Kovo 4-osios vakarą Gargždų miesto bendruomenė tradiciškai pagerbė „Tauriosios širdies“ laureatus. Kadangi 2020–2021 metais, dėl susiklosčiusios situacijos, apdovanojimai nevyko – šiais metais buvo apdovanoti 3 nominantai: karitietė Danutė Žvirzdinienė, Gėlių g. iniciatyvų įkvėpėja Aldona Varkalienė ir šachmatininkas Zigmas Bitinas, kuris apdovanojimų vakare nedalyvavo, nes tuo metu su mažiausiais savo ugdytiniais buvo išvykęs į Vilniuje vykusį trijų dienų Lietuvos šachmatų čempionatą, todėl nominaciją paėmė Zigmo marti Indrė su anūkais – Jonu bei Mykolu.

Padėkos žodį taria pats nominantas:

„Nesmagiai jaučiausi, negalėjęs kovo 4-tos vakarą būti Gargžduose, „Tauriosios širdies“ apdovanojimų renginyje. Bandau rasti būsenos apibūdinimą. Na, gal taip jautėsi Napoleonas, nedalyvaudamas pats savo vestuvėse su Liudvika Marija. Ar kažkas panašaus.

Ir vėl kalti tie šachmatai, kuriems atiduota bemaž pusė amžiaus. Su keturiais pačiais mažiausiais ugdytiniais tuo metu kovėmės Vilniuje, Lietuvos pirmenybėse. Čia buvo mano tiesioginis darbas, ir turėjau būti ten – kur tiksėjo laikrodžiai, kur virto figūros, virė įnirtinga kova.

Nepaisant to, pagerbimo vertė neišpasakyta. Net nežinau kaip dėkingumą išreikšti. Ačiū visiems, kurie pastebėjo, rekomendavo, kurie buvo tos akimirkos liudininkais. O visų pirma, ačiū Gargždų bendruomenei, visiems miesto gyventojams. Be jų ir aš čia būčiau niekas.

Pradedu jausti, kad mano keturi dešimtmečiai Gargžduose nenuėjo veltui. Kažkada atvažiavau vienas, į svetimą kraštą. Dabar jau vien pačių artimiausiųjų esame dešimt, birželio pradžioj „pareina“ vienuoliktas. Trys iš jų buvo tą vakarą iškilmingos akimirkos liudininkais.

Žvelgiu į „Tauriosios širdies“ ženklelį ir žaviuosi jo galia. Toks mažas iš pirmo žvilgsnio atrodo, bet kai įsigilini, supranti, kad ne viskas gyvenime matuojama plotais, aukščiais ar dydžiais. Kad yra ir kitos vertybės. O tada automatiškai prieš akis išnyra Justino Marcinkevičiaus straipsnis „Pareiga būti žmogumi“. Nėra būtinybės teksto kartoti, bet tenai pasakytos ištisos mintys mane lydi visą gyvenimą, nuo pat mokyklinio suolo.

Dar kartą visiems ačiū už man parodytą pagarbą. Esu be galo sujaudintas Jūsų visų nuoširdumu.

Teko ieškoti tinkamiausio eilėraščio mano pagerbimui pateisinti. Galvoju, kad tai būtų Broniaus Mackevičiaus eilės iš ciklo „Pasiryžimo metas“ poetui Antanui Jonynui atminti.

„Vėl širdis – taikinys“

1. Vėl širdis – taikinys.

Kur aš nuogą ir virpančią dėsiu ją.

Kur paslėpsiu nuo priešų,

Nuo globėjų, draugų netikrų.

Gęsta laužo ugnis.

Vėl į kambarį šliaužia depresija,

Prieš kurią nei vaistų,

Nei šarvų neturiu.

2. Ji užgrius kaip naktis.

Ir atims mano saulę.

Ir pasaulį šešėliu užgulus,

Giltinės rankom meilę palies.

Tikras brolis tada

Karčią taurę pasiūlys.

Ir joks bromas, ir joks alkoholis,

Išsklaidyt nevilties

Negalės.

3. Prislopins tik jausmus.

Ir sąžinės laužas,

Virs užgęsdamas – smalkių tvaiku.

Štai todėl savo gėlą,

Delne kaip granatą suspaudęs,

Pats save į gynybą šaukiu.

4. Eik prie stalo, širdie, kaip į dotą.

Ir spygliotom eilėm užsitverk.

Ir nedrįski raudot,

Nors kraujuotum.

Sužeista ir randuota

Ištverk!

5. Be kovos kelio priekin nėra mums.

Jei audroj mus pagimdė tiesa.

Tai mokėkim nelūžt,

Kada stūgauja vėtros neramios.

Jeigu esam kariai,

Tai išmokim gyvent apkase.“ – eilėraščiu savo padėką užbaigė Zigmas Bitinas.

Renginio metu pasveikintos buvo ir dar keturios veiklios gargždiškės: Vida Ronkaitytė, Zosė Stonienė, Janina Skulskienė ir Valerija Bagdanskienė.

Renginyje dainavo Gargždų kultūros centro šiuolaikinio dainavimo studija „River voice“, „Kranto“ pagrindinės mokyklos vokalinis ansamblis „Bangelės“, saksafonu grojo Vytautas Babaliauskas. Renginį vedė Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė.