Seimas 2022-uosius paskelbė savanorystės metais – taip siekiama pažymėti savanorystės įteisinimo Lietuvoje dešimtmetį. Tačiau savanoriška veikla žmonės užsiima ne dešimt metų ir net ne šimtą. Štai matai pagalbos reikalingą žmogų ir nusprendi jam padėti be jokio atlygio – pavyzdžiui, panešti sunkius nešulius ar pažiūrėti kaimynų vaikus – jau ir atlieki savanorišką veiksmą. Bet „Vaikų linijos“ savanoriai Linas Juozulynas ir Gerda Liesienė sako, kad savanoriaujant atlygio sulauki, net jeigu ir nesitiki. Ir dažnu atveju, jis būna vertingesnis už pinigus.

Į vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu ir internetu teikiančią „Vaikų liniją“ L. Juozulynas atėjo pajutęs prasmingos savirealizacijos poreikį: „Kadangi mane visuomet domino žmogiškieji santykiai – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, apie savanorystę, pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudoje net nesvarsčiau. Bet ir informacijos, kokios organizacijos ieško savanorių – nerinkau, tiesiog išgirdau reklamą, kurioje vaikiškas balsas prašė užpildyti tuštumą ir tapti „Vaikų linijos“ savanoriu“, – pradinį impulsą prisijungti prie savanorių organizacijos atsimena Linas.

Ilgametę teisinio darbo patirtį sukaupęs L. Juozulynas dabar dirba vienos didžiausių Vilniaus sveikatos priežiūros įstaigų Personalo ir teisės skyriaus vadovu. Ne tik teisės, bet ir verslo vadybos mokslus baigusį vyrą savanorystė emocinės pagalbos vaikams tarnyboje įkvėpė imtis dar vienų studijų, apie kurias svajojo jau kurį laiką – šiuo metu L. Juozulynas yra pirmo kurso psichologijos bakalauro studentas.

Paklaustas, kas jam yra gyvenimo variklis, vyras nedvejodamas sako, kad tai – prasmė: „Kiekvienas atranda savąją prasmę, bet man ji susijusi pirmiausia su žmonėmis. Variklis, kuris skatina eiti į priekį – davimas ir gavimas. Mano visos veiklos daugiau ar mažiau susijusios su žmonėmis. Man įdomus kiekvienas žmogus: jo mąstymas, elgesys, emocijos, – pasakoja L. Juozulynas ir priduria, kad savanorystė „Vaikų linijoje“ praturtino jo gyvenimą ne tik per parengiamuosius mokymus įgytomis žiniomis, bet ir prasminga veikla bei bendruomeniškumo jausmu, kuris randasi dalyvaujant „Vaikų linijos“ renginiuose, bendraujant su kitais savanoriais. – Eidamas į savanorių atranką pirmiausia galvojau apie davimą ir mažiau apie gavimą. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad savanorystės patirtis bus tokia turtinga, kad savanoriaudamas įgysiu daug žinių, vertės sau. Jaučiuosi gaunantis daugiau negu duodantis, nes kalbant su vaikais, juos išklausant, labai daug grįžta atgal ir tai neišmatuojama pinigais. Turbūt tai ir yra didžiausias savanoriško darbo atlygis – tas jausmas, kad savo išklausymu jiems padėjai pasijusti geriau.“

Paradoksas: savanorystei laiko dažniausiai randa aktyvūs, karjeros siekiantys žmonės

Kaunietė Gerda Liesienė apie savanorystę galvojo dar būdama mokykloje, taip pat ją domino psichologija – net buvo įstojusi į pora Anglijos universitetų studijuoti psichologijos. Tačiau galiausiai pasiliko Lietuvoje ir baigė lietuvių filologijos, o vėliau ir žurnalistikos magistro studijas.

„Savanorystė traukė jau seniai ir kai savo aplinkoje išgirsdavau, kad kažkas savanoriauja, galvodavau – kaip jiems turėtų būti įdomu, kaip ten smagu. Prieš 5 metus, kai dukrai suėjo dveji metai, su vyru sutarėme, kad aš galiu skirti laiko ir pradėti savanorių mokymus „Vaikų linijoje“. Baigusi kursus, savanoriavau beveik pusantrų metų, paskui išėjau motinystės atostogų. O nuo šio rudens vėl grįžau į „Vaikų liniją“, – pasakoja G. Liesienė.

Anot jos, darbas emocinės paramos tarnyboje parodo, kaip svarbu klausytis ir girdėti: „Išklausyti svarbu visų vaikų – tiek savų, tiek kitų. Pastebiu, kad kartais ir aš pati per daug užsikalbu, per daug galvoju vien tik apie save. Būna, kad ir kantrybės pritrūksta, ir laiko. O reikia tiesiog imti ir pasiklausyti, ką vaikai sako. Darbas „Vaikų linijoje“ nuolat tai primena, skatina dar labiau atsižvelgti ir į savo vaikus, ką jie galvoja, ką nori pasakyti“, – įsitikinusi du vaikus auginanti Gerda.

Veiklos moters gyvenime netrūksta ne tik šeimos reikaluose, bet ir užsiimant profesine veikla. G. Liesienė yra žurnalistė, fotografė, rankų darbo natūralių, kūdikiams skirtų gaminių el. parduotuvę „Mamis.lt“ įkūrusi verslininkė. Ji taip pat rengia edukacinį turinį savo socialiniams tinklams, Gerda sukūrė „Namų darželį“, skirtą padėti tėvams ugdyti kūrybiškus vaikus.

Per pandemiją vaikams reikia daugiau emocinės paramos

Požiūris į savanorystę atskleidžia visuomenės brandą, laimei – šios nuostatos keičiasi į gera. „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis sako, kad per beveik 25 organizacijos gyvavimo metus daug kas keitėsi – iš pradžių vaikai į tarnybą galėjo skambinti vietiniu Vilniaus miesto telefono numeriu, vėliau – jau ir mobiliaisiais telefonais, o į skambučius atsiliepdavo ir Kauno bei Klaipėdos konsultantai. Dar po kiek laiko vaikai ir paaugliai pagalbos iš „Vaikų linijos“ sulaukdavo laiškais, internetiniais pokalbiais.

„Technologijos keičiasi, tačiau poreikis tikro ryšio, nuoširdaus klausymo ir vaiko priėmimo tokio, koks jis yra – išlieka nepakitęs“, – įsitikinęs dr. R. Povilaitis. Anot jo, pandemija pakeitė vaikų ir suaugusiųjų gyvenimus, todėl prisitaikyti reikia visiems.

„Pandemija įnešė savos sumaišties. Šiuo metu sulaukiame gerokai mažiau suaugusiųjų, ateinančių savanoriauti „Vaikų linijoje“, nors vaikams šiuo metu labiau nei bet kada anksčiau reikia turėti galimybę pasikalbėti apie savo sunkumus. Ne visi gali rasti supratingą suaugusįjį savo aplinkoje“, – sako dr. R. Povilaitis.

Jis primena, kad savanoriais konsultantais gali tapti bet kokios profesijos ar išsilavinimo žmogus, svarbu, kad jis būtų pilnametis ir motyvuotas. „Tendencijos keičiasi – seniau savanoriais dažniau tapdavo studentiško amžiaus jaunimas, o dabar – brandesnio amžiaus, dažnai ir savo vaikų turintys žmonės, pasiekę tam tikrų tikslų profesiniame gyvenime“, – pastebi „Vaikų linijos“ vadovas.