Žalingų priklausomybių kankinami, smurtaujantys suaugusieji. Besiskiriantys, vienas prieš kitą vaiką nuteikti bandantys tėvai. Beveik skurde gyvenantys ir prabangos apsupti, bet nelaimingi vaikai. Tai atvejai, su kuriais dažnai susiduria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Telšių apskrities budėtoja Enrika Diulaj. Tačiau ji pastebi ir šviesių dalykų – smurto prieš vaikus atvejų mažėja.

Gyvenimas ugnies fronte

Dar iki tampant vaiko teisių gynėja, Enriką sukrėsdavo vaikų nepriežiūros, smurto šeimoje atvejai. Kartą sau pasižadėjo: darys viską, kad to būtų išvengta, kad vaikams būtų saugu. ,,Noriu, kad būtų daugiau laimingų vaikų, noriu prisidėti prie to, kad Lietuvoje mūsų mažiesiems piliečiams taptų maloniau, geriau gyventi, kad sumažėtų smurto“, – pasak Enrikos, visos Tarnybos, jos skyrių, kiekvieno specialisto darbas kasdien atneša po kruopelę gėrio.

Optimistiškai ją nuteikia oficialioji statistika, kad smurto prieš vaikus Lietuvoje po truputį mažėja. Tačiau siekiamybė, primena vaiko teisių gynėja – kad tokio smurto visiškai neliktų.

„Jeigu tėvai girtauja ar turi kitų žalingų priklausomybių, stokoja socialinių įgūdžių, – tokioje aplinkoje vaikas gyvena lyg ugnies fronte, kur išgyvenimas tampa savotišku iššūkiu. Nepriežiūra – baisi smurto forma. Nesikalbėjimas su vaiku, jo jausmų ir norų menkinimas, emocinių poreikių ignoravimas vaiką luošina ne mažiau nei fizinis smurtas. Tokiai šeimai reikalinga didelė pagalba. Jei suaugusieji bandytų įsijausti į vaiko padėtį, į jo emocinę būseną, suprastų, kokį košmarą kartais kuria savo sūnui ar dukrai, kaip žaloja juos ir tuo pačiu save... Juk kaip atgal sugrįžta atiduota meilė, taip sugrįžta ir nemeilė“, – mintimis dalinasi padėti šeimoms vykstanti Enrika.

Karai, kur nėra laimėtojų

Enrikai tenka gelbėti ne tik fiziškai skriaudžiamus vaikus. „Kai matau, kad šeimoje, kur viskas švyti prabanga, vaikas jaučiasi nelaimingas, tarp tų prabangių blizgučių nebėra nei kruopelės meilės vaikui, kai jis pats kreipiasi į specialistus pagalbos ir prašo surasti jam globėjus, kyla daug klausimų. Tuomet klausiu savęs – kas nutiko šiems žmonėms ir kaip geriausiai padėti tokiai šeimai?“ – sako Enrika.

Vaiko teisių gynėja pabrėžia, kad dažna vaikų psichologinių kančių priežastis yra tėvų skyrybos: ,,Vaikas galvoja, kad jis tapo blogas abiem tėvams, kad ,,neišpildo“ jų norų, kai tėvai dalinasi turtą ir... vaikus. O kur dar visas tuntas giminių, kurie įsisuka į skyrybų verpetą ir vaiką tempia kiekvienas į savo pusę ar tampa ,,nepakeičiamais patarėjais“. Tokiuose karuose laimėtojų nėra, o labiausiai kenčia emociškai sužeistas tarp dviejų besiskiriančių suaugusiųjų ,,tampomas“ vaikas. Su tėvais kalbamės, kad toje sumaištyje jie būtinai pastebėtų vaiką ir atsižvelgtų į jo išgyvenimus. Jis gyvens su potyriais, kurie gali jį sužaloti ilgam. Skiriasi tik tėvai, bet vaikas nesiskiria nei su mama, nei su tėčiu. Jis turi teisę lygiavertiškai bendrauti su abiem“.

Kiekvienas šeima – lyg žiburys

Dirbdama su šeimomis Enrika stengiasi suprasti jų individualų gebėjimą priimti pagalbą, suvokti problemos gylį ir padėti šeimai eiti požiūrio ar minčių keitimo link. ,,Vos pagavusi mažytę viltį, kad žmogus gali atsisakyti priklausomybės, ištariu: ,,Tu gali įsikibti į šį vilties blyksnį, į savo blaivias mintis, į kitokio, pilnavertiškesnio gyvenimo džiaugsmus, kur tu save atrasi talentingą, mylimą ir mylintį. Ir tai bus ne pasaka iš knygos, o tavo gyvenimas. Neapžįstu žmonių, kurie gyvenime neklydo, bet reikia remtis išmintimi ir nelikti klaidoje, kuri yra lyg juodas raištis ant akių. Geriau ją paversti gyvenimo pamoka, priežastimi keistis ir atsispyrus į dugną kilti“, – išgyvenimais dalinasi Enrika.

Enrika teigia, kad ne kartą į šeimą yra tekę vykti tamsiu metu, duobėtu keliu į kažkur priešaky stūksantį namelį, kurį išduoda tolumoje namo lange spindinti šviesa. Kiekvienoje šeimoje yra šviesa, tik ją reikia uždegti ir neleisti užgesti. ,,Šviesiausias šeimos spindulys – vaikai. Ir jautriausias spindulys neglobojamas blėsta, o mes dirbame, kad juodų debesų šeimos padangėje būtų kuo mažiau. Ir mums sekasi. Matome, kad vis daugiau šeimų mus pasitinka ne kaip baudėjus ar priešus, o kaip pagalbininkus. Atvykstu kartu su kolega padėti šeimai pasveikti. Esu dirbusi medicinoje, slaugytoja. Teko gydyti fizines žaizdas. Žinojau, kad kiekviena žaizda gali atsinaujinti, jei tinkamai jos neprižiūrėsi, o ir skausmo priežastis dažniausiai ne tik tame taške, kurį nurodo žmogus. Dabar, kai esu vaiko teisių gynėja, matau, kad ir šeimų skausmuose – tas pats. Iš pirmo žvilgsnio, lyg problema mažytė, o kai giliniesi, pamatai, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Daug išmokau gyvenime įvairiose darbinėse veiklose, visos reikalingos patirtys dabar sugrįžta kitiems, jomis dalinuosi ir džiaugiuosi, kai matau, kad šeimai galėjau padėti, kad siūloma pagalba buvo išgirsta ir priimta, kad šeimos nariai tampa laimingesni, kad keičiasi tėvų ir vaikų santykis, sujaudina, kai sulaukiu šeimų dėkingumo“, – sako Tarnybos Telšių Vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoja Enrika.

Mintyse – apybraižų knyga

Enrika – tikra žemaitė: tvirto charakterio, nebijanti iššūkių, darbo, neslepianti savo talentų. O jų turi nemažai: rašo poeziją, prozą, kuria dainas ir dainuoja pati.

Dabar telšiškės mintyse bręsta sumanymas – sukurti apybraižų rinkinį, kaip ignoruojami vaikų poreikiai, jausmai šeimose, su kokiais išgyvenimais jie susiduria, kai suaugusieji pasineria tik į save.

Anksčiau dirbdama aplinkosaugos srityje Enrika rašė straipsnius apie gamtą, kuri ir dabar išlieka jos didžioji meilė ir išminties šaltinis.

Kelionės, knygos, tapyba, liaudies dainos, dainuojamoji poezija – dar keletas Enrikos aistrų. Kažkada kelionėje į Prancūziją susipažinusi su savo vyru šios šalies piliečiu dabar į keliones ji leidžiasi su juo ir judviejų vaikais – studente dukra ir dvyliktoku sūnumi.

„Vaikai dabar daug ko semiasi iš manęs, o aš atiduodama vis turtėju“, – pastebi pašnekovė.

Enrika ne kartą yra dalyvavusi autorinės muzikos festivaliuose, kuriuose pritardama gitara atlieka savo kūrybos dainas. „Savo vaikus auginau su pasakomis ir lopšinėmis, dažnai dainuodavau ir tas, kurias man dainuodavo mama. Pamenu, mano mažyliai akeles užmerkdavo vos tik pradėjus dainuoti senovinę, mylimą lopšinę. Dalinuosi jausmais – vaikas saldžiai miega tik tada, kai jaučiasi mylimas, saugus. Mylėkim savo vaikus, sekim jiems pasakas, dainuokim lopšines, tiesiog būkim su jais, žaiskim ir juokimės kartu, pažiūrėdami į akis pritariamai linktelėkim, girdėkim ir išklausykim savo vaikus. Tai nieko nekainuoja, bet sukuria didelius artumo ir dvasios turtus“, – šypsosi vaiko teisių gynėja ir uždainuoja liaudies dainą.