Jau 20 metų Lietuvoje gyvenantis dėstytojas, tautodailininkas Aleksas Eugenijus Kulvietis (43) iš tolimosios Kolumbijos į nedidelę Europos šalį atvyko vedinas smalsumo – nuo 15 metų širdis degė noru pamatyti į Pietų Ameriką migravusio senelio gimtinę. Iš pradžių pusmečiui į Lietuvą atvykęs Aleksas vėliau grįžo čia gyventi – su žmona Kristina sukūrė šeimą ir sakosi esąs laimingas – rado save Lietuvoje.

Siekė rinkti informaciją apie senelio gyvenimą

„Pirmiausia į Lietuvą atvykau pusmečiui, buvo kaip apžvalgos kelionė. Tėtis patarė, kad jei jau taip labai noriu, iš pradžių nuvažiuoti, susitikti su giminaičiais, pramokti lietuviškai, nes iki tol mokėjau tik kelis žodžius. Galvojau, aplankysiu kelis giminaičius Rusnėje, bet atvykus jų atsirado visas būrys, įvairiuose Lietuvos miestuose. Buvo šilta vasara, kaip šiemet, tad keliavome po šalį“, – prisiminė Aleksas.

Pasak pašnekovo, šią kelionę buvo sunku užmiršti – patirta daug gerų įspūdžių.

Kodėl taip norėjosi į Lietuvą? Aleksas kaip pagrindinę priežastį įvardija savo senelį Eugenijų Kulvietį (1883–1959), kuris 1948 m. emigravo į Kolumbiją ir ten nugyveno likusį gyvenimą.

„Mano pagrindinis tikslas buvo surinkti Lietuvoje medžiagą apie man asmeniškai ypatingą žmogų – mano senelį, jo istorija atrodo verta knygos – buvo bajoriškos kilmės, karininkas, mokytojas, fotografas, profesionalus tapytojas. Norėjau surinktą informaciją sudėti su sužinota Kolumbijoje, – pasakojo pašnekovas. – Senelio nepažinojau, tad norėjosi pažinti bent jo kūrybą, istoriją. Apie jį buvo nemažai rašyta laikraščiuose, žurnaluose, tad viską renku į bendrą paveikslą, kad galėčiau įsivaizduoti, kaip iš tikrųjų jis gyveno.“

Aleksas atviravo, kad senelio būta Lietuvos patrioto ir ta meilė šaliai kažkaip persidavė ir jam. Tėvams vis užsimindavo, kad nori nuvykti į senelio gimtinę, bet tėvai nežiūrėjo palankiai į šį siekį. Viskas pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę: „Pasakiau jiems, kad štai – vis dėlto Lietuva yra, šalis, kuri gal ir mažytė, bet visgi yra žemėlapyje.“

Net ir tada tėvai lengvai į Europą sūnaus neišleido – norėjo, kad prieš išvykdamas įgytų profesiją, tad Aleksas, nors svajojo studijuoti meną, Popiežiškajame Bolivaro universitete baigė ekonomikos studijas.

„Kai jau gavau ekonomisto diplomą, pagaliau leido važiuoti“, – šypsosi Aleksas.

Į kelionę – su išankstiniu pasiruošimu

Į Lietuvą Aleksas vyko pasiruošęs ir sukaupęs žinių – domėjosi šalimi bendraudamas su Medejino mieste įsikūrusia lietuvių bendruomene.

„Kažkiek susipažinau su lietuvių kultūra, tradicijomis, muzika, žmonėmis ir kalba. Bet jie – vis tiek migrantai, apie 50 metų gyvenantys Kolumbijoje. Jautėsi jų nostalgija smetoniškai Lietuvai – kaip viskas ten puiku, tobula“, – prisiminimus gvildeno pašnekovas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Alekso šeimą pasiekė laiškai iš giminaičių su pasakojimais apie gyvenimo šalyje sąlygas bei kvietimu atvykti.

„Gautus laiškus reikėdavo išversti į ispanų kalbą. Bet nebuvo taip, kad išverskite ir viskas. Daug bendraudavau su viena lietuvių bendruomenės nare – penktadieniais susitikdavome, pasidarydavome kavos pertrauką, kartu valgydavome. Mano brolis net pradėjo juokauti, kad turiu merginą 80-metę, – prisiminęs šypsosi pokalbininkas. – Jos dėka susidariau vaizdą apie Lietuvą.“

Per pirmąją kelionę praleistas pusmetis senelio tėvynėje Aleksui paliko nemenką įspūdį – atsiradus nemažam, šiltai jį priėmusiam giminaičių ratui, buvo proga iš arti susipažinti su Lietuvos kultūra, tradicijomis, virtuve.

„Man visi sakė, kad Lietuvoje šalta, todėl prieš išvažiuodamas vykau Kolumbijoje į kalnus, pasižiūrėti, kaip atrodo sniegas, ar man pavyks aklimatizuotis. Tačiau atvykus į Lietuvą tą vasarą kepino 30-ies laipsnių karštis, tad aklimatizacija buvo sėkminga, – šypsosi pašnekovas. – Bet kai atėjo žiema, buvo labai šalta. Išvažiavau geru metu – Lietuvoje buvo pradėjęs spausti 20-ies laipsnių šaltis, o aš neturėjau tinkamos aprangos, tikrai nesinorėjo eiti į lauką pasidžiaugti sniegu“, – klimato pokyčius pirmojo atvykimo metu prisiminė Aleksas, pridūręs, kad dabar keturi metų laikai jam atrodo kaip keturi gyvenimai – veiklos keičiantis sezonams nuolat yra ir ji nenusibosta, priešingai nei antrame pagal dydį Kolumbijos mieste Medejine, kur vyrauja amžinas pavasaris.

Aleksas įgyvendino savo svajonę – pastatė namelį medyje. V. Šleiniūtės nuotr.

Lietuvoje rado meilę

Aleksas atviravo, kad po pirmos kelionės grįžus į Kolumbiją jo mintys ir širdis visgi liko Lietuvoje – mat ten buvo susipažinęs su būsima žmona: „Pirmoji mano meilė buvo Lietuva, o antroji – lietuvaitė Kristina.“

Mylimąją Kristiną Aleksas tuomet pasikvietė į Kolumbiją, bet po kurio laiko pora visgi nusprendė grįžti į Lietuvą ir kurti gyvenimą čia.

„Iškėlėme dideles tradicines lietuviškas vestuves, į kurias atvyko ir šeima. Vėliau, gimus sūnums, tarsi įleidome šaknis Kretingoje“, – sako pašnekovas, su žmona gyvenantis ir puoselėjantis jos senelių sodybą.

Aleksas buvo pirmasis iš 4 vaikų, palikęs gimtinę ir išvykęs gyventi į užsienį, vėliau jo pavyzdžiu pasekė ir vyresnieji brolis bei sesuo. Tiesa, jie pasirinko kurti gyvenimą Australijoje. Gimtojoje Kolumbijoje liko tėvai ir jauniausias Alekso brolis.

„Kartais pagalvoju, kad reikėtų grįžti į Kolumbiją, bet tik dėl tėvų, brolio. Visgi laikas eina, tėvai sensta, susitinkame tik kas kokius 3–4 metus. Lieka tik nuotolinis bendravimas, o kadaise buvome juk vieninga, konservatyvi šeima“, – atviravo dvigubą pilietybę turintis vyras.

Paprašius prisiminti, kaip sekėsi išmokti lietuvių kalbą, Aleksas juokauja, kad dabar ji atrodo sudėtinga, o pradėjus mokytis, bendraujant su giminaičiais, viskas atrodė paprasta.

„Prisimenu, pirmojo mano atvykimo į Lietuvą metu visi stebėjosi, kaip aš taip greitai išmokau kalbą, o aš net nepajutau – reikėjo išmokti ir tiek. Reikia ne galvoti, kad sunku, o tiesiog kalbėti, – sako pašnekovas. – Pradžioje ėjau ir į kursus užsieniečiams Klaipėdos universitete. Jie buvo rengti pirmą kartą, o mokytojai buvo gal per daug kvalifikuoti, kad galėtų paprastai savo žinias perduoti mums, tad tą naudą, kokią ten gavau, sunku vertinti, daugiau išmokau iš giminaičių. Troškimas sužinoti kuo daugiau apie senelį buvo mano motyvacija mokytis kalbą.“

Moko ispanų kalbos

Integruotis į darbo rinką Lietuvoje Aleksui nebuvo sudėtinga. Nors pagal profesiją jis yra ekonomistas, vyras juokauja, kad įgytas žinias gali pritaikyti nebent skaičiuojant atlyginimą, mat profesinė karjera susisiejo su kalbomis – baltų filologijos magistras moko ispanų kalbos studentus, moksleivius bei suaugusiuosius. Dirba Klaipėdos universitete, Lietuvos jūreivystės aukštojoje mokykloje, Klaipėdos licėjuje, Vytauto Didžiojo, „Varpo“, Kretingos Pranciškonų gimnazijose, privačiose kalbų mokyklose.

Paklausus, kaip spėja dirbti visose šiose įstaigose, Aleksas užsiminė, kad nors ir labai gaila, dėl laiko trūkumo teko atsisakyti darbo „Varpo“ gimnazijoje.

„Dirbau ir su neformaliuoju ugdymu, ir gidu – visur, kur kvietė. Man nereikėjo ieškoti darbo, pasiūlymų buvo nemažai, mat žmonės nori mokytis ispanų kalbos. Reikėjo tik pasirinkti, kas labiausiai tinka. Pažinčių ratas vis plečiasi, mokiniai, studentai tampa ir draugais, atsiranda vis kokių darbo pasiūlymų“, – atvirauja Aleksas, užsimindamas, kad pagrindinis tikslas, kodėl lietuviai mokosi ispanų kalbos – siekis emigruoti.

Dėstytojas sako pastebėjęs, kad kai kurie lietuviai jaučiasi užsieniečiais savo tėvynėje – skundžiasi, nepatenkinti klimatu, gyvenimo sąlygomis: „Aš jų vis klausiu, ar, jų nuomone, Ispanijoje nėra problemų, kad ten visi žmonės gyvena laimingai? Ar čia stereotipas, ar kas, bet faktas, kad, ir ten – ne visi laimingi. Man tenka pakovoti su tokiu mąstymu. Žmonės yra nepatenkinti tuo, ką turi ir laimės ieško kitur. Mano nuomone, pozityvumas nepriklauso nuo to, kurioje šalyje gyveni, jis susiformuoja nuo aplinkybių, draugų, o ne dėl to, kad esi lietuvis, italas ar rusas.“

Alekso nuomone, viską, ko reikia, galima turėti ir Lietuvoje, tereikia keisti požiūrį – nereikia sureikšminti to, kad žiema, šalta, lyja, mažai saulės, verčiau rasti, kuo pasidžiaugti.

„Gal taip manau dėl to, kad nesusidūriau Lietuvoje su blogais dalykais. Tiek darbo, tiek šeimos atžvilgiu man viskas susiklostė gerai. Aš gyvenu nuostabiai“, – džiaugiasi pašnekovas.

Pokalbio metu Aleksas juokavo, kad svetimus žmones mokyti savo gimtosios kalbos jam lengviau nei savus – žmona ir sūnus Algirdas ispaniškai kalba, o Gervydui sekasi kiek sunkiau: „Kai susitinkame su seneliais, jaučiasi, kad Gervydui trūksta praktikos. Svajojau dirbti jo mokykloje ir mokyti jį ispanų kalbos, bet nusprendėme, kad tegu mokosi vokiečių, o ispaniškai vis tiek kalbėsime, išmoks su laiku.“

Šeima turėjo ir susitarimą namie savaitgaliais kalbėti ispaniškai, bet Aleksas atviras – kalbama labai trumpai, greitai grįžtama prie lietuvių kalbos.

„Jei atvyksta uošviai ar giminaičiai, tas kalbėjimas ispaniškai greitai baigiasi, nes jie nesupranta, galvoja, kad juos apkalbame“, – šypsosi pašnekovas.

Jaučiami kultūrų skirtumai

Pasiteiravus, kuo visgi skiriasi gyvenimas Kolumbijoje ir Lietuvoje, Aleksas pamini, kad nedidelėje Europos Sąjungos šalyje labiau pastebimas gyvenimo sąlygų gerėjimas: „Visoje Lietuvoje vis gerėja infrastruktūra, nuvykus į Vilnių jaučiasi, kad tai yra šiuolaikiškas Europos miestas, ir čia, Kretingoje, jaučiasi tie pokyčiai palyginus, kas buvo prieš 20 metų. O štai Kolumbijoje, jei išvyksti už miesto ribų, į kaimą, baigiasi visas modernėjimas, patogumai.“

Paprašius palyginti abiejų šalių žmones, Aleksas sako, kad nors lietuviai kiek uždaresni, nereikia tikėti stereotipais – visur visokių žmonių būna.

Tiesa, skirtumų yra – kolumbiečiai greitai pamiršta, kas buvo bloga: „1980 m., kai Pablas Eskobaras, galima sakyti, valdė šalį, Kolumbijoje būta neramumų – ir bombos, ir žudymai, bet žmonės greitai viską pamiršo – bomba nugriovė didelį pastatą, kitą savaitę jie stato iš naujo. O Lietuvoje mes vis dar prisimename karus, rusų laikus, lyg būtų buvę vakar. Lietuviams ta šalies istorija tokia vidine tapusi – įsisavino labai senelių pasakojimus.“

Dar vienas dalykas, kas skiria kolumbiečius nuo lietuvių – mąstymas apie mirtį. Aleksas pasakoja, kad kolumbiečiai nelanko kapinių – mirus giminaičiui, kuo greičiau kremuoja, palaidoja kolumbariume ir viskas – nebelanko.

„Kartą, kai padėjau Kristinai tvarkytis kapinėse, kaip visi, su žaliu laistytuvu laisčiau gėles, paskambino tėtis. Pasiteiravo, kur esu. Pasakius, kad kapinėse, iš karto sunerimo, kad kas nutiko. Paaiškinau, kad čia tokia tradicija, tai ėmė kritikuoti, kam čia reikia eiti į kapines, geriau aplankyti parkus, – apie skirtumus kalbėjo Aleksas, pridūręs, kad jam lietuvių požiūris į mirtį priimtinas – pats yra kryždirbys, priklauso Kretingos tautodailininkų asociacijai. – Sugebėjimas priimti ir gyvenimą, ir mirtį, yra labai įdomus dalykas.“

Pašnekovas akcentavo, kad kolumbiečiai pagal ispanišką tradiciją yra labai religingi – dažnai eina į bažnyčią, bet lietuviai labiau geba priimti mirtį.

„Kolumbijoje yra tas požiūris mañana (rytoj) – pamiršta savo darbus, įsipareigojimus, bet žmonės laimingi. Uošvis stebėjosi, kad ten plikas, basas vaikas ant žemės – su didžiausia šypsena. Atrodo, kad nieko netrūksta, nors iš tiesų vargsta. Lietuvoje turime daug, o vis tiek dejuojame, – pastebi pašnekovas. – Reikia mylėti savo šalį.“

Įvažiavimą į namų kiemą puošia Alekso kurtas kryžius. V. Šleiniūtės nuotr.

Švenčių tradicijos – kiek kitokios

Kalbėdamas apie švenčių tradicijas, Aleksas išskiria Velykas, kurios daugiau nei 50 mln. gyventojų turinčioje katalikiškoje Kolumbijoje – didelė šventė: „Tradicija paveldėta iš ispanų, vyksta įvairios procesijos, o Lietuvoje šios šventės papročiai skurdesni, bet vis tiek įdomus tas pagoniškas prieskonis – kiaušinių marginimas.“

Pašnekovas teigė mėgstantis lietuviškas Kalėdas, bet ne Kūčių vakarą: „Kolumbijoje pagrindinė Kalėdų diena – 24-oji. Linksmybės, muzika – laikas, skirtas pasilinksminti. Pagal tradiciją skerdžia kiaules, visi susirenka, daro įvarius patiekalus iš kiaulienos – valgymo metas. Na, o Lietuvoje – ramybė, aguonų pienas ir žuvis, kurios nemėgstu. Gerai, tokios tradicijos, bet man Kūčių vakaras nelabai patinka. Džiugina tik tai, kad susirenka šeima, galima pabendrauti.“

Pasitinkant Naujuosius metus Kolumbijoje taip pat priimtina skambiai linksmintis.

„Kaip lietuviai per Užgavėnes degina Morę, taip kolumbiečiai prieš Naujuosius daro lėlę, pripildytą parako, fejerverkų – jos padegimu pažymimas atsisveikinimas su senaisiais metais. Tiesa, kolumbiečiai šią šventę skirtingai nuo lietuvių švenčia šeimose. Tikima ir įvairiais prietarais, pavyzdžiui, jei nori keliauti po pasaulį, turi paskutinę metų dieną su lagaminais apeiti kvartalą. Jei nori sėkmingų metų – su žolėmis įvairiomis maudytis ir panašiai, – skirtumus nusakė pašnekovas, užsiminęs, kad kai kurias tradicijas norėtųsi įgyvendinti ir šeimoje, bet kartais lieka nesuprastas. – Kai ką darau tik dėl savęs, kad būčiau pats laimingas, o kiti žiūri – ką dabar Aleksas besugalvos, visiems įdomu.“

Net ir į šventas Mišias Lietuvoje Aleksas sako dažnai nevaikštantis, nes jos – formalios, o Kolumbijoje – kaip šventė, susirenka daug žmonių, visi dainuoja.

Aleksas minėjo Lietuvoje vis dar negalintis priprasti prie maisto, nemėgta kefyro, pasukų: „Grietinė dar dar, bet kai įdeda jos į sriubą, na kam taip daryti?“

Nesklandumų nesureikšmina

Pasiteiravus, ar Lietuvoje jaučia diskriminacijos apraiškų, Aleksas apgailestavo, kad, deja, bet tenka su tuo susidurti, tik stengiasi to nesureikšminti: „Pasitaiko visko, kai esi ne savo aplinkoje – ne namie, ne su savo kompanija. Pavyzdžiui, parduotuvėje ieškant tam tikrų produktų, bandau paaiškinti, ko man reikia, pradeda su manimi angliškai arba rusiškai kalbėti, lyg nesuprastų lietuviškai. Aš juk kalbu lietuviškai, gali suprasti, tik nenori, pyksta kažko. Kodėl? Tas piktumas tiesiog yra. Bijome tų užsieniečių. Jaučiasi akcentas, tada įdomu kodėl, gal sergu kažkuo ar kas. Kartais gal žmonės ir blogos nuotaikos būna, nenori kalbėti, todėl nepadeda rasti reikiamo adreso ar ko.“

Pašnekovas prisiminė, kad Kolumbijoje požiūris į užsieniečius irgi nėra labai palankus, visi jie, nesvarbu, kokia jų tautybė, vadinami gringos (amerikiečiai).

„Galiu gražiai dainuoti lietuviškai, gerai kalbėti lietuviškai, bet esu tamsiaplaukis ir ima žmonės svarstyti, iš kokios čia šalies – Rumunijos, Gruzijos ar dar kur. Beje, man labai nepatinka, kai žmonės sako, kad gražiai kalbu lietuviškai, skamba kaip klišė, jaučiu, kad nesupranta arba padariau kažkokią klaidą, pasakiau kažką ne taip“, – teigia vyras.

Aleksas pasakojo ir apie atvejus, kuomet jo nesuprantantys žmonės ima kalbėti rusiškai: „Vyrauja toks požiūris, kad imigrantas, jei nekalba lietuviškai, privalo kalbėti rusiškai. O Vilniuje, net jei ir su lietuviškai kalbančia kompanija nueinu į kokį barą, su manimi personalas pradeda kalbėti angliškai. Man reiktų gal kortelę ant kaktos užsiklijuoti, kad kalbu lietuviškai“, – juokauja pašnekovas, pridūręs, kad visų tų nesusipratimų į plaučius neima.

„Esu migranto anūkas, nieko čia nepakeisi. Bet man, žinokite, tas žodis migrantas skamba kaip keiksmažodis – atrodo, kad už nugaros palikau kažkokias problemas, neramumus. Aš tikrai nepatyriau tokių problemų, kaip migrantai iš trečiųjų šalių patiria dabar. Aš tiesiog atvykau į svajonių šalį. Sunkiau gal tiems, kurie turi kitokių pažiūrų, idėjų, yra kitos religijos atstovai, o aš prisitaikiau savo kilme, norėjau sužinoti kuo daugiau ir tapti kuo geresniu lietuviu“, – pokalbį baigia Aleksas, palinkėjęs nepasiduoti sklindančiam neigiamam požiūriui ir ieškoti, kuo pasidžiaugti gyvenime.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

„Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis“