jurgio koplyčios legenda. Ji byloja: „Pasak senųjų veiviržėniškių, apie 1866 m. koplyčią, statytą 1791 m., stovėjusią miestelio centre, šv. Jurgio kapinėse, parapijiečiai ir geros valios kaimynai pernešė per Veiviržo brastą į naująsias kapines. Senajai šventovei buvo iškilusi grėsmė – galėjo paversti cerkve. Todėl girdė uriadniką tol, kol perstatė. O kai jau koplyčia stovėjo su bokšteliu ir kryžiumi – caro įstatymu griauti nebegalėjo.“

Meniniame darbe, kuris nugulė ant senų durų, matyti koplyčios pernešimo procesas – gyventojai – pačiame darbų įkarštyje. Kruopščiai pavaizduotos įvairios detalės: žmonės, namai, gyvuliai, Veiviržas, kapinės, koplyčios.

Sekretas po pristatymo savo vietą ras Veiviržo slėnyje, prie nusileidimo į slėnį laiptų, kur su šia legenda supažindins platesnį ratą žmonių.

Dirbo nuo aušros iki sutemų

Laikinai Veiviržėnų kultūros centro direktorės pareigas einanti Neringa Žemgulienė uždarymo renginyje prisiminė, kad pirmą kartą apie kūrybines dirbtuves Veiviržėnuose prabilta 2019-aisiais, sužinojus apie miestelio tapimą mažąja kultūros sostine. Tuomet esą iškart galvota, kad kūrybinis rezultatas turėtų būti apčiuopiamas, liekantis ilgam bei traukiantis tiek vietinių, tiek atvykusiųjų akis. Taip gimė durų kūrybinė idėja.

„Planuotas projektas buvo vienkartinis, skirtas mažajai kultūros sostinei, bet rezultatas pranoko visus lūkesčius ir net nebuvo vietos klausimams ir apmąstymams, ar daryti toliau projektą, ar ne. Tiesiog daryti ir viskas, – apie sumanymą kalbėjo N. Žemgulienė, sunkiai tramdydama susijaudinimo ašaras. – Šie metai – vėlgi bomba, užsigriebėme tiek, kad nelabai suprantame, ar tai įmanoma padaryti. Kuo toliau – tuo labiau žiūriu ir atrodo, kad viskas įmanoma, tereikia gerų žmonių aplinkui, nebijoti darbo, trumpam paaukoti savo gyvenimą, o rezultatus matome.“

Viena iš kūrybinių dirbtuvių iniciatorių, Veiviržėnuose kurianti tautodailininkė, muziejininkė, lėlininkė, dailės mokytoja ekspertė Valdonija Sausaitytė-Karaliūnienė renginyje pasakojo, kad nors pavasarį visi praėjusiais metais kūrę menininkai ir sutiko prisijungti prie kūrybinių dirbtuvių, artėjant vasarai jų gretos išretėjo. Nepaisant to, vis tiek pavyko susitelkti ir pasiekti norimą rezultatą.

„Veiviržėnų bendruomenė pasipildė tikrais Veiviržėnų patriotais iš Kretingos ir Klaipėdos. Tai žmonės, kurie gali dirbti nuo ryto aušros iki vakaro tamsos. Turbūt nė vienoje pasaulio šalyje plenerai nevyksta tokiu intensyvumu, kaip čia. Buvo labai sunkus derinys, nes reikėjo dirbti komandoje. Rezultatu patys galite įsitikinti“, – kalbėjo V. Sausaitytė-Karaliūnienė.

Dailininkė, dailės pedagogė Rima Baukaitė taip pat aktyviai palaikiusi kūrybinių dirbtuvių vyksmą, atviravo, kad sekreto kūrimas buvo iššūkis visiems menininkams. Ji dėkojo idėjos sumanytojui – Veiviržėnų kultūros centro dizaineriui-maketuotojui Mariui Kaktai bei nuolat atsakymus padedančiam rasti laisvajam menininkui Artūrui Nikitinui.

„Mes iš tikrųjų žinojome, kad galime į juos kreiptis, viską pasakys, viską išdėstys. Šio miestelio unikumas yra Jūsų bendruomenė ir šiuos du žmones turite nešioti ant rankų. Ne tik mes dirbome nuo ryto iki vakaro, bet buvo įsijungę ir vaikai, ir močiutės. Pernai įsitraukė jaunesnės šeimos, o šiemet labai papirko, kad daugiau atėjo brandesnio amžiaus žmonių“, – bendruomeniškumu žavėjosi R. Baukaitė, prisipažindama, kad naujos kūrybinės idėjos menininkams padeda augti.

Menininkai dėkojo ir džiaugėsi

Renginį vedusi Veiviržėnų kultūros centro renginių organizatorė Irena Juciuvienė pastebėjo, kad norint suprasti, kas čia įvyko, patirti emocijas, reikia dalyvauti pačiame procese. Kūrybines dirbtuves ji pavadino „pragaro virtuve“, mat buvo dirbama, neskaičiuojant valandų.

„Nėra žodžių, kokia tai yra auka. Kaip sako Rima (R. Baukaitė – aut. past.), kas tas materialumas, svarbiausia menininkui – kūryba. <...> Visi žmogeliukai, nešantys bažnyčią iš vienos vietos į kitą padarė milžinišką darbą, kaip ir šie nuostabūs menininkai“, – apibendrino kūrybines dirbtuves I. Juciuvienė.

Plenere kūrę menininkai: Algimantė Stonkutė, Valdonija Karaliūnienė, Liudmila Liaudanskaitė, Jurgita Burbienė, Adelė Burbaitė, Rima Baukaitė, Lina Nikartienė, Edita Jurkaitienė, Artūras Nikitinas, Marius Kakta, Živilė Sabaliauskaitė, Martynas Jankevičius, Dainius Stulpinas.

„Labai geros ir šiltos emocijos. Pirmame susitikime, kai pradėjome plenerą, įsimylėjau Jūsų miestelį“, – prisipažino plenere kūrusi keramikė Lina Nikartienė.

Dailininkė Adelė Burbaitė sakė, kad plenero laukė nuo pavasario ir jai, A. Brako meno mokyklos studentei, tai yra neįkainojama patirtis.

Kita plenero dalyvė Edita Jurkaitienė atviravo: „Jaučiausi, kaip musė, įmestą į barščius – man didelis iššūkis, ačiū už šį išbandymą.“

Menininkas Artūras Nikitinas pasidžiaugė, kad praeitų metų durų idėja tęsia savo kelionę ir šiemet suspindėjo kitame formate.

„Už tai galėtume būti labiausiai dėkingi Mariui. Kitais metais pasistengsime padaryti dar kažką įdomesnio“, – apie kūrybinių dirbtuvių tęstinumą Veiviržėnuose užsiminė A. Nikitinas.

Menininkai Muzikos mokyklai, kurios patalpose ir gyveno, atsidėkodami padovanojo paveikslą. Už kūrybinius rezultatus dėkojo Klaipėdos rajono amatų centro vadovė Valė Krauleidienė.

Kūrybinių dirbtuvių uždarymo vakarą melodingai džiazo stiliumi užbaigė Edita Budrovaitė-Rukienė.

Kūrybinių dirbtuvių rezultatai ir uždarymo akimirkos – Veiviržėnų bendruomenės ir A. Rimkuvienės nuotraukose: