Energijos stoka, nerimas, irzlumas, depresijos požymiai, miego sutrikimai, raumenų silpnumas, galvos skausmas, sumišimas, atminties duobės, negebėjimas susikaupti ir atlikti darbines užduotis – dažniausiai tokius pojūčius vardija pokovidinį sindromą išgyvenantys žmonės.
Skaičiuojama, kad liekamieji reiškiniai po COVID-19 išsivysto kas trečiam prasirgusiajam nepriklausomai nuo ligos eigos sunkumo.
Ar galime pasikliauti savo organizmu ir patikėti jam susitvarkyti pačiam? Kokie pojūčiai, persirgus COVID-19, signalizuoja, kad vis dėlto reikia specialisto pagalbos?
LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė teigia, kad tais atvejais, kai nemalonūs pojūčiai tęsiasi ganėtinai ilgai, o namų priemonės, tokios kaip maisto papildai, vaistažolių arbatos ir pasivaikščiojimai būklės iš esmės nepagerina, reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos.
„Apibrėžti, ką reiškia terminas „simptomai nepraeina ganėtinai ilgai“ sudėtinga, nes, kas yra tas „ganėtinai ilgai“, kiekvienas turi įsivertinti individualiai, – sako gydytoja psichiatrė R.Mazaliauskienė. – Jei akivaizdu, kad simptomai trukdo kasdieniniam funkcionavimui, darbinei ar akademinei veiklai, verta pasikonsultuoti su specialistu, šiuo atveju gydytoju psichiatru.“
„Žmogaus organizmas ir konkrečiai psichika yra nuostabūs dalykai – kiekvienas mūsų turi nemažus gebėjimus tvarkytis su įvairiais neigiamais veiksniais, įskaitant ir infekcinių susirgimų sukeltus liekamuosius negalavimus. Tai nėra naujas dalykas, seniai žinoma, kad ir po persirgto gripo lieka, o po to praeina tam tikras silpnumas, vadinamas astenizacija, sunkumai susikaupti, darbingumo sumažėjimas. Deja, po kovidinės infekcijos šie liekamieji simptomai įgavo didesnį išreikštumą ir, sakyčiau, didesnę įvairovę“, – pastebi R.Mazaliauskienė.
„Kalbant apie simptomus po COVID-19 ligos, – tęsia gydytoja, – kaip psichiatrė susiduriu su dviem žmonių grupėm. Viena – tai asmenys, kuriems po persirgtos kovido infekcijos atsinaujino buvęs psichikos sutrikimas, kita grupė – asmenys, kurie iki to laiko neturėjo jokių psichikos sutrikimų ar nusiskundimų, dėl kurių galima įtarti galimą sutrikimą.“
Pasak R.Mazaliauskienės, pacientai, kuriems persirgta COVID-19 liga padarė įtaką psichinės ligos simptomų atsinaujinimui, paūmėjimui, į medikus kreipiasi gana greitai, nes pažįsta savo ligą ir žino, kas su jais vyksta, suvokia, kad sutrikimas gali progresuoti.
Tie žmonės, kurie psichikos sutrikimais iki susirgimo COVID-19 liga nesiskundė, linkę delsti, laukti, kol nemalonūs pojūčiai praeis savaime, daugelis viliasi, kad susidoros savarankiškai, reguliuojant poilsio režimą, vartojant vitaminus, mankštinantis, stengiantis praturtinti gyvenimą teigiamomis emocijomis ir pan.
„Visos šios priemonės yra labai geros ir jas tikrai verta taikyti ne tik po persirgto kovido, bet ir įprastiniame gyvenime, tačiau pokovidinių simptomų atveju jos dažnai neveikia ar veikia nepakakankamai“, – teigia R.Mazaliauskienė. Todėl jei žmogus persirgo kad ir gana lengva COVID-19 forma, bet po ligos kamuoja nerimas, nemiga, negalėjimas susikaupti ir susikoncentruoti, slogi, prislėgta nuotaika, irzlumas ir šie bei panašūs reiškiniai nesilpnėja, nepraeina, gydytoja psichiatrė pataria kreiptis pagalbos į specialistą.
Dar vienas dažnai minimas požymis, prasidėjęs sergant COVID-19 liga ir nepraeinantis jai pasibaigus, – visiškas ar dalinis uoslės ir skonio praradimas, kartais neatsistatantis po pusmečio ir ilgiau.
LSMU Kauno ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus gydytoja otorinolaringologė Bernadeta Zykienė dėl dingusios uoslės rekomenduoja visais atvejais konsultuotis su specialistu.
„Dingus uoslės, tuo pačiu dažnai ir skonio pojūčiui, jei tai neatsistato pasibaigus COVID-19 ligai, reikia kreiptis į ausų, nosies, gerklės ligų gydytoją. Tai būtina todėl, kad pacientą patikrinęs specialistas galėtų atmesti (arba patvirtinti) kitos ligos diagnozę“, – sako otorinolaringologė B. Zykienė.
Jos teigimu, yra nemažai atvejų, kai paaiškėja, jog tai, ką žmogus laikė liekamuoju reiškiniu po COVID-19 ir laukė, kol praeis savaime, yra atskiro gydymo reikalaujantis susirgimas.
