Igorio Stravinskio šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ elingo sceną užlies daugybe vandens ir taps viena ryškiausių Klaipėdos festivalio šokio premjerų. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gerbėjai elinge laukiami rugpjūčio 13–14 dienomis 21.30 valandą.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kvietimu tarptautinė Slovėnijos ir Ispanijos menininkų komanda elingo scenoje sukūrė du vienaveiksmius šokio spektaklius: „Stabat Mater“ (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. Jų choreografas – vienas ryškiausių Europos šiuolaikinio šokio kūrėjų, choreografas ir Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupės vadovas Edwardas Clugas, pelnęs pripažinimą visame pasaulyje savo abstrakčia, minimalistine šiuolaikinio baleto kalba ir netikėtomis bei provokatyviomis klasikinio repertuaro interpretacijomis.

Klaipėdos scenoje E. Clugas debiutuoja dviem baletais, sukurtais skirtingu laiku ir skirtingoms trupėms: „Šventasis pavasaris“ buvo pastatytas su jo vadovaujama Slovėnijos nacionalinio teatro Mariboro baleto trupe 2012 m., o „Stabat Mater" buvo užsakytas ir pastatytas Miuncheno valstybiniame teatre „Gärtnerplatz“ 2013 m. 2014-aisiais abu baletai buvo apjungti Maribore ir tapo tenykštės baleto trupės vizitine kortele, apkeliavo daugelį baleto festivalių ir teatrų visame pasaulyje, sulaukė ne vieno perkėlimo.

„Edwardui Clugui pavyko beveik neįmanomas dalykas – nauja ir prasminga Stravinskio „Šventojo pavasario“ interpretacija“, – rašė žurnalo „Dance Europe“ apžvalgininkė Maggie Foyer.

Kaip žinoma, Vaclavo Nižinskio su „Rusų baletu“ pastatyto I. Stravinskio baleto premjera Paryžiuje 1913 m. sukėlė didžiausią skandalą XX a. teatro istorijoje, o ir vėlesniais dešimtmečiais konservatyviau nusiteikę klasikinio baleto sergėtojai galimybę jį išvysti vadino „veikiau dideliu vargu nei ypatingu malonumu“. Tuo tarpu progresyviau nusiteikusiems choreografams I. Stravinskio veikalas tapo maišto prieš meno sustabarėjimą simboliu ir naujų, individualių išraiškos formų paieškos katalizatoriumi.

Apie spektaklio netikėtumus ir ypatingą misiją patikėtą daugybei vandens pasakoja Igorio Stravinskio šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“ scenografas Marko Japelj.

Kuo ypatingas jūsų bendras darbas su E. Clugu?

Kartu dirbame jau labai ilgai, bet abu tuo džiaugiamės ir nuolat randame naujų įkvepiančių idėjų.

Kas svarbu scenografui atvykstančiam kurti į naują šalį?

Norisi kuo greičiau išvysti sceną, aplinką ir suprasti ką ten galima sukurti. Scenografui svarbu kuo geriau išnaudoti scenos ir aplinkos galimybes. Labiausiai mane žavinti mano darbo dalis – rasti pagrindinę scenografijos idėją.

Kokia jūsų Klaipėdoje sukurto Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ scenografija?

Kitokia, novatoriška ir patraukli. Spektaklį pristatysime ant marių kranto, uosto laivų prieplaukoje. Man teko kurti daug pastatymų lauke, tačiau pirmą kartą tai darau uoste.

Vandeniui jūsų pastatyme patikėtas ypatingas vaidmuo?

Vanduo „Šventajame pavasaryje“ – simbolis ir elementas, kuris leidžia baleto artistams atsiskleisti naujai ir netikėtai. Ateikite ir išvyskite!

Kaip prasidėjo jūsų karjera šokio spektaklių pastatymuose?

Mano pirmas didesnis, kaip scenografo, darbas buvo – scenografija Edwardo Clug pirmam baletui „Tango“ 1998 m. Tačiau pirmus kostiumus ir scenografiją kūriau dar 1996 m. „Hedos Gabler" pastatymui Liublianos akademijoje.

Scenografija labai svarbi ir savyje užkoduoja daug gilių prasmių. Tarkim, 2005 m. E. Clugo šokio spektaklyje „Radio and Juliet“ (Radijas ir Džuljeta) scenografijai rinkausi sieną, kaip viduramžių relikviją. Kuriant šį spektaklį Berlyno sienos griuvimas vis dar darė įspūdį, o Izraelyje sienos tuo metu buvo statomos. Šiuo metu naujos sienos kuriamos tarp JAV ir Meksikos, Turkijoje sienos stabdo imigrantus... Kita vertus matome, kad naujo gyvenimo ar meilės siekiančių žmonių neveikia nei fizinė jėga, nei įstatyminiai ribojimai.

Kokiose šalyse jums teko dirbti?

Man teko dirbti Slovėnijoje, Kroatijoje, Serbijoje, Montenegro, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Graikijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Lavijoje, Rusijoje, Kanadoje, Australlijoje.

Koks spektaklis, prie kurio dirbote, sulaukė didžiausio pasisekimo?

Vienas pirmųjų – dramos spektaklis „Šecherezada“, vėliau – E. Clugo ir kitų kūrėjų pastatymai.

Ar jums lieka laiko laisvalaikiui?

Aš labai myliu savo darbą, bet randu laiko hobiams ir sportui. Mėgstu gamtą, keliones ir atrasti naujas vietas. Noriu patyrinėti Klaipėdą, jei liks laiko ir kitas Lietuvos vietas.