Jau daugiau nei penkiolika metų šventes vedanti ir organizuojanti VšĮ „Meno artelė“ direktorė Laura Šakurskytė-Žilinskienė teigia, kad renginiai neturi būti panašūs į „Drasūs, stiprūs, vikrūs“ lenktynes, kuriose svečiai kiekvieną minutę turi būti užimti. Svarbiausia – sukurti bendrystės ir komforto jausmą.

Kaip sugalvojote tapti renginių organizatore?

Tai tikriausiai susiję su studijomis. Baigiau lietuvių filologiją ir režisūrą, o studijų metais dalyvavau universiteto teatro veikloje.

Tik dirbant teatre buvo sunku išsilaikyti. Juk žinote: teatre dvidešimt valandų per parą dirbi, o uždarbis menkas (šypsosi). Tad pradėjau vesti kalėdinius renginius darželiuose bei mokyklose ir pamačiau, kad visai neprastai sekasi.

Tada ir kilo mintis, kad renginius galėtų vesti aktoriai su specialiai paruošta parodijų programa, kuri į pasirodymus įtraukdavo ir auditoriją. Kai pradėjau šią veiklą, kokiais 2005–2006 m., tokių aktorių-vedėjų nelabai ir buvo. Populiariausia buvo samdyti muzikantus, kurie kartu ir padainuodavo, ir pravesdavo renginį.

Iš pradžių idėja daugeliui pasirodė keista: kaip čia nebus galima tiesiog atsisėsti ir žiūrėti renginį, o dar reikės ir pačiam dalyvauti jo programoje. Vis dėlto, bėgant laikui, žmonės pamatė, kaip yra smagu, kai patys gali kurti savo šventę ir tam, kad pasilinksmintų, jiems nereikia alkoholio.

Kas buvo sunkiausia, kuriant verslą?

Ribotos reklamos galimybės. Pradėjus veiklą, nebuvo „Facebook“, kur būtų galima save išreklamuoti. Prisimenu, nusifilmavome savo pristatymą, įrašėme jį į kompaktinį diską ir nešiojome po Klaipėdos barus, kad jie pažiūrėtų, kokią veiklą vykdome (šypsosi).

Šiame versle esate jau daugiau nei penkiolika metų. Kaip pasikeitė žmonių pageidavimai tada ir dabar?

Populiarėja tai, kad žmonės nebūtų kviečiami dalyvauti renginio programoje. Jeigu iki šiol mus daugiausia samdė, nes žinojo, kad mūsų vedamos šventės pasižymi interaktyvumu – žiūrovai kviečiami ir dainuoti, ir šokti – tai dabar daugėja užsakymų, kur žmonės nori tik stebėti renginį tarsi koncertą. Dabar tas įtraukimas kai kuriems atrodo provincialus.

Jei parodijų šou atrodo atgyvena, stengiamės prisitaikyti prie naujų poreikių. Šiuo metu norime daryti ir vaidybinius etiudus, kuriuose pritrūksta kokio personažo ir žmogui iš auditorijos pasiūloma atlikti jo vaidmenį. Lyg teatras ateitų pas tave į renginį.

Kas Jums yra svarbiausia organizuojant renginį?

Svarbiausia, kad būtų balansas – nereikia pulti parodyti visko, ką gali ir moki. Tokią klaidą kartais daro pradedantys, siekdami kuo labiau nustebinti: „Turiu trisdešimt žaidimų ir visus juos noriu pravesti.“ Iš tikrųjų renginio vedėjas yra tik pagalbininkas, padedantis sukurti šventės atmosferą. Žmonėms reikalingas komfortas, jie visų pirma į renginį susirenka pabendrauti.

Taip pat siekiame per žaidimus supažindinti, suartinti žmones, kad jie pertraukėlių metu turėtų apie ką pakalbėti. Juk būna, kad vestuvėse dalyvaujančios jaunosios ir jaunojo giminės vieni kitų nepažįsta ir kiekviena pusė sėdi atskirai prie savo staliukų. Mūsų tikslu tada tampa – kad per bendrą kūrybinį procesą žmonės pramuštų tas juos varžančias sienas ir taptų viena šeima.

Kaip kyla naujos idėjos?

Dažniausiai mąstau, kas man patiktų. Kai darau šventę sau, žiūriu, ar kokios naujovės patinka mano artimiesiems ir draugams. Jeigu taip, mėginu tai perkelti į organizuojamus renginius.

Be to, įkvėpimą sukelia ir aplink vykstantys įvykiai. Pavyzdžiui, pandemija pasiūlė idėją persirengti medicinos seselėmis, kurios dirba linksmybių terapijos centre ir mokina iškarščiuoti visas negeras bakterijas. Dar stebime, kas yra ant bangos – scenarijus padiktuoja ir vykstantys pramoginiai projektai, ir daugiau dėmesio sulaukiantys garsūs žmonės.

Kokios savybės būtinos renginių vedėjui ir organizatoriui?

Greita mintis. Dažnai tenka iš situacijos suktis čia ir dabar. Sulaukus kažkokios svečio replikos, būtina jį žodžiais taip apvynioti, kad jis daugiau ir nebenorėtų tavęs trukdyti, ir jo neįžeistum.

Ir dar, kalbant apie labiau organizacinius reikalus, reikia mokėti apginti savo poziciją, nes tu turi daugiau patirties ir numanai, kokie sprendimai būtų geresni. Pavyzdžiui, būna, kad renginio užsakovas nori, kad visą vakarą grotų tik džiazo muzika, o vėliau stebisi, kodėl niekas nešoka. Jeigu jam patinka džiazas, tai nereiškia, kad ir jo sukviestiems svečiams jis patiks. Tada mėginčiau siūlyti kompromisą – pirmoje vakaro dalyje tegul groja džiazas, o vėliau leistume kažkokią kitą muziką.

Kas Jums organizuojant renginius suteikia daugiausia džiaugsmo?

Rezultatas. Kai auditorija džiaugiasi, renginio gale ploja ir šaukia „Ačiū!“. Tada būnu euforijoje. Ir tas dėmesys po šventės: žmonės prieina, kalbasi su tavimi, domisi tavo paslaugomis, prašo numerio. Tad tie aplodismentai ir bendravimas po renginio yra didžiausias atlygis. Juk ne veltui galima sakyti, kad plojimai – tai artisto duona.