Žiemos sezono metu „Jakų“ moterų futbolo komandos narės oficialiai pirmąkart pradėjo žaisti ir salės futbolą. Per šį trumpą laikotarpį moterys spėjo iškovoti antrąją vietą Lietuvos moterų salės futbolo čempionate. Apie sėkmės paslaptį, patiriamus sunkumus ir ateities planus kalbamės su „Jakų“ moterų futbolo komanda ir jos įkūrėju.

Norėtųsi ir daugiau narių, ir geresnių sąlygų

„Jakų“ moterų futbolo komandą Gintautas Ramonas įkūrė prieš trejus metus, 2019 m. liepą, o komandos krikštamotėmis galima vadinti būrelį senjorių.

„Jakų bendruomenė vasarą organizuoja šventę „Čia gera sugrįžti“. Kilo idėja paįvairinti šventės metu organizuojamus sporto renginius, kad jie taptų įdomesni. Ir sugalvojom į sportą įtraukti moteris.

Marijampolėje buvo sukurta „Sūduvos močiučių“ komanda. Pasiūliau Jakų bendruomenės pirmininkui Kęstučiui Dvarionui jas pakviesti į šventę ir sužaisti draugiškas rungtynes su šventėje dalyvaujančiomis Jakų moterimis. Juokauju, kad tada moterims teko greitai sukneles keisti į futbolo aprangą.

Varžybos baigėsi Jakų bendruomenės moterų pergale. O vėliau ši spontaniška idėja išsirutuliojo ir į dabartinę moterų futsalo veiklą“, – paaiškina G. Ramonas.

Nors surinkti komandą buvo sunku, vyras džiaugiasi, kad mėgina sumažinti Klaipėdos rajone vis dar esantį moterims skirtų sporto veiklų trūkumą. Pasak pašnekovo, šią „Jakų“ moterų futbolo komandą jis vadina vienu iš didžiausių savo gyvenimo pasiekimų, kurį pakartoti antrąkart būtų sunku.

Anot G. Ramono, pati įsimintiniausia moterų futsalo komandos pergalė buvo pasiekta visai neseniai.

„Vasario 6-ąją laimėjome prieš Vilniaus MFA „Žalgirio“ moterų futbolo komandą Lietuvos moterų salės futbolo čempionato pusfinalyje. Tada pergalę pavyko iškovoti tik po ilgos baudinių serijos. Ir per pačią baudinių seriją atsilikome iki paskutinio varžovės smūgio. Tačiau po visko, kai, kaip aš sakau, futbolo dievai nepašykštėjo sėkmės, užliejo neapsakomos emocijos. Žinojome, kad jau patekome į finalą, užsitikrinome medalius ir jautėmės ramiau“, – tvirtina G. Ramonas.

Pašnekovo nuomone, kad galėtume populiarinti salės futbolą, būtina tinkama infrastruktūra.

„Reikia tinkamų matmenų salės. Norėjau, kalbėjau su politikais, kad ir prie mūsų mokyklos Jakuose, kuri jau praktiškai paruošta naudoti, būtų įrengta sporto salė, kuri savo matmenimis būtų pritaikyta daugeliui sporto šakų. Tačiau nepavyko valdžios atstovų įkalbėti. Gaila, nes dėl to būtų buvusi nauda ne tik „Jakų“ komandai, bet sukurta išliekamoji vertė ir visam rajonui. O ir mokykla būtų galėjusi gauti papildomų lėšų, kai nevyksta pamokos, išnuomojusi salę kitiems“, – paaiškina G. Ramonas.

Jis teigia, kad ir FK „Jakai“ komandos merginos nesitreniruoja reikalingų matmenų salėje, nes tokių Klaipėdos rajone praktiškai nėra. Šiuo metu joms treniruotės vyksta Dovilų pagrindinės mokyklos sporto salėje.

Dar viena idėja, kuri, pasak G. Ramono, galėtų padėti populiarinti sportą rajonuose, – atsakingo už sportines veiklas žmogaus paskyrimas.

„Kiekvienoje rajono seniūnijoje galėtų būti, kad ir neformaliai, paskirtas žmogus, atsakingas už sportą. Būtų puiku, kad jam būtų galima paskambinti, kartu su mumis, pakvaišusiais dėl sporto žmonėmis, jis organizuotų renginius. Galvoju, kad su tokio žmogaus pagalba galėtume populiarinti sportą rajone, tarp jų ir futsalą“, – mąsto moterų „Jakų“ futbolo komandos įkūrėjas.

Anot G. Ramono, pagrindiniu tikslu šiuo metu galima laikyti dabartinės FK „Jakai“ moterų komandos išsaugojimą, kuri šiltuoju metų laiku žada dalyvauti regioninėje, mėgėjų futbolo lygoje.

„Šiuo metu esame nepajėgūs kovoti pirmojoje lygoje. Neturime tiek narių, kad galėtume žaisti vienuolika prieš vienuolika, nes ir traumos, ir kitos žaidėjų veiklos retina komandos gretas. Tam, kad būtume pajėgūs dalyvauti turnyruose, reikėtų turėti kokį 20 žmonių komandoje. Tad šiemet vėlgi dalyvausime mėgėjų lygoje, kur užtenka 8 žaidėjų“, – tvirtina pašnekovas.

Tarp planų – ir išskirtinio futbolo turnyras.

„Joninių naktį norime Jakuose surengti naktinio futbolo turnyrą. Planuojame, kad žais 4 vyrų ir 4 moterų komandos, kiekvienoje po 5 žmones. Bus žaidžiama tamsiuoju paros metu, apšviestoje Jakų mokyklos sporto aikštelėje. Tad pažaisime futbolą ir vėliau visi galėsime eiti ieškoti paparčio žiedo.

Nesitikime kažkokių profesionalių varžybų. Kaip tik labai norėtume, kad komandas sudarytų įvairių bendruomenių nariai, gerai praleistų laiką, tad kviečiame jas apmąstyti galimybę dalyvauti turnyre“, – ragina G. Ramonas.

Senbuves galima skaičiuoti ant vienos rankos pirštų

„Jakų“ moterų futbolo komandos kapitonė Silva Biekšaitė į ją pateko prieš trejus metus – ji yra vienintelė čia esanti nuo pat pradžios.

„Galbūt daugiausiai inciatyvos būti kapitone rodžiau aš pati. Esu ir labiau organizuota, pritraukiu į komandą merginų, kviečiu susitikti, susiburti. Didelių iššūkių, užimant šią poziciją, nekyla, tik pradžia buvo sunkoka – reikėjo surinkti komandą. Žaviuosi tuo, kad moterys nori žaisti. Ir man labai smagu matyti komandos merginų akis, kada jos yra užsivedusios“, – teigia S. Biekšaitė.

Pasak komandos senbuvės, jaudulys dažnai gali pakišti koją rungtynėse.

„Didžiausias mūsų darbas yra vieną kitą nuraminti, nes per nerimą yra padaroma daugiausia klaidų. Reikia stengtis žaisti kaip per treniruotę, atsipalaidavus ir tada viskas būna puiku“, – atskleidžia S. Biekšaitė.

Taip pat moteris pažymi, kad surinkti komandą ir šiomis dienomis yra sunku. Anot jos, ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti merginas, kurios žaidžia komandoje dvejus metus.

„Per draugus ar kitas žaidėjas ieškome, kalbiname. Socialiniuose tinkluose esame įkėlę daug skelbimų, kad kviečiame moteris prisijungti, tačiau jų atsiliepia mažai. Vis tiek futsalas vis dar yra vertinamas kaip nemoteriškas sportas ir daugelis bijo, kad jų kojos bus nusėtos mėlynėmis ar koks nagas bežaidžiant nulūš…“ – paaiškina S. Biekšaitė.

Tačiau moteris ragina visada ateiti ir išbandyti salės futbolą.

„Aš pati futsalą, jeigu rodydavo kokį pasaulinio lygio ar Europos čempionatą, visada pasižiūrėdavau. Tačiau, kad į galvą šautų eiti ir jį žaisti, – tikrai ne. O dabar žaidžiu. Esame draugiška komanda – jeigu kažkas nesiseka, drąsiname, kad su laiku vis tobulėsime“, – norinčias išmėginti šią veiklą įkvepia S. Biekšaitė.

Gintauto Ramono nuotr. 

Į futsalą vertėtų įtraukti nuo vaikystės

Viena iš komandos žaidėjų Deimantė Briedytė „Jakų“ komandos dalimi yra jau apie dvejus metus.

„Žaidžiau rankinį ir šioje komandoje esanti jakiškė pasiūlė išmėginti ir futbolą. Taip ir įsitraukiau į šią veiklą. O futsalo komandoje dalyvaujame bendru komandos sutarimu – pamatėme, kad yra galimybė išmėginti ir šį sportą, tad ir čia sutelkėme jėgas“, – tvirtina moteris.

Pasak D. Briedytės, futsalas ją žavi tuo, kad yra paremtas greičiu ir technika.

„Kamuolys aikštelėje vaikšto greičiau nei futbole, tad žaisti yra įdomiau. Taip pat man patinka patogumas – salėje žaisti komfortiškiau nei ant lauko dangos“, – teigia D. Briedytė.

Vis dėlto, moteris įvardina ir iškylančius sunkumus, kuriuos tenka patirti dėl turimos skirtingos komandos narių patirties.

„Mūsų technika labai skiriasi nuo prie mūsų komandos prisijungusių trijų „Bangos“ futbolininkių. Jos žaidžia profesionaliai, o mes – mėgėjiškai, tad neturime futbolo mokyklos įgūdžių. Ir apskritai, visa komanda yra surinkta iš skirtingų sporto šakų – aš pati esu rankininkė“, – paaiškina D. Briedytė.

Ji pastebi, kad norint Lietuvoje populiarinti šį sportą, reikėtų į jį įtraukti vaikus.

„Galėtume burti vaikų futsalo komandas, nes, man atrodo, kad futbolo komandos jau yra formuojamos nuo mažumės. Tačiau iš savo vaikystės nepamenu, kad treneriai būtų kvietę prisijungti žaisti futsalą.

Man pačiai salės futbolas vis dar yra atradimas. Kiekvienose varžybose mokausi iš tam tikrų situacijų, nes čia svarbiausia gyvai matyti žaidimą, dalyvauti ir pačiam žaisti. Ir tik tokiu būdu įmanoma išmokti“, – tvirtina D. Briedytė.

Veikia kaip atsipalaidavimo būdas

Tuo metu būtent vaikai padarė įtaką kitai „Jakų“ moterų futbolo komandos žaidėjai Rasai Stupurienei.

„Aš asmeniškai niekada nesidomėjau futbolu taip, kad norėčiau pati žaisti. Tačiau meilę šiam sportui įskiepijo vaikai, kurie pradėjo lankyti futbolo treniruotes. Tada ir pati įsitraukiau“, – teigia R. Stupurienė.

Anot moters, „Jakų“ komanda futsalą žaidė dar ir nedalyvaudama oficialiose varžybose, tačiau supratimas apie salės futbolo nuostatas atėjo tik rungtyniaujant.

„Tikrųjų futsalo taisyklių praktiškai nežinojome, jas įsimindavome tik tada, kai varžybų metu susidurdavome su žaidimo niuansais. Taip pat supratome, kad reikia ieškoti žmonių, kurie mums padėtų taisyti klaidas. Šiuo klausimu mums pagelbėjo treneris Tadas Vitkauskas, kuris sugeba tinkamai kooperuoti komandą tam, kad ji eitų pirmyn ir pelnytų čempionų vardą“, – paaiškina R. Stupurienė.

Nors moteris tikina, kad komandos sėkmę lemia sunkus, komandinis darbas treniruotėse ir susižaidimas, išduoda, kad prieš varžybas turi ir specialių ritualų.

„Yra toks dalykas, kuris gal ir gali būti pavadintas sėkmės talismanu. Kelios komandos merginos turi tradiciją prieš varžybas išgerti energetinio gėrimo. Nežinau, gal tai įsitikinimas, kad tai duos papildomos energijos ar užsivedimo. Tačiau tas energetinis gėrimas, manau, veikia. Aš irgi jo geriu“, – šypsodamasi pasakoja R. Stupurienė.

FK „Jakai“ žaidėjos nuomone, pritraukti moteris į šį sportą galėtų sėkmingai vykdoma viešinimo kampanija.

„Reikia daugiau pergalių, kurios būtų skelbiamos socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje. Taip pat reikia suteikti moterims galimybių išbandyti šį sportą, ateiti į treniruotes, kad jos pamatytų, ar ši veikla joms patinka.

Aš dirbu iki 19 valandos ir manęs darbe neretai paklausia, kaip aš dar kojas pavelku nueiti į treniruotę. Tačiau man smagu žaisti moterų komandoje. Be to, džiugu, kad žaidimas veikia ir kaip atsipalaidavimo būdas – per treniruotę mintys nuklysta nuo kasdienių rūpesčių”, – tvirtina R. Stupurienė.